Savijauta greitai pablogėjo

Vieną rytą Gediminas pabudo paraudusia dešine akimi. Tuo metu vyras neįtarė nieko blogo – pamanė, kad galbūt iš vakaro ją pasitrynė nešvaria ranka.

„Tačiau per porą valandų situacija pablogėjo: man paralyžiavo visą dešinę veido pusę, negalėjau užmerkti akies. Nutirpo dešinė pusė kaklo, pakaušio, galvos, pakito kalba – ji pasidarė neaiški, nes nusilpo lūpų raumenys. Simptomai buvo panašūs į insulto, situacija atrodė rimta. Išsikviečiau greitąją, mane nuvežė į Kauno klinikų ligoninės priimamąjį. Čia man atliko galvos kompiuterinę tomografiją ir nustatė, kad tai – ne insultas, o veido nervo uždegimas. Išrašė hormoninių vaistų nuo uždegimo. Savaitę gėriau saujas tablečių“, – pasakojo pusamžis vyras.

Nepaisant geriamų vaistų, po kelių dienų jo būklė dar pablogėjo: veido mimikos raumenys tapo dar silpnesni, dėl dešinės pusės lūpų paralyžiaus jis beveik visiškai negalėjo kalbėti. Dešinės akies vokas tapo visiškai nejudrus: akis neužsimerkdavo miegant, dėl to ji tapo itin jautri, išsausėjusi.

Tada Gediminas pateko į konsultaciją pas Kauno klinikų Periferinės, nervų sistemos ir neuroraumeninių ligų sektoriaus vadovą gydytoją neurologą profesorių Kęstutį Petrikonį.

Skubu: pasak K. Petrikonio, esant pusės arba dalies veido paralyžiui, sutrikus kalbai svarbu kviesti greitąją, kreiptis į ligoninės Skubios pagalbos skyrių, o ten gydytojai išsiaiškins, tai sukėlė insultas ar virusas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Po profesoriaus konsultacijos ir atlikus jo skirtus kraujo tyrimus paaiškėjo, kad blogą darbą Gedimino organizme greičiausiai padarė tam tikra Herpes viruso rūšis. K. Petrikonio paskyrimu, nustačius, kad reikiamas vaistų kursas jau suvartotas, anksčiau Gediminui skirtų hormoninių vaistų vartojimas buvo nutrauktas, paskirti kiti vaistai nuo uždegimo, taip pat preparatas, kovojantis su virusais (tarp jų ir Herpes virusu), dažniausiai sukeliančiais ar paskatinančiais tokias problemas.

„Kai profesorius K. Petrikonis nustatė tikrąją diagnozę ir skyrė reikiamų vaistų, po vienos ar dviejų dienų mano savijauta ėmė gerėti. Kaip supratau, buvo svarbu, koks konkrečiai virusas, jo tipas man sukėlė šių problemų. Paimti tyrimai parodė, kad kaltas dažniausiai sutinkamas lūpų pūslelinę sukeliantis Herpes virusas, su kuriuo kovojančių antikūnų titrai kraujo tyrime buvo labai aukšti“, – pasakojo Gediminas.

Greta veido raumenų paralyžiaus Gediminui buvo atsiradęs kaklo, pakaušio skausmas. Tai nebūdinga veidinio nervo uždegimui, tačiau būdinga būklėms, kurias sukelia užsikimšusios kraujagyslės. Siekiant įsitikinti, kad tai tikrai ne kraujagyslių pažaidos sukelta būklė, jam atliktas kaklo kraujagyslių tyrimas. Nustatyta, kad kraujagyslės neužsikimšusios, jų praeinamumas geras.

„Tai patvirtino, kad man sveikatą gadina viruso sukeltas nervų uždegimas“, – pasakojo pašnekovas.

Šiuo metu vyras sakė dar vartojantis virusą naikinančius vaistus nuo uždegimo, vėliau vyksiantis į ambulatorinę reabilitaciją sanatorijoje Birštone.

„Mano kalba vis dar ne visai aiški, nejaučiu ir dalies liežuvio, skruosto. Dar nejaučiu dešinės veido pusės, dėl to sunku valgyti: kramtydamas ne kartą įsikandu į žandą“, – ligos sukeltus sunkumus vardijo vyras. Tačiau džiaugėsi, kad būklė gerėja.

Jis dėkojo profesoriui K. Petrikoniui, nustačiusiam tikrąją diagnozę ir skyrusiam gydymą, kurį ėmus taikyti sveikata ėmė gerėti.

Padėjo įtarti

Kauno klinikų gydytojas neurologas profesorius K. Petrikonis pastebėjo, kad, atsiradus pusės arba dalies veido nusilpimui, nevaldymui, daugelis žmonių galvoja, jog tai – dėl insulto.

„Taip, tai yra vienas iš trijų svarbiausių insulto simptomų: paralyžiuojama pusė arba dalis veido, ranka, sutrinka žmogaus kalba. Be to, insultas yra dažnesnis nei uždegimai ar kitos kilmės veido pažeidimai, todėl natūralu, kad pirmiausia galvojama apie insultą. Daugeliu atvejų svarbiau laiku atpažinti insultą, nes tai yra susiję su gyvybės išsaugojimu, galimu vėlesniu žmogaus neįgalumo laipsniu“, – atkreipė dėmesį profesorius.

Mano kalba vis dar ne visai aiški, nejaučiu ir dalies liežuvio, skruosto. Dar nejaučiu dešinės veido pusės, dėl to sunku valgyti: kramtydamas ne kartą įsikandu į žandą.

Tačiau jis pabrėžė, kad insultas – kraujotakos sutrikimas, galvos smegenyse sukeliantis tam tikrų negrįžtamų pakitimų – dažniau ištinka vyresnius asmenis. Didesnę riziką jį patirti turi asmenys, kurių padidėjęs kraujospūdžis ir kraujo riebalų kiekis, turintys širdies ritmo sutrikimų, sergantys nutukimu, taip pat turintys artimų giminaičių, sirgusių kraujotakos sutrikimais. Gydytojo neurologo žodžiais, pajutę kurį nors iš minėtų simptomų tokie žmonės pagrįstai kreipiasi į ligoninės Skubios pagalbos skyrių.

„Minėtas pacientas taip pat kreipėsi į Skubios pagalbos skyrių, kur pagal tam tikrą algoritmą jam buvo atlikti tyrimai, įvertinta neurologinė būklė, atlikti kraujo tyrimai, galvos smegenų kompiuterinė tomografija. Buvo nustatyta, kad pacientui – veidinio nervo pažeidimas, dar vadinamas Bell’o paralyžiumi. Šios ligos priežastys – uždegimai, jos dažniausiai susijusios su virusinėmis ar autoimuninėmis ligomis. Nepaisant to, kad visi jauni gydytojai mokomi vienodai, reikia tam tikros praktinės klinikinės patirties, kad šias ligas – insultą ir veidinio nervo pažaidas – atskirtum. Be abejonės, gydytojai neurologai tokios patirties turi daugiausia, nors ir šiuo atveju dėl individualių paciento savybių, rizikos veiksnių kraujagyslinėms ligos ir kitų simptomų (kaklo, pakaušio skausmo, didesnės nei įprasta nejautros) abejonių buvo, tačiau tai ir padėjo įtarti, kad ligos priežastis – herpesinė virusinė infekcija“, – pasakojo K. Petrikonis, kuris nustatė, kad veidinio nervo pažeidimų Gediminui sukėlė virusas.

Kuo skiriasi simptomai?

Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kuo skiriasi kai kurie insulto ir kai kurių virusų sukeliami simptomai.

Insultui būdinga, kad paralyžiuojama arba tampa nejudri apatinė veido dalis: gali nusvirti lūpos kampas, viršutinė ir apatinė lūpos (lūpų, burnos kampas) tapti nejudrios. Dėl to žmogui gali būti sunku valgyti, gali kristi arba išbėgti iš burnos maistas. Tampa sunkiau kalbėti, tačiau viršutinė veido dalis paprastai lieka nepažeista.

„Evoliuciškai viršutinė veido dalis yra abipusiai valdoma galvos smegenų žievės. Dėl šios priežasties insulto metu pažeidus vienos pusės valdymą, lieka galimybė pasinaudoti nepažeistu smegenų pusrutuliu. Tokiu atveju žmogus gali valingai valdyti viršutinę veido dalį: užmerkti ir atmerkti akis ar suraukti nosį, tačiau apatinės veido dalies valdyti nebegali. Tais atvejais, kai veidinio nervo periferinė dalis pažeidžiama dėl kitų priežasčių, pvz., virusinės infekcijos, uždegimų, sutrinka ne tik visų nervo įnervuojamų raumenų veikla, bet ir daugiau funkcijų. Tokiu atveju žmogus sunkiau užmerkia ir atmerkia paralyžiuotos veido pusės akies (vokų) raumenis, blogai valdo ar visai nevaldo mimikos raumenų (pabrėžtina, kad kramtymo raumenų funkcija nesutrinka). Gali sutrikti klausa, pavyzdžiui, atsirasti vadinamasis padidintas girdėjimas, tiksliau – pažeistos pusės ausis stipriau reaguoja į garsą. Taip atsitinka dėl to, kad paralyžiuojamas labai smulkus raumuo, galintis amortizuoti stipresnį garsą“, – paaiškino gydytojas.

Be to, kai veidinis nervas paralyžiuojamas viruso, gali sutrikti pirmajame liežuvio trečdalyje esantys skonio receptoriai, padedantys atskirti saldų, sūrų ir rūgštų maistą. Dėl ašarų liaukų pažaidos gali išsausėti akis, sutrikti seilių išsiskyrimas, gali imti skaudėti už ausies (nervo kamieno projekcijoje). Kaklo skausmas būna retai, veido odos jutimo sutrikimas neturėtų būti stiprus, nebent pažeidžiamos ir kitų nervų jutiminės skaidulos.

K. Petrikonis pabrėžė, kad pirma para ar net pirma savaitė nuo simptomų pradžios gali būti apgaulinga. Per pirmą ligos savaitę, ryškėjant nervo pažaidai ir mažėjant kompensacinėms galimybėms, pacientų būklė gali pablogėti.

„Taip pat ir Gediminas po savaitės pakartotinai kreipėsi į gydytojus, nes jam atrodė, kad būklė pablogėjo“, – profesorius pabrėžė, jog labai svarbu, kad žmogus stebėtų savo būklę ir, kilus abejonių, kreiptųsi į gydytojus. Mat tokiais atvejais medikai gali spėti laiku pakoreguoti gydymą ir ligos eigą.

Sirgo ir J. Bieberis

K. Petrikonio teigimu, asmenims, kurių padidėjęs kraujospūdis ir kraujo riebalų kiekis, turintiems antsvorio, taip pat sergantiems kitomis ligomis po virusinių infekcijų dažniau pasitaiko veidinio nervo paralyžius.

„Kartais būna labai aišku, kokiomis sąlygomis jis (nervo pažeidimas) atsiranda. Pvz., žmogus slogavo, kosėjo. Ir COVID-19 laikotarpiu tokių pacientų būdavo. Kai kuriems žmonėms dėl kitų sunkių ligų, vartojamų vaistų aktyvuojasi organizme jau egzistuojanti (tarsi mieganti) Herpes infekcija, ypač paprastosios pūslelinės viruso metu. Pacientai prisimena apie vienos dviejų savaičių metu buvusias pūsleles ant lūpos ar kitoje veido dalyje“, – pastebėjo Kauno klinikų gydytojas neurologas.

Atvejų, kai Herpes ir panašūs į jį virusai sukelia veidinio nervo paralyžių, pasitaiko visame pasaulyje. Prieš metus žiniasklaida rašė, kad Varicella zoster virusas, taip pat priklausantis Herpes virusų šeimai, sukėlė veidinio nervo paralyžių kanadiečių popmuzikos žvaigždei Justinui Bieberiui.

„Tačiau Gediminui tipiško Herpes virusui bėrimo nebuvo. Jei bėrimo nėra, diagnozuoti šį virusą tampa daug sudėtingiau. Atlikę kraujo tyrimą mes nustatėme padidėjusį Herpes viruso antikūnų kiekį. Taigi, didžiausia medicinoje įmanoma tikimybe įtariame, kad veidinio nervo paralyžių jam sukėlė Herpes virusas. Jei Gediminui būtų iškilę pūslelių, būtų galima tvirčiau teigti, kad tai tikrai Herpes viruso darbas, – aiškino profesorius.

Pagal šiuo metu galiojančias pasaulines ir europines rekomendacijas, veidinio nervo (Bell’o) paralyžius gydomas hormoniniais vaistais nuo uždegimo, dozę adaptuojant pagal paciento svorį ir lydinčias ligas ar būkles. Priešvirusinis ar priešbakterinis gydymas standartiškai neskiriamas, nebent kyla pagrįstas įtarimas arba turint labai stiprių įrodymų, kad ligą sukėlė virusas arba kitas sukėlėjas.

„Įtarę Herpes infekciją, paskyrėme Gediminui priešvirusinį gydymą. Tačiau, jeigu pažeidimas, liga pasistūmėjusi, gali būti, kad priešvirusinis gydymas neduos tokio gero rezultato kaip jį paskyrus ligos pradžioje. Čia kaip ir su antibiotikais ar priešvirusiniais vaistais – labai svarbu, kada toks gydymas paskiriamas“, – palygino K. Petrikonis.

Anot jo, prieš skirdamas vaistą gydytojas turėtų pagalvoti, kad kiekvienas vaistas gali ir padėti, ir pakenkti. Pvz., hormoniniai vaistai gali padidinti kraujospūdį, sukelti kitą šalutinį poveikį.

Bell’o paralyžius pasireiškia retai – maždaug 10 pacientų iš 100 tūkst. Skirtingose amžiaus ir rizikos grupėse jų gali susidaryti iki 40 iš 100 tūkst. gyventojų. Palyginkime: Kaune šia liga suserga vidutiniškai maždaug vienas žmogus kas trečią dieną, o insultu – po 10 ir daugiau žmonių kasdien.

Vis dėlto profesorius rekomendavo pacientams patiems nesistengti diagnozuoti sau ligos – kreiptis į medikus. Kadangi veidinio nervo paralyžius gali būti ir insulto simptomas, pajutus anksčiau minėtų simptomų, reikėtų nedelsiant kreiptis į ligoninės Skubios pagalbos skyrių.

Aktualu ir jauniems

K. Petrikonis atkreipė dėmesį, kad insultu šiais laikais suserga ir jauni žmonės.

„Kartais tai atvejai, kai kraujagyslė ne užsikemša, o atsisluoksniuoja. Taip kartais pasitaiko po ilgų kelionių lėktuvu ar kita transporto priemone, kai žmogus ilgą laiką nepatogiai užlenkęs kaklą miega – kaklo kraujagyslė gali traumuotis, atsisluoksniuoti, užsikimšti arba užsidaryti. Tokiais atvejais taip pat reikėtų skubiai kreiptis į medikus, geriausia – kviesti greitąją pagalbą.

Reikia tam tikros praktinės klinikinės patirties, kad šias ligas – insultą ir veidinio nervo pažaidas – atskirtum.

„Taigi, skausmas už ausies, skonio sutrikimas, didesnis girdėjimas, triukšmo jausmas ausyje – šie simptomai rodo veidinio nervo pažaidą. Pritaikius reikiamą gydymą, paciento savijauta gerėja. Jeigu paciento būklė nepagerėja per tris mėnesius, reikia pakartotinų konsultacijų. Mat gali būti, kad kažkokia kita liga blogina būklę ir neleidžia žmogui pasveikti“, – tačiau, pasak profesoriaus, apie 80–90 proc. pacientų, pritaikius tinkamą gydymą, visiškai pasveiksta, nepatirdami jokių liekamųjų reiškinių.

Poūmiu laikotarpiu skiriami ir kiti nervo atkūrimą gerinantys preparatai. Kadangi Bell’o paralyžiaus metu daugelio tokių preparatų veiksmingimas mažai įrodytas, gydytojai skiria juos parinkdami konkrečiam pacientui. Reabilitacinis gydymas būna reikalingas daugeliui sunkias nervų pažaidas patyrusių pacientų.

Sugeba ataugti

K. Petrikonio teigimu, visi periferiniai nervai yra labai imlūs uždegimui, kraujotakos sutrikimui. Tačiau jie turi regeneracijos, atsikūrimo savybių ir atsigauna.

„Jei nervas visiškai nenumiręs ir sudaromos geros sąlygos, jis atauga nuo 0,5 mm iki 1 mm per dieną ir savo funkciją po truputį atkuria“, – teigė pašnekovas. Tačiau įspėjo, kad, būklei pagerėjus, žmogus neskubėtų grįžti prie darbų, nerti į greitą gyvenimo ritmą. Mat tokiu atveju nervas gali įaugti ne ten, kur reikia. Tada žmogui valgant gali išsiskirti ne tik seilių, bet ir imti ašaroti pažeistos pusės akis. Arba užmerkiant akį judėti lūpos kampas.

„Jeigu organizmas pakankamai sveikas, liga pagydoma. Tačiau, jei pacientas serga kitomis gretutinėmis ligomis, pvz., cukriniu diabetu ar kažkuria autoimunine liga, sveikstama sunkiau. Tokiems pacientams gali atsirasti ir kito nervo pažeidimas. Jų būklę reikia dažniau stebėti, koreguoti gydymą“, – sakė K. Petrikonis.

Žmonėms, sergantiesiems veidinio nervo paralyžiumi, jis rekomendavo dėvėti vienkartines apsaugines kaukes. Ne dėl galimybės užsikrėsti šia liga – juk veidinis paralyžius neužkrečiamas. Kaukė padės nuo aplinkinių paslėpti dėl ligos atsiradusį veido defektą – juk kartais psichologinis diskomfortas pacientą veikia labiau nei fizinis. Minėtas veido defektas per keletą savaičių pradeda nykti ir kaukę galima nusiimti.

„Vis dėlto mano praktikoje yra buvę pacientų, kurių būklė tris mėnesius visiškai negerėjo. Tačiau, jei tai tipiška situacija, sergant virusinės infekcijos sukeltu nervo uždegimu, pacientai po truputį per kelias savaites pasveiksta. Tiesa, būna keletas procentų žmonių, kuriems po šios ligos prireikia plastinių operacijų – plastikos chirurgai ar veido ir žandikaulių chirurgai koreguoja ir nervus, ir veidą. Svarbiausia, kad žmogus galėtų užmerkti akį. Kitu atveju ji gali visiškai išsausėti. Jei dėl veidinio nervo sukelto raumenų paralyžiaus akis neužsimerkia, ją užklijuojame ir uždengiame taip, kad jos gleivinė neišsausėtų“, – vis dėlto, pasak K. Petrikonio, toks užklijavimas yra tik laikinas sprendimas, kol pacientas sveiksta.

Pašnekovo teigimu, dar vienas sveikti padedantis veiksnys – pasitikėjimas.

„Linkiu pacientams ir gydytojams užmegzti abipusiu pasitikėjimu grįstą ryšį. Tada ir sveikstama greičiau“, – pastebėjo profesorius.