Žlugdo net ir žinojimas

Sumokėti mokesčius, nusipirkti maisto produktų bent kelioms artimiausioms dienoms, aprengti vaikus, nes pernykščiai vasariniai drabužiai ir batai jau išaugti, o jei dar kas mėnesį reikia mokėti paskolą už butą, kurio kitaip įsigyti nebuvo jokių šansų?

O jei esi pensininkas? Vaistai, kruopos ir, geriausiu atveju, daržovės iš kolektyvinio sodo, kelionė į kurį vėlgi, deja, kainuoja. Kaip būti laimingam, kai vienaip ar kitaip skaičiuojant nė cento net kinui nelieka? Kai, netikėtų išlaidų atsiradus, iki paryčių užmigti negali?

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad mažai uždirbantys ir kiti žemo socialinio sluoksnio atstovai yra gerokai ligotesni, serga net dešimt kartų daugiau ir dažniau už turtinguosius. Galima sakyti, kad badavimas ir liesi maisto produktai yra sveika, bet nuolatinis nerimas dėl finansinių nepriteklių ir socialinė atskirtis dėl negebėjimo tenkinti elementarių poreikių kelia nuolatinį nepasitenkinimą, nelaimingumo jausmą ir netgi stresą, kuris itin kenkia sveikatai.

"Priežastis – ne vien prastos gyvenimo sąlygos ar menkos kokybės maistas. Tyrimai rodo, kad vien gyvenimas skurde yra viena pagrindinių chroninio streso priežasčių: ką padėti ant stalo, kaip pavyks išgyventi iki mėnesio pabaigos, ar pavyks išsaugoti darbą? Tai alina imuninę sistemą, provokuoja vėžį, diabetą, širdies ir kitas ligas. Šalyse, kur didelė pajamų nelygybė, dar liūdniau. Vien žinojimas, kad priklausai žemiausiai socialinei klasei, nuteikia neigiamai", – pastebi Seimo vicepirmininkės Rimos Baškienės patarėja Laima Mogenienė.

Lyginant aukščiausios ir žemiausios socialinės klasės atstovų sveikatą sergamumas kai kuriomis ligomis skiriasi net dešimt kartų.

Patvirtina mokslinės studijos

Tai, kad dėl skurdo patiriamas stresas labai kenkia sveikatai, patvirtina mokslinės studijos.

Garsaus JAV Stanfordo universiteto profesorius Robertas Sapolsky, ilgai analizavęs šią sritį, tyrimų išvadas paskelbė "Nature" žurnale, išleido knygą "Why Zebras Don't Get Ulcers?" ("Kodėl zebrams neišsivysto opos?")

Profesorius R.Sapolsky priėjo prie išvados, kad skurdas, visų pirma, reiškia prastos kokybės maistą ar nepakankamą jo kiekį, žalingas sveikatai gyvenimo sąlygas ir daugybę kitų faktorių, darančių neigiamą įtaką sveikatai.

Tiriant socioekonominio statuso santykį su sveikata akivaizdu, kad sulig kiekvienu socialiniu laipteliu žemyn ji prastėja. Mažas pajamas gaunantys žmonės daug dažniau serga kvėpavimo, širdies, skrandžio, reumatologinėmis, psichikos, onkologinėmis ligomis. Lyginant aukščiausios ir žemiausios socialinės klasės atstovų sveikatą sergamumas kai kuriomis ligomis skiriasi net dešimt kartų.

Kai kuriose šalyse gyvenimo trukmė dėl skirtingų socialinių ir ekonominių sąlygų skiriasi iki dešimties metų. Pavyzdžiui, vargingiausi amerikiečiai gyvena dešimt metų trumpiau nei turtingiausi.

Mokslinė sveikatos pagal socialinę padėtį analizė daugiausia dėmesio skyrė būtent netiesioginiams faktoriams. Tai ir prastos gyvenimo sąlygos, ir aukštos gydymosi kainos bei išlaidos. Iš esmės prieita prie išvados, kad sveikata kainuoja brangiai.

Žalą lemia fiziologija

Daugybiniai tyrimai atskleidė, kad iš tiesų skurdo žala sveikatai yra tiesioginė, veikianti visus tarpinius veiksnius. Pavyzdžiui, studija, atlikta JAV, tyrusi vyresnio amžiaus vienuolių, išėjusių į vienuolyną jaunystėje, sveikatą, įrodė, kad net ir po daugelio metų, valgant tą patį maistą ir gyvenant identiškomis sąlygomis, tos vienuolės, kurios dar vaikystėje buvo kilusios iš aukštesnės socioekonominės klasės, būdamos senyvo amžiaus, pasižymėjo daug geresne sveikata. Ši ir panašios studijos parodo, kad socioekonominiai veiksmai turi žymią įtaką sveikatai, ir tai yra ne vien prastesnės gyvenimo sąlygos.

Šiandien tokią skurdo ir sveikatos koreliaciją mokslininkai aiškina psichosocialiniu stresu. Evoliuciškai mūsų organizmas yra puikiai prisitaikęs susidoroti su trumpalaikiu stresu, kuris patiriamas medžiojant, bėgant nuo plėšrūno ir panašiai.

Fiziologinė streso reikšmė organizmui įvairialypė ir gana dramatiška: tuo metu staiga į kraują patenka visas taupomas cukraus kiekis, iš esmės įgalinantis mus geriau fiziologiškai veikti, pavyzdžiui, greičiau bėgti. Tačiau kartu sustabdoma daug kitų organizmo funkcijų: virškinimo, augimo, audinių atsinaujinimo, reprodukcijos ir kitos. Iš esmės organizmas  persijungia į išgyvenimo modulį. Dauguma žinduolių yra prisitaikę tokio tipo stresą ištverti apie 5 minutes.

Tačiau tokie kognityviai ir socialiai pažengę žinduoliai, kaip mes, kone kasdien susiduriame su ilgalaikiu stresu dėl modernaus gyvenimo. Jį sukelia ir darbas, ir šeimos rūpesčiai, paskolos ir panašiai. Liūdniausia tai, kad, jausdami nuolatinį stresą, neturime jokios realios naudos iš jo, o tik žalą. Greičiau plakanti širdis ar padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje finansinių nepriteklių ar darbo problemų išspręsti nepadeda. Nuolat jausdami stresą kenčiame nuo visų šalutinių jo poveikių. O padariniai – sunkūs: padidėjusi 2-ojo tipo diabeto rizika, širdies ir kraujagyslių, vėžinės ir kitokios ligos.

Skurdo problema Lietuvoje

"Tai, kad pajamų nelygybė yra viena didžiausių ir pavojingiausių problemų – visų pripažintas faktas. Apie tai kalba Lietuvos bankas, fiksuoja Eurostatas. Ekonomika auga kurį laiką, bet vidurinė klasė ir mažas pajamas gaunantys žmonės to beveik nepajunta", – pabrėžia L.Mogenienė.

Jos teigimu, socialinė atskirtis Lietuvoje yra viena didžiausių iš visų ES šalių. Kas penktas Lietuvos turtuolis vidutiniškai uždirba net septynis kartus daugiau nei kas penktas mažiausiai uždirbantis (ES vidurkis – penki kartai). Lietuvos banko duomenimis, skurde gyvena beveik ketvirtadalis žmonių.

"Sunku patikėti, kad šie skaičiai – tokio ekonominio augimo šalyje, kaip Lietuva. Eurostato duomenimis, kas trečias pensininkas gyvena skurde. Tai yra absoliučiai neįtikima ir neleistina", – stebisi L.Mogenienė.

Ji pripažįsta, kad Vyriausybė padidino minimalų atlyginimą, socialines išmokas, pakėlė ir indeksavo pensijas, bet pastebi, kad šaliai pačiai šiuos skaičius pakeisti yra be galo sunku. Vienintelė paguoda ta, kad dėl pajamų nelygybės jau išsigando ir kitos Europos šalys, ir pati ES.

"Socialinis ramstis – siūloma tiek pensijas, tiek minimalią algą, tiek socialines išmokas suindeksuoti – susieti su vidutiniu pragyvenimo lygiu. Negali būti taip, kad atlyginimai pakyla pora eurų, bet kainos pašoka keliskart aukščiau ir, viską suskaičiavus, nors piniginė ir storesnė – vis tiek nieko gero nenuperki", – skaičiuoja L.Mogenienė.

Per mėnesį – 70 eurų

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Eglė Samoškaitė pritaria: "Be jokių abejonių, skurdas, atskirtis ir pajamų nelygybė kelia stresą, kuris turi ilgalaikį poveikį žmonių psichinei ir fizinei sveikatai bei neigiamai atsiliepia visai šalies visuomenei. Dėl šios priežasties valstybės yra suinteresuotos investuoti į socialinę apsaugą, siekti solidarumo ir palaikyti sveiką pusiausvyrą tarp visuomenės grupių."

Anot E.Samoškaitės, visuotinai sutariama, kad geriausiai nuo skurdo apsaugo dalyvavimas darbo rinkoje ir socialinės išmokos tiems žmonėms, kurie negali dirbti dėl amžiaus, negalios ar kitų priežasčių. Ir čia pat vardija Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuopelnus: 2018 m. visiems vaikams pradėta mokėti universali 30 eurų išmoka, o gausioms ir nepasiturinčioms šeimoms – papildoma išmoka, priklausomai nuo vaiko amžiaus, 15,2 arba 28,5 euro.

"Vaiko pinigus vidutiniškai praėjusiais metais apytiksliai gavo 492 tūkst. vaikų, iš kurių apie 130 tūkst. taip pat buvo mokama papildoma išmoka. Nuo 2019 m. vaiko pinigai buvo padidinti iki 50 eurų kiekvienam vaikui, o vaikams iš gausių ar nepasiturinčių šeimų mokama papildoma išmoka – 20 eurų. Vadinasi,  kiekvienas gausios ar nepasiturinčios šeimos vaikas gauna po 70 eurų", – skaičiuoja E.Samoškaitė.

Indėliu į gerovę bei sveikatos stiprinimą laikoma ir tai, kad vidutinė senatvės pensija 2016 m. sausį buvo 255 eurų, 2019 m. sausį jau siekė 344 eurų. Ar tai pakankama suma pragyventi oriai, kai neretai tiek lėšų nepakanka net vaistams? Kaip ir praėjusiais metais, palyginti su 2017-aisiais, vidutinis socialinės pašalpos dydis per mėnesį vienam gyventojui išaugo nuo 65,5 iki 80,9 eurų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tuo didžiuojasi, kaip ir pernai įsigaliojusiais įstatymais, kurie leidžia neįskaityti dalies pajamų pretenduojant į piniginę socialinę paramą.

Kaip priversti dirbti?

"Skaičiuojant, ar šeima gali pretenduoti į socialinę pašalpą, taip pat būsto šildymo, vandens išlaidų kompensacijas, į pajamas neįskaitomi vaiko pinigai ir 15–35 proc. darbo pajamų, priklausomai nuo šeimos sudėties ir vaikų skaičiaus. Taip pat praėjusiais metais įtvirtinta nuostata, kad socialinę pašalpą gavęs ir dirbti pradėjęs asmuo turi teisę kurį laiką gauti 50 proc. iki įsidarbinimo mokėtos išmokos. Tai papildoma paskata dirbti, nes parama prarandama ne iškart", – E.Samoškaitė pranašumu sveikatai įvardija ir tai, kad dėl kartu su Darbo kodeksu priimtų teisės aktų išaugo išmokos darbo netekusiems žmonėms, kurie dirbdami mokėjo įmokas ir taip apsidraudė nuo pajamų netekties nedarbo laikotarpiu.

Teigiama, kad 2018 m. gruodį ši išmoka siekė 305 eurus. Skatinimas dirbti, anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės, yra gerovės didinimo sąlyga, tačiau įtraukti į darbo rinką darbingo amžiaus gyventojus, kurie turi ilgalaikio nedarbo patirties, yra gana sudėtinga dėl motyvacijos stokos ir daugybinių problemų.

"Tačiau ministerija šiemet šešiose savivaldybėse pradėjo projektą, kurio metu ilgalaikiams bedarbiams teikiamos koordinuotos savivaldybės ir užimtumo tarnybos paslaugos, bendradarbiaujama su verslo įmonėmis. Jei priemonės pasiteisins, šis modelis bus taikomas visai Lietuvai. Be to, šalies darbo rinkoje pastebimas kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Tai reiškia, kad turime investuoti į darbo ieškančių asmenų kvalifikacijos kėlimą, nes žemos kvalifikacijos darbas yra ne tik menkai apmokamas, bet ir negali užtikrinti ilgalaikio sėkmingo šalies ekonomikos vystymosi", – išeitį nurodo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė E.Samoškaitė.

Vien žinojimas, kad priklausai žemiausiai socialinei klasei, nuteikia neigiamai.

Reikia bendros ES politikos

Seimo vicepirmininkės R.Baškienės patarėja L.Mogenienė įsitikinusi: pati geriausia politika Lietuvai yra siekti, kad tokie kovos su skurdu mechanizmai, kaip minimalaus atlygio, pensijų ir socialinių išmokų kėlimas vyktų bendrai visos ES mastu ir būtų daugiau ar mažiau standartizuotas.

"Viena vertus, tai užtikrintų politikos vientisumą: atėjus naujai valdžiai, valdantieji negalėtų vienašališkai nutraukti tokių programų ir netaupytų skurdžiausiųjų sąskaita. Kartu bendra socialinė politika Europoje apsaugotų šalių konkurencingumą", – receptą rašo L.Mogenienė.

Jos įsitikinimu, šiuo metu tarp kai kurių ES šalių yra įsivyravusi itin žalinga praktika, kai šalys konkuruoja viena su kita mažais atlyginimais. Jei Lietuva viena pradėtų kelti minimalų atlygį, verslininkai pelnytai bijo, kad prarasime konkurencingumą rinkoje.

"Daugelis verslininkų skundžiasi ne tuo, kad reikia mokėti didelius atlyginimus, bet tuo, jog kiti gali mokėti mažiau. Bendra minimalaus atlygio politika visos ES mastu uždėtų saugiklius tokiai praktikai ir užtikrintų, kad šalys tarp savęs konkuruotų pozityviomis savybėmis, tokiomis kaip aukšta darbo kokybė ir kultūra, infrastruktūra, išsilavinimas, o ne tiesiog žemais atlyginimais ir mokesčiais", – L.Mogenienė neabejoja, kad tai duotų teigiamų rezultatų.

Neabejotinai – ir sveikatai išsaugoti, jai stiprinti. Sveikatos apsaugos ministerijai ši tema nepasirodė reikšminga: atsakymo į klausimus dėl skurdo kaip dirgiklio sveikatai taip ir nesulaukėme.