Myli savo darbą. Neįsivaizduoja kito. Nori būti vadinamos ne slaugytojomis, o sesutėmis. Tokios moterys pasitinka mus poliklinikose, slaugo ligoninėse. Jos tikrai gailestingos, kitaip nebūtų pasirinkusios šios sunkios profesijos. Patikėkime jomis.

Po dvidešimties metų

"Yra vaikas, yra!" – šie žodžiai telefono ragelyje iki šiol tebeskamba P.Mažylio gimdymo namų vyr. gydytojo Eugenijaus Valasevičiaus ausyse. Tą kovo dieną jis negalėjo suprasti, kodėl taip šaukia jam skambinusi slaugytoja Nila Tarasevičienė, dirbanti gimdymo namuose 20 metų.

Naujagimiai čia gimsta kasdien, tai ko gi stebėtis ir skambinti vadovui, kad gimė dar vienas vaikas? Tačiau šis nebuvo "dar vienas". Tai buvo pirmasis pamestinukas, paliktas P.Mažylio gimdymo namuose neseniai atidarytame gyvybės langelyje.

"Kai kūdikį paėmiau ant rankų, jos buvo kaip nutirpusios. Bijojau, kad neišmesčiau vaiko", – netikėtais pojūčiais dalijasi N.Tarasevičienė.

Kaip galima palikti?

Nuo vaikystės svajojusi dirbti su vaikais ir juos labai mylinti slaugytoja buvo priblokšta poelgio moters, atsisakiusios savo naujagimio. Nereikalingas, nemylimas, todėl ypatingas? Tokia gyvybė spurdėjo N.Tarasevičienės glėbyje ir todėl daužėsi jos širdis.

"Pati turiu tris vaikus, gal todėl niekaip nesuprantu, kaip galima atsisakyti kūdikio ir negaliu rasti jokių motyvų tokiam poelgiui pateisinti", – apibendrina N.Tarasevičienė.

Moteriai net šmėstelėjo mintis įsisūnyti vaikutį. Tačiau slaugytojos atlyginimas – ne iš didžiųjų, trys savi vaikai.

Apie atlyginimą už darbą moteris niekada negalvojo, todėl jai nekyla minčių apie emigraciją. Svarbiausia – dirbti mylimą darbą.

"Mano darbas – ne slauga, o malonumas", – apibendrina N.Tarasevičienė, nepaisant, kad budėdama naktimis neturi kada nusnūsti, o dieną bėgioja iš vienos palatos į kitą, iš gimdyklos – į procedūrų kabinetą ir taip toliau.

Juk slaugo naujagimius, kurie ateina į šį pasaulį bet kuriuo paros metu. Slaugytojos perima juos iš akušerių rankų, apiplauna, aprengia. Dabar atiduoda mamoms, anksčiau gododavo juos pačios.

Kai buvo šitaip, viena mama, prisimena N.Tarasevičienė, pabėgo iš gimdymo namų palikusi savo naujagimį.

"O atrodė normali moteris, besidžiaugianti sūneliu. Pagimdė, o kitą dieną žiūrim – palatoje lova tuščia, mamytės nebėra", – ir šio poelgio niekada nepamirš N.Tarasevičenė.

Kad ir kaip būtų, vaikų slaugytojos darbo niekada į jokį kitą nekeistų. Juolab kad laimingų tėvų yra nepalyginamai daugiau.

Tai yra pašaukimas

Ar ir kitos slaugytojos laimingos, dirbančios pagal profesiją poliklinikose, ligoninėse, slaugos namuose?

Argi nėra jų darbas šventas, kai atliekamas su meile? Lašelis vandens sužeistajam, anot poeto Pauliaus Širvio, pakeistas kraujo prisisunkęs tvarstis, skausmo malšinamųjų vaistų injekcija – tai pagalba, kurios vertė bejėgiam ligoniui neįkainojama.

Su meile slaugyti svetimą žmogų reikia pašaukimo. Panašu, kad Lietuvoje lieka tik turinčiosios pašaukimą slaugytojos, nes užsienyje vis mažiau jų profesijos sesių nori dirbti šį darbą net už daug didesnį atlyginimą.

"Einu namo", – atsiliepusi telefonu pakomentavo, ką veikianti, Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos Endokrinologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja slaugos administratorė Zita Korienė.

Ir tik vėliau paaiškėjo, kad namo – tai į Endokrinologijos kliniką po "Kanklių" moterų choro repeticijos Centriniame korpuse. Vienintelę darbovietę, kurioje Z.Korienė dirba beveik 40 metų, išties galima vadinti namais. Juolab kad joje praleista daugybė naktų. Tą dieną, kai kalbėjomės, slaugos administratorė taip pat liko budėti pernakt.

Gydytoja būti nenorėjo

Meilė profesijai, pasirinktai nuo vaikystės, meilė ligoniui – tai laimės formulė. Vaikystėje Zitos sesuo pykdavo, kad su ja negalima pažaisti jokio kito žaidimo, tik ligoninę. Ir ne gydytoja, o sesele Zita būdavo.

"Gydytoja būti niekada nenorėjau. Atsigaunu prie ligonio lovos. Čia gyvenu, o administracinį darbą tik dirbu", – apibendrina savo patirtį Z.Korienė.

Ji žino, kad dabar visi ligoniai pikti, prieš medikus nusiteikę priešiškai: nežiūrės, negydys. Tačiau tereikia nusišypsoti, prisėdus nuoširdžiai pakalbėti, ir ligonis atšyla, priešiški jausmai išnyksta.

"Reikia kalbėti su žmogumi, ir problemų, nusiskundimų nekils", – įsitikinusi Z.Korienė.

Ji ilgai galvojo paklausta, kiek ligonių yra ja skundęsi, kiek konfliktų buvo per darbo metus. Prisiminė vieną: kai ji apibarė vyrus, dalimis išardžiusius ligoninės televizorių. Liko kalta, kad juos apibarė, nes ligonis juk visada teisus.

Tačiau Z.Korienė niekada nepamirš vaizdo, kai kabineto tarpdury pamatė stovinčią savo pacientę, gydytą prieš pusantrų metų. Tada moteris nevaikščiojo, o atsistojusi ant kojų atėjo padėkoti už slaugą.

"Tai didžiausias darbo įvertinimas, didžiausia padėka man", – apibendrina Z.Korienė.

Visų svarbiausias – ligonis

Už Nusipelniusios sveikatos apsaugos darbuotojos vardą, kuris buvo suteiktas Tarptautinės medicinos darbuotojo dienos proga, Z.Korienė jaučiasi skolinga. Keista, ar ne? Sąžiningumas, kuklumas, darbštumas – tai moters bruožai, kurių neištrinsi jokiais apdovanojimais. Principingumo – taip pat. Z.Korienė prisimena sunkų apsisprendimo laiką, kai nežinojo, kaip pasielgti: būti geru žmogumi ar reiklia vadove?

"Radau savyje atsakymą: turiu elgtis taip, kad ligoniui būti gerai. Tuomet palengvėjo, apėmė vidinė ramybė", – prisimena slaugos administratorė.

Z.Korienė žino, kad ligoniai daugiau tikisi iš gydytojų, tačiau slaugytojų supratingumas, švelnumas prilygsta vaistams, gydo ne mažiau už juos.

Ne slaugytojos, o seselės

Kauno medicinos universiteto Neurochirurgijos klinikos Nugaros smegenų ir periferinių nervų chirurgijos skyriaus vyresnioji slaugytoja Elena Bajerčienė sako, kad slaugytojos gauna labai daug ligonių padėkų. Vadinasi, jie vertina slaugytojų darbą. Jos tikrai nebėra gydytojų sekretorės.

Slaugytojos – savo darbo specialistės: išklauso ligonių nusiskundimų ir juos perteikia gydytojams, seka diagnostikos ir gydymo režimą, leidžia vaistus, perriša žaizdas. Šiame klinikoje ligoniai itin sunkūs, neretai nevaikštantys.

"Seserys arčiausiai ligonio. Žino jo poreikius, nuotaiką", – apibendrina E.Bajerčienė ir pabrėžtinai koleges pavadina ne slaugytojomis, o seserimis.

Priduria, kad Klinikų generalinis direktorius profesorius Juozas Pundzius į slaugytojas visuomet kreipiasi ne šiuo oficialiu vardu, o senuoju – sesutėmis. Taip slaugytojas vadina ir ligoniai.

E.Bajerčienė tikisi, kad šis profesijos pavadinimas kada nors bus sugrąžintas. Juk kažkada sesutės buvo vadinamos dar ir gailestingosiomis. Tai, ko gero, įpareigoja.

E.Bajerčienė tapo slaugytoja, metusi pedagogikos studijas. Kai ji, būdama pirmo kurso studente, gulėjo ligoninėje, mamos paskatinta persigalvojo ir pasirinko tada vadintą medicinos sesers profesiją.

"Žiūrėk, kokios jos gražios, kokia graži jų apranga", – tuomet Elenai sakė jos mama.

Elena nė karto nepasigailėjo pakeitusi profesijos pasirinkimą. Neprailgsta jai kasdienis kelias iš Išlaužo į Klinikas. Šitaip – beveik 50 metų. Taigi ar teisūs tie, kurie sako, kad vyresnio amžiaus žmonės darbe nepageidaujami?

Mokėti už darbą

Dėl profesijos pavadinimo E.Bajerčienei pritaria ir Kalniečių poliklinikos Šeimos klinikos poskyrio bendrosios praktikos slaugytoja koordinatorė Angelė Jakubčionienė. Poliklinikoje slaugytojų darbas šiek tiek kitoks.

"Sesutės, atėjusios į darbą, atneša iš registratūros į gydytojo kabinetą pacientų korteles, pamatuoja ligonio kraujospūdį, išrašo siuntimus gydytojų paskirtiems tyrimams atlikti, lanko ligonius jų namuose, jei reikia", – vardija A.Jakubčionienė.

Ji sako, kad poliklinikose slaugytojos tebėra gydytojų sekretorės. Ką šiame darbe keistų, jei būtų sveikatos apsaugos ministre? A.Jakubčionienė pirmiausia keistų darbo apmokėjimo tvarką: reikia mokėti už slaugytojos atliktą konkretų darbą, o ne už tai, kiek ligonių prisirašę prie gydytojo, su kuriuo dirba slaugytoja.

Kad ir kaip būtų, A.Jakubčionienė neįsivaizduoja savęs dirbančios kitur. Jos darbo diena prasideda pusę aštuonių ryto, bet moteris visuomet ateina anksčiau. Taip daro todėl, kad myli savo darbą, kad ir koks sunkus jis būtų ir kiek už jį mokėtų. Gal todėl medikams ir nedidinami atlyginimai, kad jie dirba kaip gailestingieji patriotai?