Šilkmedžio uogos ir arbata padės atsikratyti kelių kilogramų per mėnesį

Jo tvirtinimu, šias uogas sunku transportuoti, todėl jų nerasime parduotuvėje, bet galime išsiauginti sode kaip ir daugelį kitų naudingų Tolimųjų Rytų medžių.

– Pastaraisiais metais populiarėja anksčiau retai auginti medžiai, pavyzdžiui, medlieva, šilkmedis, plunksnalapis lekėčius. Kiek labiau girdėti, bet irgi retoki augalai – gudobelė, sedula, šermukšnis. [...] Šis pavasaris gana vėsus – šiluma pliūptelėjo visai netikėtai. Ar tai turi kokios nors reikšmės sodininkams?

– Sodininkams tai nėra trūkumas. Lietus – geriausias metas sodinti medžius. Nors žmogui šlapia ir nemalonu, augalai labai gerai prigyja. Sodinant iš vazono ar konteinerio, nereikia žiūrėti į mėnulio fazes – ramia širdimi galima perkelti augalą. [...]

– Gal galite papasakoti apie plunksnalapį lekėčių?

– Plunksnalapis lekėčius – augalas, kilęs iš Karpatų kalnų. Kairėnų botanikos sode nuo 1986 m. pasėti keli ar keliolika augalų iš jo sėklų. Jį pradėjome populiarinti kaip augalą, kuris yra nereiklus ir labai gražiai žydintis. Plunksnalapį lekėčių dar galima vadinti „pakalnučių medžiu“. Jis labai gražiai žydi ir neturi ryškaus kvapo.  Tai tarsi augalas iš kito pasaulio.

Kai medis nužydi,  atsiranda maišeliai, kuriuose yra valgomi riešutai. Iš pradžių riešutai būna prisiklijavę prie maišelio, bet sunokę jie pradeda skambėti. Rusiškas bei lenkiškas plunksnalapio lekėčiaus pavadinimai („klekačka“ ir „klokočka“) sufleruoja, kad tas augalas klekena. Žmonės tiki, kad plunksnalapis lekėčius atbaido blogas dvasias bei nelaimes, todėl jį sodina kuo arčiau namų. Šį augalą dar vadina laimės medžiu.

Plunksnalapis lekėčius – Vakarų Ukrainos, Slovakijos, Pietų Lenkijos augalas. Ten jis beveik išnaikintas, griežtai saugomas – net negalima rinkti šio augalo sėklų. Reikia leidimo, norint gamtoje rinkti jo riešutėlius. Pasirodo, Lietuvoje dar prieš karą dvaruose augo plunksnalapiai lekėčiai. [...] Šis augalas yra visiškai atsparus ligoms ir kenkėjams. Jam reikia labiau šarminės dirvos. Labai gražus plunksnalapio lekėčiaus žydėjimas.

– Koks šio augalo dydis?

– Apie 2–3 metrus, nors gamtoje galima rasti ir didesnių. Įdomu, kad Gruzijoje iš plunksnalapio lekėčiaus žiedų ir jaunų lapelių gamina priedą prie mėsos. Sunokusius riešutėlius galima naudoti kaip žirnelius. Nors branduolio minkštimo nėra tiek daug, kiek, pavyzdžiui, kedrų riešutuose, riešutėliai yra valgomi, iš jų spaudžiamas aliejus. [...]

– Medlieva – kitas augalas ne mažiau keistu pavadinimu. Ką galėtumėte apie jį papasakoti?

– Lietuvoje varpinių medlievų nemažai, bet tai priklauso nuo rajono. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone esama sulaukėjusių medlievų. Šis augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos, kur išveistos jo veislės. Jos skiriasi uogų dydžiu ir spalva. Kai kurios veislės žydi kaip ievos, jos nebilo šalnų – gali atlaikyti net 40 laipsnių šalčio.

Skirtingai nei šilauogėms, medlievoms nereikia specialiai ruošti dirvos. Tai būtų didelė investicija. Medlieva – nereiklus augalas. Mes ją platiname kryžmindami su šermukšniu arba gudobele. Tada medlieva pakartoja tos veislės savybes. Tokie augalai pradeda žydėti praktiškai pirmais metais. Uogos būna mėlynos arba raudonos, o jų skonis – kaip šilauogių.