„Tokiomis medžiagomis piktnaudžiauja ir savo gyvenimus susigadina labai jauni žmonės. Taip įvyksta tiesiog iš smalsumo, o medžiagoms gauti nereikia jokių organizuotų struktūrų: sugalvojame išmėginti ir po dviejų dienų jau turime siuntą“, – pasakoja R. Badaras.

Kita didele ir kol kas dar pakankamai neįvertinta problema gydytojas vadina vis dažnėjančią lietuvių priklausomybę nuo vaistų.

„Anglui ar vokiečiui vaistai yra blogis, skirtas nugalėti dar didesnį blogį. Lietuvių supratimu, vaistai yra gėris. Ir kuo daugiau vaistų, tuo daugiau sveikatos. Nedaug kalbų turi žodį „gydytis“, nes žmogus turi būti gydomas, bet mes gydomės patys.

Anglui ar vokiečiui vaistai yra blogis, skirtas nugalėti dar didesnį blogį. Lietuvių supratimu, vaistai yra gėris. Ir kuo daugiau vaistų, tuo daugiau sveikatos. Nedaug kalbų turi žodį „gydytis“, nes žmogus turi būti gydomas, bet mes gydomės patys.

Piktnaudžiavimas vaistais, kurie padėjo kaimynei ar kaimynės pusseserės draugės broliui, yra nacionalinis sportas. Deja, jis jau duoda savo vaisių, ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau nuo vaistų priklausomų žmonių“, – kalba R. Badaras.

– Prieš porą metų išleistoje savo knygoje „Toksikologo užrašai“ rašote, kad tik XX a. pradėta suvokti ir kalbėti apie „narkotikų epidemiją“, ji užklupo mus nepasirengusius. Kur šia prasme esame šiandieną? Spėjome pralenkti tai, kas mus užklupo nepasirengusius ar bent jau vytis psichotropinių medžiagų ir priklausomybių nuo jų raidą?

– Bėda ta, kad terminas „užklupo nepasirengusius“ tiko XX a. pradžioje, tinka ir XXI a. pradžioje. Tačiau viskas auga geometrine progresija, labai staiga. Tai, kas tuomet atrodė baisu, dabar atrodo vaikų žaidimai. Dabar yra naujos medžiagos, naujos tendencijos, ir jos nėra geros.

– Kas yra blogiausia? Juk medicina taip pat labai sparčiai žengia į priekį.

– Čia jums taip atrodo.  Kuriama labai daug naujų psichotropinių medžiagų. Vien Europoje per metus fiksuojama 85–115 naujų psichotropinių medžiagų – kas trečią dieną po naują medžiagą.

– Mokslininkai per tą patį laiką spėja sukurti tiek pat vaistų? Apskritai bet kokių, nebūtinai turinčių kažką bendra su priklausomybių gydymu?

– Kiekviena medžiaga neturi turėti savo vaisto, tačiau vaistai kuriami kur kas lėčiau, dešimt kartų lėčiau – per metus sukuriama keletas vaistų.

Dažniausios šių medžiagų grupės yra panašios, bet medžiagos jau net nebevadinamos vardais, jos pavadinamos numeriais, raidėmis, kaip automobiliai. Jų nebespėjama fiksuoti, išaiškinti, nes tam, kad verifikuotum medžiagą, turi ją išskirti, po to sukurti testą ją išskirti, kuris galiausiai turėtų pasiekti vartotojus. Europoje nustatoma po šimtą ir daugiau medžiagų per metus, o verifikavimo standartų įsigyjama 2–3 per metus, ir šie būna labiausiai paplitusių ankstesnių metų medžiagų.

Tiesiog nespėjama jų vytis. Sakoma: „Du zuikius vysiesi, nepavysi nė vieno“, o čia ne du zuikiai, čia šimtas ir dar daugiau „zuikių“. Pastarųjų kelerių metų pasiūla yra protu nesuvokiama.

– Paklausa auga tokiu pat greičiu, kaip pasiūla?

– Sprendžiant iš to, kaip palengvėjo tų medžiagų gavimo procesas, galima numanyti, kad paklausa auga. Tiesiog įvedus medžiagos pavadinimą į paieškos sistemą su raktiniu žodžiu „pirkti“ (angl. buy), galima nesunkiai jų surasti, o tokius pirkinius atveža į namus legalios kompanijos. Lietuvoje 80 proc. siuntų nėra tikrinama, tikrinamos tos, kurios yra iš Amsterdamo ir Anglijos, tačiau įvairių medžiagų vežamasi iš Indijos ir Kinijos.

Tokiomis medžiagomis piktnaudžiauja ir savo gyvenimus susigadina labai jauni žmonės. Taip įvyksta tiesiog iš smalsumo, o medžiagoms gauti nereikia jokių organizuotų struktūrų: sugalvojame išmėginti ir po dviejų dienų jau turime siuntą.