Vėžio paliesta D. Bielskytė: liga, pakeitusi mane, pakeitė ir poezijos skambesį

Klaipėdietė Dalia Bielskytė, būdama vos 24-erių, iš slaugytojų posto pavogusi savo ligos istoriją, sužinojo, kad serga kraujo vėžiu. Liga buvo labai pažengusi, transplantacija Lietuvoje tada nebuvo atliekama, tad tikimybė, kad išgyvens, buvo labai maža. Bet išgyveno.

Lenkijoje jai buvo sėkmingai transplantuoti sesers kaulų čiulpai. Tačiau liga paliko atspaudą visam gyvenimui, iš esmės pakeitė moters požiūrį į jį.

– Kuo ir kaip pastaruoju metu gyvena Dalia Bielskytė? Kas džiugina, liūdina, kelia nerimą?

– D.Bielskytė pastaruosius penkerius metus gyvena labai ramų, tykų gyvenimą. Kaimas, pušynas, upė, gyvūnai... Dažnai pagalvoju, kad tai geriausias mano gyvenimo laikotarpis, kai esu sveika, rami, kai šalia tėvai, draugai, kai vaikai, nors ir ne šalia, bet laimingi. Galiu daug laiko skirti skaitymui, rašymui, galvojimui. Tiesiog būti čia ir dabar, nieko nesivydama, dėl nieko nekovodama. Tad liūdesiui ir nerimui gyvenime kaip ir nėra vietos, kai išsivardiji visa, ką gyvenimas tau dovanojo.

Didelę mano gyvenimo ir laiko dalį dabar okupavo katės. Mistiški, paslaptingi, beprotiškai gražūs gyvūnai, kiekvieną akimirką užpildantys švelnumu ir meile. Tai išsipildžiusi mano svajonė. Auginti ir rūpintis, nuolat prisiliesti prie gyvybės stebuklo, dovanoti ir gauti besąlygišką meilę kiekvieną akimirką.

Dalios Bielskytės asmeninio archyvo nuotr.

– Internete prie D.Bielskytės pavardės nurodoma: teatrologė, poetė, visuomenės veikėja, dviejų dukrų mama, kai kur – dar ir fotografė. Tai kas labiausiai esate? Iš kur visiems šiems dalykams yra laiko jūsų gyvenime?

– Nežinau, kaip internete atsirado tiek daug mano veiklų. Kažkas manimi pasirūpino. Iš tikrųjų aš sau daugelio jų nepriskirčiau. Taip, aš studijavau teatrologiją, studijų metais publikavau kelis straipsnius, bet tikrai nesu aktyvi teatrologė. Tiesiog režisieriaus dukra, užaugusi užkulisiuose ir šiek tiek studijavusi šią sritį.

Poetė? Taip, nes rašau ir esu išleidusi keletą knygų. Poetiška turbūt pati mano, kaip žmogaus, sankloda, pasaulio matymas ir suvokimas.

Gyvenimas taip susiklostė, kad buvau įpareigota tam tikrą gyvenimo dalį aktyviai veikti visuomenėje. Bet ar ne visi mes esame visuomenės veikėjai, jei bent kartais nuveikiame kažką ne dėl savęs, o dėl žmonių?

Fotografuoti labai mėgstu, tai mano aistra, ypač kai dabar aplink mane tiek uodeguotų nuostabių modelių, tačiau fotografe savęs tikrai nedrįsčiau vadinti.

Mama – o taip. Tai pats nuostabiausias dalykas, man nutikęs gyvenime. Dukros jau užaugo ir išskrido iš lizdo. Dailininkė Ieva Marija ir muzikantė Ugnė Danielė – dvi laimingos jaunos moterys, gyvenančios savo gražius, žaižaruojančius gyvenimus toli nuo Lietuvos.

– Ar vis dar gimsta jūsų širdyje ir galvoje eilės? Kas gyvenime skatino ir skatina kurti?

– Pats gyvenimas yra eilėraštis. Pilnas gražiausių sąskambių ir metaforų. Kaip gražiai rimuojasi dienos ir metai, džiaugsmai ir skausmai. Skaitau jį kiekvieną dieną. Taigi ir tekstai auga manyje nuolat. Gal tik su amžiumi mažiau skubu juos užrašyti. Pasidžiaugiu pati sau ir nupučiu kaip spalvotą mandalą. Jaunystėje atrodė, kad neužrašiusi to vidinio skambėjimo tiesiog susprogsiu, dabar aš jau daug talpesnė ir ramesnė, kūrybiniai srautai taip nevaldomai nebetvinsta.

Ligos patirtį gavau ne kaip dovaną, o kaip įpareigojimą. Kaip įšventinimą į riterius. Atminties nei perkrauti, nei ištrinti negali, o ir nesinori – juk tai tokia vertybė, prabangiausias universitetas.

– Kas atėjo anksčiau: liga ar poezija? Ar šie dalykai susiję? Ar tai, ką išgyvenote sužinojusi onkologinę diagnozę, turėjo įtakos kūrybai?

– Poezija buvo su manimi nuo gimimo. Pradžioje ją skaitė tėvai, paskui – pati, vėliau pradėjau rašyti. Liga aplankė daug vėliau ir, žinoma, pakeitusi mane, pagilinusi pasaulio pojūčius, pakeitė ir poezijos skambesį. Poezijai reikalingi stiprūs, audringi išgyvenimai, jie – tiesiog įkvėpimo šaltinis. Eilėraštis – ne mokslinis straipsnis, jame nepamatysite veidrodinio gyvenimo, juolab ligos, atspindžio, tačiau visa jausmų paletė, žinoma, suspindės.

– Kiek laiko jūsų gyvenimas ir onkohematologija buvo neatsiejami?

– Nuo mano ligos praėjo dvidešimt dveji metai. Ir visą tą laiką aš esu susijusi su onkohematologija. Aktyviai nebedirbu, veiklų nebekuriu, bet atitolti nuo to, kas buvo svarbi mano gyvenimo dalis, negaliu ir niekada negalėsiu. Aš gavau dovaną – ligą ir pasveikimą. Ir tai – įpareigojimas visam gyvenimui: dalytis su tais, kuriems reikia vilties, kuriems reikia pastiprinimo ir palaikymo.

Visad stebiu žmonių veiklą onkohematologijos baruose ir jaučiuosi esanti viena iš jų. Mane džiugina, kad galimybių pasveikti daugėja, kad Lietuvoje tokia stipri gydytojų onkohematologų gildija, kad narsios ir veiklios pacientų organizacijos, pasiekiama aukščiausio lygio psichologinė pagalba.

– Esate sakiusi, kad "vėžys – tarsi nėštumas, tik gimsta ne kūdikis, o naujas tavo gyvenimas, naujas požiūris į gyvenimą. Ši liga daug daugiau duoda, nei atima". Ką ji jums davė? O ko netekote?

– Taip galima pasakyti apie bet kurį gyvenimo išbandymą – tai pamoka. Pažvelgi į gyvenimą ir į save per ligą kaip per didinamąjį stiklą ir atskiri svarbius dalykus nuo nesvarbių. Suvoki gyvenimo vertę ir nustoji blaškytis ieškodamas prasmės. Per tankų rėtį persijoji lūkesčius, norus, pykčius, nuoskaudas ir supranti, kas yra reikšminga. Man ši liga pirmiausia davė didelę meilę: gyvenimui, žmonėms, pasauliui, visatai. O tai ir yra didžiausia dovana. Kartais užsisuki smulkiuose rūpestėliuose ir pasijunti toks pavargęs, netobulas ir nelaimingas. Tada sakai "stop!" ir prisimeni, kad buvo situacijų, kai apie tokius rūpestėlius ir nuovargius svajojai kaip apie šventę. Dabar turi tą šventę. Tai švęsk! Švęsk gyvenimą!

– Ilgą laiką vadovavote onkohematologinių ligonių bendrijai "Kraujas", iki šiol dalyvaujate renginiuose, skirtuose informuoti apie onkologines ligas. Kodėl? Negi pačiai įveikus ligą nesinorėjo nuo jos atsiriboti, pamiršti, nebegalvoti ir nebekalbėti apie tai?

– Ligos patirtį aš gavau ne kaip dovaną, o kaip įpareigojimą. Kaip įšventinimą į riterius. Atminties nei perkrauti, nei ištrinti negali, o ir nesinori – juk tai tokia vertybė, prabangiausias universitetas. Laikysi tik sau – patirties turtas neteks prasmės. Jeigu yra žmogus, kuris dabar pradeda ligos kelią ir mano patirtis padės jam žengti tuo keliu, aš laiminga.

– Esate sakiusi, kad liga – kiekvieno asmeninė kova: bendražygiai reikalingi, bet į dvikovą eini vienas. Daug kam savo veikla, dalyvavimu ir kalbėjimu buvote ramstis. O kas buvo ramstis jums?

– Mano didžiausias ramstis buvo mano šeima – tėvai, vaikai, sesuo, mano nuostabūs gydytojai, draugai. Nuolat dėkoju Dievui, kad esu taip dosniai apdovanota žmonėmis. Mylinčiais, šviesiais, ypatingais. Vakarais mėgstu visus mylimuosius aplankyti malda ir mintimis, paglostyti, padėkoti. Tai tradicija, likusi nuo ligos laikų, tapusi įpročiu.

– Bėgant metams keičiasi vėžio gydymas, aplinkybės, sąlygos, tačiau nesikeičia žmonių išgyvenimai susidūrus su šia liga. Ką pati atsimenate? Kas vėžiu sergantiems žmonėms gyvenime tampa svarbiausia? Išgyventi?

– Mano asmeninė patirtis byloja, kad svarbiausia esant sudėtingoms situacijoms yra tikėti. Tikėti ir pasitikėti. Baimė – prastas patarėjas. Todėl bent jau man pradžių pradžia buvo pastangos susitaikyti su situacija, priimti, kad yra taip, o ne kitaip, ir jaukintis ligą. Sutvarkyti santykius su pasauliu – atsiprašyti, atleisti, padėkoti visiems ir už viską. Savotiška sielos detoksikacija. Ir rūpestis savo kūnu. Nuoširdus bendradarbiavimas ir bendravimas su gydytojais, įsiklausymas į save, į pokyčius, kurie vyksta. Kuo daugiau šviesos visuose esybės lygmenyse, tuo lengvesnis buvimas ligoje.

– Galimybės įveikti vėžį kasmet didėja, bet vėžio diagnozė vis dar sukelia šoką. Jūsų manymu, kodėl? Ir tai labiau gerai ar labiau blogai?

– Žmogus bijo visko, ko nesupranta. Ko negali kontroliuoti. Bijo skausmo ir mirties. Patys natūraliausi jausmai. O kadangi baimė – labai destruktyvus jausmas, kankinantis ne mažiau už ligą, tai pačiam žmogui yra labai svarbu, patikėjus gydymą specialistams, sutvarkyti savo sielos reikalus.

Didelę mano gyvenimo ir laiko dalį dabar okupavo katės. Mistiški, paslaptingi, beprotiškai gražūs gyvūnai, kiekvieną akimirką užpildantys švelnumu ir meile.

– Ką patartumėte išgirdusiems diagnozę? Ko reikėtų nedaryti, gyvenant su vėžiu? Gydymas – savo ruožtu, bet ar kažkaip žmogus gali pats sau padėti sveikti? Kas labiausiai padėjo sveikti jums?

– Man atrodo, kad į visus šiuos klausimus aš jau spėjau atsakyti. Jei situacija pasikartotų, aš nieko nekaltinčiau, nepykčiau, nebijočiau ir su dėkingumu priimčiau visą įmanomą pagalbą. Ieškočiau dvasinių praktikų ir dvasinių žinių, kad pagerinčiau savo sielos būklę, kol mano kūnu rūpinasi gydytojai. Sakoma: "Sveikame kūne – sveika siela". Aš sakyčiau, kad "Sveika siela – sveikas kūnas". Visa tai neįvyksta spragtelėjus pirštais, bet siekti sielos ramybės ir tikėjimo – verta ir teisinga. Tai gyvenimui sugrąžina spalvas ir jį įprasmina. Žodžių iš maldos neišmesi: "Viešpatie, suteik man jėgos pakelti (…) sunkumus ir sąžiningai atlaikyti iki galo. Viešpatie, tegu mano valia paklūsta tavo valiai, mokyk mane melstis, neprarasti vilties, tikėti, besąlygiškai mylėti, iškęsti ir atleisti."

– Kas dabar jums gyvenime yra didžiausios vertybės? Kaip manote, ar taip būtų, jeigu nebūtų buvę to susidūrimo su liga?

– Didžiausia gyvenimo vertybė yra meilė. Ir to pakeisti negali niekas – nei bėdos, nei ligos, nei nelaimės. Meilė. Didelė, šviesi. Ir viskas, kas mums atsitinka, atsitinka tam, kad mokytumės mylėti. Besąlygiškai.

Dalios Bielskytės asmeninio archyvo nuotr.

Iš Dalios Bielskytės kūrybos

Žaibo bijo

Medžio galva

Aš nebijau

Aš – viksva

– – viks – –

va.

***

Štai iš dangaus

Pabyra angelai,

Ir plevėsuoja

Virš stogų

Jų liesos kojos,

Ir graudūs

Didelėj nakty

Maži sparnai,

Ir žvaigždėmis

Balti veidai

Rasoja.

***

Pro langus ir kaminus mintys ištrūksta į pievas,

Lyg senos pamišėlės spardo geltonus lapus,

Sukurpia dūdelę, nuo alksnio nulupusios žievę –

Pro langus ir kaminus mintys ištrūksta į pievas –

Pro debesio plyšį žiūrėdamas juokiasi Dievas,

Jo juokas pabyra į žemę lyg šerkšnas trapus...

Pro langus ir kaminus mintys ištrūksta į pievas –

Lyg senos pamišėlės spardo geltonus lapus.

***

Raudoną moterį, jurginą, rudenį,

Lietus pamerks į debesies ąsotį.

Tik geltoni klevai, šalnų užgrūdinti,

Vienutėj spalio nesiliaus šypsotis

Žmonėms ir gervėms, skrendančioms į pietus,

Kur saulė maudos Raudonojoj jūroj…

O aš stovėsiu, nugarą išrietusi,

Ir kniauksiu ilgesį. Storai ir niūriai.

***

Gražus žemai kabąs dangus,

Kiaurai merkiąs lietus – gražus,

Gražus šuva,

Pakėlęs koją,

Graži migla

Ir išrasoję

Vainiko kalijų žiedai.

Graži mirtis,

Jei atsistoji

Ant jos

Ir viską

Pamatai...

***

Ak tu, blezdinga, Dievo paukšteli,

Nusileidęs ant mano širdies!

Viduržiemy – šilta ir žalia!

Ak tu blezdinga, Dievo paukšteli,

Tavo valioj, tiktai tavo valioj

Į pavasarį tiltus nutiest!

Ak tu, blezdinga, Dievo paukšteli,

Nusileidęs ant mano širdies!

***

Pavasaris kaip voras mezga giją

Iš raudonsaulių vėjų vakarų,

Iš karklo katinėlių ir vergijon

Supančiojęs išvaro mus varu.

Sukepę lūpos, iškankintos širdys

Atsiveria po lietumi žaliu –

Dėl bučinio turbūt galėčiau mirti.

Bet ir gyvent dėl bučinio galiu.

***

Balkite, balkite, mano mėnulių blakstienos.

Kriskite, kirskite, rasos, aušrelę akių.

Riskitės kūlvirtom skubančios perdegti dienos –

Balkite balkite, mano mėnulių blakstienos:

Žingsnis po žingsnio – pėdom basom į ražienas

Rugio ražu – kraujo parašu vis dar tikiu –

Balkite, balkite mano mėnulių blakstienos.

Kriskite, kirskite, rasos, aušrelę akių.

***

Liūdnos mano dienos atsisėda

Prie atodūsiais nukrauto švenčių stalo.

Valandas kramtydamos iš lėto

Liūdnos mano dienos atsisėda

Į išėjusiems paskirtą vietą –

Žvakė, tuščias indas, stalo galas, –

Liūdnos mano dienos atsisėda

Prie atodūsiais nukrauto švenčių stalo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Geriausi palinkejimai

Geriausi palinkejimai portretas
Eilerasciai ---labai prasmingi ,gilus,,bet SKAUSMINGI..sveikatos -MOTERIAI_--MAMAI SVEIKATOS!! Ir sugrish sauletos,laimingos EILES .

Lina

Lina portretas
Sėkmės ir įkvėpimo!!!! Katukai labai gražūs

Laima

Laima portretas
Labai gražūs eilėraščiai, stiprios sveikatos ir naujų eilių.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių