„Tamsiausia naktis prieš aušrą. Tai lyg ir naujametinio linkėjimo dalis. Šią frazę 1991 metų naktį iš sausio 12 į 13-ąją, jei neklystu, pasakė labai garsus ir tikrai gerbiamas politikas. Labai norisi visiems pasakyti, kad jau ir yra ta tamsiausia naktis. Mūsų šalis tarsi pikiruojantis keleivinis lėktuvas, nors keleiviniai nėra pikiruojantys, skrieja krečiamas turbulencijos  visiškai pažeme. Panašu, kad sausis ir vasaris vis dar bus labai sunkūs. Kunigas Robertas Grigas yra sakęs, kad užuot keikę tamsą, galėtume uždegti žvakę. Tad turime galvoti, ką daryti. Ne „komendanto“ kaip diržo mums reikia. Daugelis laukia vakcinų, ir jei galėtų, lauktų eilėje iš vakaro. Vakarais skambina mano gydytojai ir klausia, gal kur liko? Neliko. Reikia naujų dozių. Čia ir dabar. Tie, kas nori skiepytis – ištemps tuos, kurie nenori“, – feisbuke rašė profesorius.

Daugelis laukia vakcinų, ir jei galėtų, lauktų eilėje iš vakaro. Vakarais skambina mano gydytojai ir klausia, gal kur liko? Neliko. Reikia naujų dozių. Čia ir dabar.

„Mūsų klinikos, kaip ir visų kitų ligoninių reanimacijos skyrių, dirbančių su COVID-19 ligoniais, gydytojai ir slaugytojai su padėjėjais vos pavilkdami kojas išeina namo su vienintele mintimi – „nebegaliu“, ne tik dėl nuovargio, o iš nevilties. Reanimacijose guli sunkiausiai sergantys žmonės ir jie krenta kaip lapai, kad ir kokių imasi medikai priemonių: deksametazonų, ramdesivirų – kaip gydymo klasikos, sorbcijų, tocilizumabų – valdydami interleukinų audras, įmantrių dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų ar ecmo‘ų oksigenacijai gerinti ar protu nesuvokiamos savo apimtimi antikoaguliacijos taikymo ir vis tiek pacientas taip atkakliai „trombuojasi“. Virusas sunkiais atvejais riečia beveik beviltiškai“, – apie skaudžią realybę mintimis dalijosi A. Macas.

Pasak profesoriaus, skaičių logika taip pat skausminga. „Skaičiai daug ko neatspindi. Timotis Snaideris apie Holokaustą rašė, kad kai sakai, jog nužudyta maždaug 6-6,5 milijonų, tai skirtumo tarp tų 6 ar 6,5 milijonų realiai nebejauti. Bet štai vienas vienintelis konkretus atvejis: žydų berniukui nacis liepia lipti į automobilį-dujų kamerą, o vaikas prašo tik nemušti, sakosi įlipsiąs ir be mušimo. Tai štai, kai įsigilini, nuo to vieno vienintelio atvejo apsipila krauju širdis. Lygiai taip, kai sergantis gydytojas sako: „Tik neintubuok, būk geras“. O tu intubuoji. Šiandien – dar du gydytojus. Nuostabius. Vienas iš jų viename Užnemunės rajone lėkė į židinius pirmas, kita – miela docentė pediatrė – konsultavo vaikučius iki kol susirgo. Konsultavo mano trimetę ir trylikametę dukras. Abi. Vos prieš mėnesį. Dabar – jau intubuota. Kad ir kiek atidarytume naujų reanimacijų – jos bus pilnos, o jei nebus pilnos – tai gulinčiam joje ligoniui ir dirbančiam personalui nebus lengviau. Pasižvalgykime į COVID-19 reanimacijų gydymo rezultatus Europoje ir pasaulyje“, – socialiniame tinkle rašė profesorius. 

Kad ir kiek atidarytume naujų reanimacijų – jos bus pilnos, o jei nebus pilnos – tai gulinčiam joje ligoniui ir dirbančiam personalui nebus lengviau.

„Sakysite esu pavargęs ir įsitempęs? Oi, ne. Jau pailsėjęs. Ko mums reikia? Kokią tą žvakę reikia uždegti? Pirma, bent jau tiems, kurie nori, reikia vakcinos. Visiems. Ir reikia jos dabar. Ne kažkada, ne planuose. Mes, kaip šalis, turime argumentų – mūsų skaičiai kaip mums per dideli. Ir gal visa tai ne dėl valdžios klaidų spalio ir lapkričio mėnesiais, gali būti, kad nauja viruso mutacija jau išplitusi ir Lietuvoje. Nes Londone ji plisti pradėjo būtent rytinėje miesto dalyje, kur gyvena mūsų lietuviai ir kiti išeiviai iš Centrinės ir Rytų Europos šalių. Žinoma, tai dar reikia įrodyti. Sutinku. Beje, šiuo laikotarpiu grįžo daugiau nei 4 tūkstančiai tautiečių, tai, kaip sakoma, tikrai turėsime reikalų. Tad argumentų, kodėl mums reikia vakcinos dabar, turime ir pačių objektyviausių: esame pirmi Europoje. Kietas argumentas. Juo ir reikia plevėsuoti kaip vėliava. Kryptis – „nach Brüssel“, – teigė A. Macas.

„Mano tėtis buvo KTU dėstytojas. Tarybinis metas. Tuomet visko trūko, juk deficito laikai. Visi vyresni tai atsimena. Tuometinis Kauno politechnikos institutas jį, ir tikrai ne jį vieną (tai buvo Lietuvoje paplitęs metodas), oficialiai išleisdavo į tiekimo akcijas. Taigi, siunčiamieji nusipirkdavo dešrų, lašinių, kitų „smulkmenėlių“, sėsdavo į traukinį ir važiuodavo į Maskvą. Rezultatai buvo iškalbingi ir įtikinami. Juk parveždavo ne sau, o žmonėms, ir ne buities pagerinimo prekių, o tuo metu naujausias mokymo priemones, mašinas, įrangą, reikalingą mokslui. Taip sukosi visa Lietuva. Sakote korupcija? Okey. Darome be korupcijos. Bet Briuselyje mūsų pareigūnai jau turi sėdėti prie durų vėliausiai pirmadienį 7.55 val. Turime atstovybes, ambasadas, konsulatus, atašė, misijų atstovus. Ar jie visi ne tam, kad ieškotų „kanalų“? Gal jau yra atidaryti tie kanalai? Jei yra – gerai – konkrečios gavimo datos? Kiekiai? Pareigūnų grožis atsiskleis matant ne sustingusius dailius mėlynus kostiumus prieš kameras, puikius odinius rudus „čiarlius“, juodas kaukes, kad ekrane gražiai atrodytų, nemotyvuotai linksmus veidelius kalbant apie orą ir bites, bet matant paraitotas rankoves ir braukiamą prakaitą“, – socialiniame tinkle rašė profesorius. 

Kas kuo tiki – lateksine karma, likimu ar Aukščiausiu – bet mažutėlius skriausti – oi, negerai.

Profesoriaus teigimu, šioje situacijoje gyvybiškai svarbu yra skaidrumas. „Antra – žmogus Lietuvoje turi žinoti, kada bus siuntos, kurias dalinsime sąžiningai ir skaidriai. Skaidrumo reikės. Šalies sostinė Dzūkijos sostinei Alytui paskiria 200 dozių, nors čia gyvena 52 000 gyventojų, tuo tarpu laikinoji sostinė, savo atraminės ligoninės Marijampolėje paprašyta, skiria 350 (čia tik 34 000 gyventojų). Jaučiate proporcijas? Sostinės globojama „nekovidinė“ Varėna (7900 gyventojų), jei neklystu, iš viso negavo (jei klystu – neabejoju, mane pataisys). Laikinosios sostinės įtakoje mažesni už Varėną „nekovidiniai“ Šakiai (5000) gauna 65. Aš už tai, kad Marijampolė ir Šakiai gautų dar daugiau. Aš už tai, kad didžiosios ligoninės būtų visu personalu „en bloc“ paskiepytos, bet ar neengia kai kurie centrai mažutėlių? O juk nieko nėra blogiau, kaip engti mažus. Kas kuo tiki – lateksine karma, likimu ar Aukščiausiu – bet mažutėlius skriausti – oi, negerai. Ypač dabar, ypač šiuo metu žmonėms kritiškai reikia skaidrumo. Nes šis laikas mums duotas ne tam, kad matytume nedraugus vieni kituose, o tam, kad spaudžiami bendro priešo, išmoktume matyti žmogų“, – taip įrašą feisbuke baigė profesorius.