Žaizdelė tapo skausminga

Daiva pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo paprasčiausios procedūros, kuri yra visų moterų kasdienybė, – su dildele palygino nykščio nagą. "Jaučiau, kad šiek tiek pažeidžiau odelę, jokio skausmo nejaučiau ir greitai apie tai išvis pamiršau", – prisimena kaunietė.

Vis dėlto maža žaizdelė pati vis primindavo apie save. Ji negijo, bet atvirkščiai – su kiekviena diena tapo vis labiau erzinanti, o po to – ir skausminga. "Maždaug po dviejų savaičių pastebėjau paraudimą, užkliudžius aplink pažeistą vietą perverdavo skausmas. Bet vis dar nekreipiau dėmesio, manydama, kad žaizdelė paprasčiausiai supūliavo ir pūliai savaime išbėgs", – kalbėjo moteris. Ji dar bandė gydytis liaudiškais ir medicininiais būdais: medumi su tarkuota žalia bulve, dezinfekuojamaisiais medikamentais, bet niekas negelbėjo.

Sugijo po mėnesio

"Po trijų dienų nuėjau pas šeimos gydytoją pavaduojantį mediką. Maniau, kad reikėtų siuntimo apsilankyti pas chirurgą. Bet gydytojas pasakė, kad neva niekas tokių smulkmenų neoperuos ir skyrė stiprių antibiotikų ir specialų tepalą. Nutariau dėl viso pikto nuvykti į ligoninę, nes sužinojau, kad tokiais atvejais, kai supūliuoja žaizdos, tai traktuojama kaip skubios pagalbos būtinybė", – pasakojo Daiva.

Gydytojas pasakė, kad neva niekas tokių smulkmenų neoperuos ir skyrė stiprių antibiotikų bei specialų tepalą. Nutariau dėl viso pikto nuvykti į ligoninę.

Atvykus į ligoninę žaizdą apžiūrėjo priėmimo skyriuje budėjęs chirurgas. Jis moterį nuramino, kad blogų padarinių neturėtų būti, bet reikalinga maža operacija, kad išbėgtų pūliai. "Procedūriniame kabinete man atvėrė pūlingą pirštą, jį išvalė. Namo grįžau iškart po procedūros. Po to vakarais dar tris savaites reikėjo mirkyti pirštą druskos tirpale, apie savaitę vartoti antibiotikus. Taigi tik beveik po mėnesio pirštas tapo sveikas", – prisiminė Daiva.

Ar tikrai ūmus?

Kauno klinikinės ligoninės chirurgas Audrius Paršeliūnas paantrino, kad ligoninėje priimami ir dėl supūliavusio piršto atvykstantys žmonės: "Priimame ir tokius, bet iš principo iš pradžių žmogus turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją. Šeimos gydytojas turi įvertinti, ar chirurgo konsultacijos reikia. Tuo labiau kad poliklinikos, ypač didžiosios, turi savo chirurgus. Mes, ligoninių chirurgai, galime priimti tokius žmones tais atvejais, kai skausmas labai paūmėja savaitgaliais ar šeimos gydytojo nedarbo valandomis."

Chirurgo teigimu, jei ligonis skundžiasi ūmiu skausmu, ligoninėje jis gali būti priimtas ir be siuntimo. "O kai atvažiuoja pas mus dešimt dienų kentėję skausmus, tai kažin ar tas skausmas toks ūmus, nors žmogus sako, kad jam štai 2 val. nakties tas skausmas staiga paūmėjo ir jis atvažiavo tiesiai į ligoninės priimamąjį. Gal tada žmogus gali ir iki vienuoliktos dienos pakentėti, nueiti pas šeimos gydytoją ir gauti ten siuntimą pas savo poliklinikos chirurgą. Paprasčiausiai iš etinės, iš žmogiškosios pusės galima turbūt ir kitokį sprendimą, esant tokiai situacijai, rasti", – pastebėjo A.Paršeliūnas.