A. Puodžiukynas – apie gydytojo pasiaukojimą ir tai, ko pacientai nesupranta

Užsiregistruoti pas gydytoją kardiologą profesorių Arą Puodžiukyną neįmanoma. "Šiuo metu pacientų nepriima", – rašoma portale sergu.lt. O jeigu staiga sutriko širdies ritmas? Juk šis gydytojas – aritmijų ganytojas, jam paklūsta pabėgusios ekstrasistolės ir rimsta tachikardijos. Interviu su profesoriumi neatstos konsultacijos, tačiau bent atskleis, kodėl jis taip sunkiai prieinamas.

Pokalbiui iš anksto sutartu laiku Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius A.Puodžiukynas, dirbantis universiteto ligoninėje – Kauno klinikose, konsultavo pacientą. Tada dar atliko jam vieną tyrimą, paskambino tiems, su kuriais neatidėliotinais klausimais negalėjo kalbėti, konsultuodamas ligonį. Po to svarbiu reikalu bėgte nubėgo pas Širdies aritmijų skyriaus, kuriam vadovauja, vyriausiąją slaugytoją ir tada pagaliau prisėdo prie stalo savo kabinete.

Į pastabą, kad darbo krūvis – nepavydėtinas, atsakė filosofiškai.

– Dabar tokie laikai ir reikia gyventi bei elgtis taip, lyg tave visą laiką filmuotų, įrašinėtų, ką tu kalbi. Jei esi doras žmogus – nėra ko slėpti. Dėl to aš telefone neišjungiu funkcijos, kuri rodo mano buvimo vietą. Tai mato ne tik mano žmona, bet ir mama – nors jai jau daugiau kaip 90 metų, ji naudojasi "Google" žemėlapių programa ir žino, kada aš kokiame nors kongrese, kada išvažiavęs į kitus miestus, kada grįžtu. Kartais, kai žmona vidury dienos klausia, ar spėjau pavalgyti, neretai tenka atsakyti, kad ir į tualetą nebuvo kada nueiti.

Jei galvotum tik apie save, gyvenimas taptų lengvesnis, bet ar teisingesnis? Manau, kad ne.

– Kodėl medikai susitaiko su tokiu dideliu darbo krūviu? Juk visi gyvename vieną kartą. Profesionalus itin reikia branginti, nes jie reikalingi kitiems, sunkiai sergantiesiems?

– Tai, kad reikės labai daug dirbti, žinojome rinkdamiesi medicinos studijas. Tada skaičiau Vikentijaus Veresajevo apysaką "Gydytojo užrašai". Jau viduramžiais buvo sakoma, kad gydytojas turi būti lyg žvakė, kuri sudega, o degdama apšviečia kitus. Toks priesakas tebegalioja. Ir krikščioniški principai tokie patys: jei galvotum tik apie save, gyvenimas taptų lengvesnis, bet ar teisingesnis? Manau, kad ne. Kur yra riba, kai nebeištversi?

Mūsų krūviai dideli, nes ligoniams šiais laikais padedame daugiau, o ne dėl to, kad žmonės labiau serga. Kartą viena kolegė paklausė: ar žinai, kad neuropatologas, psichiatras, psichologas Sigmundas Freudas per visą savo gyvenimą turėjo tik septynis pacientus? Greičiausiai tai buvo išskirtiniai žmonės, o šimtai tūkstančių negaudavo medicinos pagalbos. Dabar ją teikiame visiems, bet yra labai daug nepatenkintų.

– Išties ligoniai kritikuoja medikus. Kaip jūs manote, kodėl?

– Todėl, kad negauna pakankamai dėmesio ir kad dažniausiai neįsivaizduoja savo sveikatos būklės rimtumo. Į Kauno klinikas atvyksta šimtai, tūkstančiai pacientų. Kartais susidaro įspūdis, kad juos kažkas veža autobusais kaip į karo lauko ligoninę. Mes pribėgame prie vieno paciento, nustatome sveikatos problemą, dėl kurios jis numirtų, paskiriame gydymą ir bėgame pas kitą, lygiai tokį patį, kurį taip pat reikia gelbėti. Ir nebespėjame sugrįžti pas pirmąjį, paklausti, kaip jis jaučiasi, paimti už rankos. Jis nesupranta, kas jam atsitiko, negalvoja, kad galėjo numirti. Ir išvažiavęs namo sako, kad daktaras į palatą nebeužėjo, nieko nepaaiškino, sriuba buvo neskani, skersvėjis vėdinant palatą traukė. O tai, kad liko gyvas, – nė žodžio. Galbūt to ligonis net ir negali įvertinti.

Čia kaip su granata: radau miške, parsinešiau namo, daržinėje laikiau, vyrai, apsirengę specialiomis uniformomis, ją išsivežė. Nesprogo – vadinasi, viskas gerai. O jei būtų sprogusi?

Mes žinome, kas tiems ligoniams galėjo nutikti, todėl ir plečiame savo darbų apimtis, ir džiaugiamės, kad ir nubėgdami, tuo, ką gero pavyko padaryti.

– Vadinasi, trūksta gydytojų? Arba, tiksliau, pinigų daugiau medicinos specialistų įdarbinti, kad krūviai būtų mažesni?

– Pinigus ir krūvius kontroliuoja Valstybinė ligonių kasa. Žmonės reikalauja medicinos paslaugų, nes moka sveikatos draudimo mokesčius. Ir viskas. Tačiau, atėję į parduotuvę ar kavinę, domimės ne tik asortimentu, bet ir kainomis. Žinome, kiek turime lėšų ir kiek už jas galime nusipirkti. Šiuos principus derėtų perkelti ir į mediciną. Jei kas atliktų mokslinį tyrimą, kiek įtakos važiavimas mersedesu ar tesla daro įtakos važiavimo kokybei, neabejoju, kad autoavarijos metu išgyvenamumas būtų didesnis. Būtų saugu ir ekologiška visiems važinėti tik tokiais automobiliais, bet jiems įsigyti reikia tam tikros sumos lėšų.

Žmonės gyvena vis ilgiau, gydome vis daugiau ligonių ir tai kuo toliau, tuo daugiau kainuoja. Viskam nebeužtenka, dėl to reikia nustatyti ribas. Jei Konstitucija sako, kad valstybė garantuoja nemokamą sveikatos apsaugą, o lėšų tam nepakanka, reikia nuspręsti, kas yra nemokama. Blogai, kad pas mus vieni šūkius skelbia, o juos įgyvendinti palieka kitiems.

– Širdis – jautrus organas, ir būtent dėl visų šių negerovių sergamumas kardiologinėmis ligomis ir mirštamumas nuo jų nepaliaujamai didėja?

– Ne, ne tos aplinkybės lemia. Sergamumas širdies ligomis didėja dėl to, kad gyvenimo tempas spartėja, rizikos veiksnių daugėja. Kai kuriuos jų – mitybą, fizinį aktyvumą galime koreguoti patys, bet gyvenimo tempas ir streso kiekis kartais tampa nebekontroliuojamas. Nedidelės streso dozės naudingos sveikatai, bet perviršis sukelia perdegimą ir daugybę komplikacijų.

Antra širdies ligų priežastis yra ta, kad gyvenimo trukmė ilgėja. Sveikata silpsta ir trinka su amžiumi, nes organizme natūraliai vyksta struktūriniai pokyčiai ir, pavyzdžiui, todėl žyla plaukai. Sveikuoliai, antivakcineriai mėgsta demonstruoti vienetinius pavyzdžius, bet tai nėra teisinga, nes reikia vertinti visos populiacijos mastu. Visuomet rasime vieną žmogų, kuris bus sveikas. Teigiama, kad Sibire tremtiniai užsigrūdino ir todėl yra labai sveiki. Tačiau iš tiesų silpnesnieji numirė labai greitai, o liko stipriausieji. Kaip ir didžiojo sporto atstovai: čempionai, nugalėtojai, laimėtojai neva gyvena ilgiau ir yra sveikesni, bet jie neatliepia visos populiacijos. Silpnesnieji nepasiekė jokių rezultatų ir jų sveikatos niekas nebevertina.

Jei žymių širdies ligos požymių nėra, dažniausiai ir ritmo sutrikimas tėra tik diskomfortas be didelės rizikos.

– Tačiau ir medicinos galimybės padėti net patiems silpniausiems vis didesnės, ir laiko vienam pacientui sugaištama vis daugiau?

– Dabar vienam pacientui skiriame po dvi ar tris valandas, ieškodami širdies ritmo sutrikimo šaltinio. Operacinėje kuriame elektroanatominius žemėlapius, kai anksčiau būtume paskyrę kordarono, ir viskas. Jo receptui išrašyti pakanka trijų minučių. Dabar žiūrime į tolimąją perspektyvą, kad išvengtume vaistų šalutinio poveikio, kuris gali pasireikšti po kelių mėnesių, metų ar dvejų. Daktaras, čia ir dabar išsprendęs sveikatos problemą, bus labai geras, bet ką reikės daryti, kai nuo vaistų prasidės skydliaukės, akių, plaučių ar odos bėdos?

– Kodėl, nepaisant gydytojų pastangų ir profesionalumo, mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuvoje didžiausias? Kodėl trinka ritmas vis jaunesniems žmonėms?

– Konkretaus atsakymo į šiuos klausimus nėra, kiekvienam pacientui priežastys gali būti skirtingos. Tie ritmo sutrikimai, kurie atsiranda ūminio infarkto metu, susiję su išnykusia kraujotaka. Kodėl jaunam žmogui vystosi infarktas? Galbūt tai lemia stresas, uždegimas kraujagyslės sienelėje, galbūt provokuoja aplinka, pilna cheminių medžiagų, mobiliųjų prietaisų, kurių anksčiau tiek nenaudodavome, spinduliuotė.

Kita priežastis – genuose. Anksčiau kūdikių mirtingumas buvo daug didesnis, nes silpnesnieji neišgyvendavo ir savo genetinio fondo neperduodavo. Dabar ir gimę sirgdami tam tikromis ligomis užauga dideli, protingi, gražūs žmonės, bet jie perduoda savo geną palikuonims. Įgimti genetiniai sindromai gali būti ne pačios širdies struktūroje, o ląstelių membranų lygyje, ir dažnai jie nematomi nei kardiogramose, nei tiriant echoskopijos ar magnetinio rezonanso metodais. Ir tada sakome, kad ištiko staigi mirtis. Dėl to genetiniai tyrimai yra labai svarbūs, siekiama, kad jų spektras plėstųsi. Šie tyrimai reikalingi ligonių artimiesiems, kurie jaučiasi gerai ir kardiograma normali, bet jie gali turėti tokią pačią riziką.

– Širdies ritmo sutrikimų gydymas taip pat ištobulintas?

– Taip, pavyzdžiui, ateina belaidžių stimuliatorių era. Jie dar turi tobulėti, bet džiugina, kad juose nebebus elektros energijos šaltinio. Jie konvertuos ultragarsinę energiją į elektrinę ir tada viduje širdies bus nebe kulka – belaidis stimuliatorius, bet ryžio grūdo dydžio aparatas, kuris nebeturės baterijos. Ultragarsinės energijos šaltinis bus įsiuvamas paodyje, kaip ir dabar implantuojamo stimuliatoriaus, bet nebebus laidų – svetimkūnio kraujagyslių sistemoje.

Dabar ritmologijos spektras labai platus: koaguliacija, perkateterinė abliacija, kur naudojamas ne tik radiodažninė šiluminė, šalčio energija, bet ir lazeris. Link pažangos einama mažais žingsniais, bet tvirtai.

– O jei pirmąkart sutriko širdies ritmas, vadinasi, yra labai blogai, iškilo pavojus gyvybei?

– Gerai, kad žmonės rūpinasi savo sveikata ir, ritmui sutrikus, skuba pas šeimos gydytoją ar, jei tai įvyko naktį – į skubios pagalbos skyrių. Tokį ligonį reikia ištirti. Daugumą širdies ritmo sutrikimų – ekstrasistoles, prieširdžių virpėjimą teisingai gydant galima gyventi ilgai ir laimingai. Tačiau kai kurie sutrikimai gali būti tikrai pavojingi ir pagalba būtina neatidėliojant ar numatant gydymą ligoninėje artimiausiu metu.

– Ar jums nesunku atskirti, koks tai sutrikimas: pavojingas ar nelabai?

– Medicinoje negali būti jokių šimtaprocentinių garantijų. Mes galime ne pranašauti, o prognozuoti, sakyti: rizika didelė arba maža. Turime mąstyti kaip strategai, organizatoriai. Būna sakoma: atvežė karščiuojantį ligonį į skubios pagalbos skyrių, bet į ligoninę nepaguldė, išleido namo. Taip, galima guldyti kiekvieną, bet per pusvalandį ligoninė bus užpildyta. Tais, kuriems beveik nieko nereikės daryti, bet dėl šventos ramybės. O tiems, kuriems tikrai reikės pagalbos, vietos nebeliks.

– Tačiau, širdies ritmui sutrikus, namo neišleidžiate?

– Sutrikimų yra labai daug ir įvairių. Rizika dažniausiai priklauso ne nuo paties sutrikimo, bet nuo priežasties, kuri jį sukelia. Jei ženklios širdies ligos požymių nėra, dažniausiai ir ritmo sutrikimas tėra tik diskomfortas be didelės rizikos.

Kiti ritmo sutrikimai gali būti ilgalaikiai. Dažniausiai pasitaikantis iš jų – prieširdžių virpėjimas. Jį gali išprovokuoti dvi priežastys. Viena jų – širdies ligos, pavyzdžiui, vožtuvo nesandarumas, negydytas padidėjęs arterinis kraujospūdis, nepakankama širdies raumens kraujotaka.

Kita priežastis, dėl kurios kyla didžioji dauguma sutrikimų, susijusi su amžiumi, kartu ar iš dalies – dėl genetiškai nulemtų širdies sienelės struktūros pakitimų, vadinamo jungiamojo arba fibrozinio audinio, įgimtų plautinių venų įtekėjimo į kairįjį prieširdį ypatumų. Tai iš esmės nepriklauso nei nuo gydymo, nei nuo gyvenimo būdo.

– Vadinasi, vyresnio amžiaus žmonės yra tarsi pasmerkti?

– Kai kuriuos pacientus galime pagydyti, radikaliai pašalinti sutrikimo priežastį. Tačiau dauguma jų gali gyventi su tuo sutrikimu, jei palaikysime normalų širdies susitraukimų dažnį. Jis turi būti nei per retas, nei per tankus – 50–110 kartų per minutę.

– Tai koreguojama vaistais?

– Didžiajai daliai pacientų jie padeda, kai kuriems reikia intervencijų. Antra sąlyga – apsaugoti nuo su prieširdžių virpėjimu susijusių tromboembolinių komplikacijų. Prieširdis susitraukinėdamas išstumia kraują iš savęs. Kai jis virpa – aktyviai nebesusitraukia, užutėkiuose gali formuotis krešuliai. Jie gali atitrūkti ir, patekę į kraujotaką, užkimšti arteriją, dažniausiai – galvos smegenų.

Jau viduramžiais buvo sakoma, kad gydytojas turi būti lyg žvakė, kuri sudega, o degdama apšviečia kitus.

– Ir tada įvyksta insultas?

– Tam, kad jis neįvyktų, skiriamas gydymas antikoaguliantais.

– Naujausi ir nereikalaujantys nuolatinių kraujo tyrimų vaistai skiriami ne visiems?

– Naujausi vaistai kompensuojami tiems ligoniams, kuriems netinka kiti, pigesni. Pagal dabartinę mūsų sistemą nesvarbu, kas kiek dirbo, kiek sveikatos draudimo mokesčių sumokėjo, patekę prie vaistų dalijimo langelio tampa visiškai vienodi. Pas mus nėra privataus sveikatos draudimo, kuris galėtų kompensuoti brangius vaistus.

– Ar privatus draudimas padėtų sušvelninti sveikatos sistemos problemas? Kaip jūs manote?

– Jaunystėje rūpiniesi vien profesine pažanga ir šeimos išlaikymu, o su amžiumi pamatai, kad tai, kas parašyta Biblijoje, – tikra tiesa. Pradeda skaudėti dėl tautos, valstybės. Kenčiančio žmogaus, kurį matai. Norint jam padėti yra du keliai, ir abu teisingi. Vienas kelias – asmeniškai padėti pačiam mažiausiam, silpniausiam, ir tai suteikia džiaugsmo, pasitenkinimo.

Kitas kelias – daryti tai, ko asmeniškai niekas nepajaus, bet bendrasis gėris didės. Tai labai aktualu pegadogams. Dėstydamas studentams jaučiu, kad poreikis mokyti jaunimą ir perduoti ne tik savo žinais, bet ir filosofiją tampa vidiniu poreikiu. Dėl visų gerovės – juk tam atėjome į šį pasaulį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jolanta

Jolanta portretas
Pagarba Gydytojui iš didžiosios raidės!!!!

Ptašnikovas

Ptašnikovas portretas
Gerb. Profesoriau JŪS dar buvote jaunas gydytojas kada man išgelbėjote gyvybę įstatėte stmuliatorių su kurio gyvenu daugiau nei dešimt metų AČIŪ JUMS ir kardiologei LAKŠTUTEI bukit Sveiki ir sėkmės nelengvame JŪSŲ darbe AČIŪ JUMS

stasys

stasys portretas
dekoju siam nuostabiam gyditojui,jau antra stimuliatoriu nesioju
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių