– Kaip vertinate tai, kad šiomis dienomis COVID-19 atvejų sparčiai daugėja?

– Tai – konkretus pavyzdys, kad infekcija plinta taip, kaip buvo prognozuota. Kad tokių atvejų tik daugės, buvo aišku nuo pat pradžių, kai vis pasitaikydavo nenustatytų atvejų, nuo ko asmuo užsikrėtė. Turiu omenyje ne tik Lietuvą – ir kitas pasaulio šalis.

– Nemažai sirgusiųjų pasakoja: sirgau, bet beveik nieko blogo nejutau, vieną dieną pakilo temperatūra ir paskaudėjo galvą, tokia liga priminė atostogas. Tai gal ir nereikėtų to dviejų savaičių biuletenio?

– Pradėkim nuo to, kad, kai tik atsirado ši nauja liga, Kinijoje daugiausiai buvo diagnozuojami sunkūs klinikiniai atvejai, daug kas apie šią ligą buvo neaišku. Išgąstis buvo natūralus: atrodė, kad labai daug žmonių serga sunkiai ir didelis nuošimtis miršta. Tačiau šiai dienai manoma, kad mažiausiai 80 proc. žmonių arba COVID-19 liga sirgs lengvai, arba išvis nejaus simptomų. Taigi, jiems stacionaraus gydymo nereiks. Tačiau labai svarbu, kad tokie žmonės kuo greičiau izoliuotųsi, neplatintų viruso. Be to, imtųsi simptominio gydymo, nepervargtų – kad liga neprogresuotų. Kad kai tik pajunta simptomus, kuo greičiau konsultuotųsi su gydytojais – iš pradžių kad ir telefonu.

Daliai sergančiųjų – gal 10 proc., gal 14 proc. – gali tekti pabūti ligoninėje. Daliai jų, kad būtų palengvintas deguonies patekimas į organizmą (nes sergant COVID-19 kai kuriems žmonėms būna sunku kvėpuoti ir ima trūkti deguonies, tada stringa ir kitų organų veikla) gali reikėti deguonies kaukių. Dar mažesnei daliai – galbūt apie 5 proc. – gali prireikti intensyvios terapijos, jie gali atsidurti šiose, kitaip vadinamose reanimacijos, palatose. Jiems gali tekti taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją. Tokių žmonių nedaug, ir kol kas tokių lovų Lietuvoje užtenka. Deja, maža dalis, o gal ir nemaža dalis tų, kuriems prireikia dirbtinės plaučių ventiliacijos, gali neišgyventi.

Klausimas, kiek griežta turi būti saviizoliacija. Nes, jei žmonės teisingai dėvi medicinines kaukes, šiuo virusu neužsikrečiama.

– Jūsų akimis, ar Lietuvoje COVID-19 plitimui pasiruošta?

– Ruoštis reikia nuolat. Kiekvienas žmogus turėtų pasirūpinti savo ir artimųjų sveikata. O visuomenė ir valdžia turėtų sudaryti tam sąlygas. Kai metų pradžioje matėme, kad Kinijoje miršta labai daug žmonių, kai jie per 10 dienų pastato ligoninę, nes nebuvo kur gydyti pacientus, kai didžiulis mirštamumas nuo šios ligos buvo ir Italijoje, pasaulis ėmėsi beprecedenčio dalyko – ėmė taikyti nacionalinius karantinus. Tai padaryta tam, kad neperdegtų sveikatos sistema. Buvo suprasta, kad neturima nei tiek lovų ligoninėse, nei dirbtinės plaučių ventiliacijos įrangos, nei medikų. Tam karantinas ir buvo reikalingas: kad visuomenė, medicinos ir socialinės tarnybos pasiruoštų. Iš karto buvo aišku, kad tai yra laikina, labai grubi infekcijos valdymo priemonė, kuri duoda gerus rezultatus šios ir panašių infekcijų kontrolei, tačiau sukelia ir labai sunkius neigiamus efektus. Tai – uždaryti vaikų darželiai, į darbą neišėję tėvai, sulėtėjusi ekonomika, socialinės problemos, psichikos sveikata pablogėjimas. Dėl to tokios priemonės kaip karantinas gali būti taikomos tik išimtinais atvejais, labai apgalvotai ir tik tam tikrą laiką. Dėl to nuo pat pradžių buvo siūloma, kad reikia taikyti taškines izoliavimo priemones.

Nuo pat pradžių buvo aišku, kad virusui ypatingai geros sąlygos bus plisti, kai ateis šaltasis metų laikas. Ir galbūt buvo padaryta klaidų komunikuojant su visuomene, jei virusas taip sparčiai pradėjo plisti. Vadinasi, ne viskas buvo padaryta.

– Viena problemų tikriausiai buvo nesuvaldyti židiniai ir nenustatytų atvejų gausa?

– Jei toliau plečiasi židiniai, vadinasi, jie nebuvo suvaldyti. Nors visuomenei ir buvo siunčiama žinutė, kad jie esą valdomi. Vis dėlto žinoti, nuo ko žmogus užsikrėtė, nepakanka. Blogai, kad nebuvo nustatyta, iš kur š tuos židinius pateko virusas, o dar blogiau, kas juose židiniuose jis toliau plito. Epidemiologinė apžvaga nebuvo atliekama nuo pat pradžių ir tai nedaroma iki šiol, nebuvo skelbiama, koks procentas yra tų, kurie neaišku nuo ko užsikrėtė.

Taigi, nuo pat pradžių tapo aišku, kad mes nevaldom epidemiologinės situacijos arba nepakankamai ją valdom. Kad buvo nustatyti iš užsienio įvežti atvejai – gerai, bet ar visada sugebėjom diagnozuoti, atsekti ir ar žmonės, turėję kontaktą su tais sergančiaisiais, izoliavosi patys? Vis dėlto galvoti, kad mes atseksim kiekvieno žmogaus kontaktus, kad galėsime izoliuoti žmones, buvo daugiau nei naivu. Buvo aišku, kad toliau virusas plis. 10 ir 400 naujų atvejų per parą yra skirtingi dalykai. Juk Nacionalinio visuomenės sveikatos centro darbuotojų, kurie skambins užsikrėtusiesiems, skaičius nebus didinamas be galo be krašto. Darbo organizavimo prasme tai buvo akmens amžius. Buvo aišku, kad iš karto reikėjo diegti naujas skaitmenines technologijas, kas buvo daroma kitose šalyse. Be to, reikėjo šviesti žmones, kodėl svarbu naudojantis tom IT technologijom, programėlėm pačiam užpildyti, kur jis buvo, su kuo kontaktavo. Tačiau mes vis bandome važiuot tuo pačiu vežimu, bet, kadangi jis lėtai važiuoja, siūloma į jį pakinkyti daugiau arklių, vietoje to, kad aiškiai įvardyti: persėskim į modernų sunkvežimį.

– Ar pagrįstas reikalavimas, kad tas, kuris sirgo lengva COVID-19 forma, po 10 dienų gali grįžti į normalų gyvenimą, tačiau turėjęs kontaktą žmogus, nors ir neserga, turi ilgiau – 14 dienų – būti izoliacijoje?

– Visoms užkrečiamoms ligoms galioja tie patys dėsniai. Kitas dalykas, kad laiko intervalas gali skirtis: priklausomai nuo ligos, priklausomai nuo žmogaus. Medicinine, moksline prasme yra labai įdomi šio viruso problema. Tai yra, kad vieno recepto kiekvienam sergančiam COVID-19 nepritaikysi. Laiko prasme, vaistų prasme. Vaistų specifinių iki šiol nėra. Atlikti tyrimai patvirtina: jei žmogus užsikrėtęs koronavirusu ir jam nesivysto simptomai, septintą parą po to, kai jis būdavo infekuotas šia infekcija, žmogus viruso nebeišskirdavo, nors kai kuriais atvejais PGR tyrimas dar būdavo teigiamas. Tai reiškia, kad PGR testas ne visada parodo, ar žmogus dar gali užkrėsti COVID-19. Dėl to jau seniai atsirado mokslininkų siūlymas, kad, nors žmogui ir nesivysto klinika, galbūt užtenka, kad jis izoliuotųsi 10 dienų. Jis viruso jau neplatina, nors PGR ir yra teigiamas.

Kitas klausimas dėl kontaktų su kitais žmonėmis. Pagrindinis inkubacinis laikotarpis, kurio turėtų užtekti, kad žmogus viruso toliau neplatintų, yra 14 dienų terminas. Nors išimtiniais atvejais ir po 14 dienų jis dar gali užkrėsti.

– Vadinasi, turėjusiems kontaktą, 14 dienų izoliacija yra logiškas reikalavimas?

– Pagal šios dienos mokslo žinias apie COVID-19, tai yra logiškas reikalavimas. Tik klausimas, kiek griežta turi būti saviizoliacija. Nes, jei žmonės teisingai dėvi medicinines kaukes, šiuo virusu neužsikrečiama. Respiratoriai dar stipriau apsaugo, nors užtenka ir medicininių kaukių. Tai natūraliai kyla klausimas, ar drausmingas žmogus, kuris saugojasi, negali į lauką išvesti šuns pavedžioti, į parduotuvę maisto nusipirkti ar balsuoti savo apylinkėje? Gali, tačiau panašūs ribojimai vis tiek taikomi.

Taigi, dabar mes turime prieštaravimų pačiuose reikalavimuose. Ir kai taip atsitinka, kai reikalavimai yra per griežti, kai žmonėms iki galo neišaiškinama, kai kurie žmonės ima arba nesilaikyti saviizoliacijos taisyklių, arba vengti pasakyti, su kuo jie kontaktavo, arba paprasčiausiai neiti tirtis dėl šios ligos. Ir tokių atvejų mes tikrai turime.

Per prievartą, vien įsakymais, vien karantinais, draudimais, baudom nieko nepasieksime. Taip galime pasiekti tik trumpalaikį efektą, kuriuo problemų sprendimas bus tik atidėtas.

– Šiuo metu neužgesinti COVID-19 židiniai keliose Kauno ligoninėse. Kauno klinikose ima trūkti dirbančių medikų, nes jie, po sąlyčio su sergančiaisiais COVID-19, yra priversti izoliuotis. Galbūt medikai, dirbantys ne su COVID-19 pacientais, po sąlyčio su sergančiaisiais šia liga neturėtų izoliuotis?

– Nemanau, kad medikai turėtų izoliuotis po tokių kontaktų darbe. Juk kas jau kas, o medikai moka naudotis ir naudojasi apsaugos priemonėmis. Ir tikrai perdėtas, absurdiškas reikalavimas atrodo izoliuotis gydytojui, turėjusiam kontaktą su kitu gydytoju, gydžiusiu COVID-19 sergantį ligonį. Ima atrodyti, kad visos kitos sveikatos problemos nebeegzistuoja – vieninteliu tikslu tapo įveikti COVID-19. Tačiau dabar, bijodami, kad sveikatos sistema neperdegtų dėl COVID-19, mes ją dabar perdeginame dėl kovos su COVID-19. Yra daug pavyzdžių, daug šalių Europoje ir Amerikos žemyne, kur tokių reikalavimų medikams nėra. Ten kai kurie medikai net sako: jei aš nejaučiu simptomų, aš, nors ir dirbdamas su COVID-19 pacientais, neinu tirtis dėl šios ligos. Tačiau šie gydytojai suvokia, kad, net ir be tyrimų, jei turi saugoti save, savo pacientus ir savo šeimą. Nes viena yra apsaugos priemonės darbe ir kita – grįžus namo.

– Tai jūs siūlytumėt, kad kontaktą su COVID-19 pacientais turėjusiems medikams iš viso nereikėtų izoliuotis?

– Į infekcijų kontrolės mechanizmus, taisykles reikėtų žiūrėti priklausomai nuo besikeičiančios situacijos. Ir, jeigu matome, kad yra reikalas, reikia leisti tam tikrą lankstumą arba keisti rekomendacijas. Jos turėtų atitikti besikeičiančią situaciją. Jei mes nediskutuosime, neieškosime geriausių sprendimų kolegialiai, įvairių sričių specialistai kartu, mes paprasčiausiai būsime atsilikę. Nuolat galvosime, kaip įkinkyt daugiau arklių, vietoje to, kad pakeistume transporto priemonę. Reikia keisti žmonių elgseną. Per prievartą, vien įsakymais, vien karantinais, draudimais, baudom nieko nepasieksime. Taip galime pasiekti tik trumpalaikį efektą, kuriuo problemų sprendimas bus tik atidėtas. Lokalūs karantinai atitinka lūkesčius tų, kurie buvo įsitikinę, kad reikia griežtų priemonių. Tačiau yra ir suprantančių, kad taip viruso nesustabdysim, tik pristabdysim kuriam laikui, tačiau tuo pačiu galime sužlugdyti ekonomiką, žmonių psichologinį, dvasinį gyvenimą. To pasekmes justume ilgai.