Pakaitinė terapija metadonu – prieš priklausomybę ir ŽIV plitimą

Savanoriško gydymosi principas

Nepriklausomybę nuo sovietinės sistemos atgavusioje valstybėje prievartinės psichiatrijos tradicija ėmė trauktis ir užleisti vietą asmens sveikatos priežiūros paslaugoms. Specialistams rekomendavus ir narkotikų vartotojų motinų organizacijai raginant, 1995 m. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) leido pradėti priklausomybės nuo opioidų pakaitinę terapiją metadonu Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos priklausomybės ligų centruose. Gavę leidimą, specialistai išvyko į Stokholmą, kur susipažino su farmakoterapijos metadonu praktika. Iškart po to, Vilniaus priklausomybės ligų centre buvo priimti pirmieji 100 pacientų. Jie kasdien atvykdavo išgerti metadono, tai darydavo prižiūrimi slaugytojo. Naujoji paslauga veikė nauju, savanoriško gydymosi principu, buvo dedamos pastangos užtikrinti jos kokybę, pradėta kalbėti apie paciento teises ir jų apsaugą.

Tačiau 1995-ieji buvo neužtikrintumo metas ne tik Lietuvai. Europa ir pasaulis ginčijosi ir diskutavo, vienos šalys pakaitinį gydymą pasirinko, kitos laikėsi konservatyviai. Klausimą ignoravo ir Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuras – pranešimuose buvo kalbama tik apie gydymą be vaistų. O šalia visos verdančios diskusijos pamažu ėmė gimti suvokimas, kad ŽIV infekcija gali žaibiškai plisti per švirkštus, kuriais dalijasi narkotikus vartojantys žmonės, o iš šių jauno amžiaus žmonių – lytiniu keliu tarp visų gyventojų. Dar po trejų metų, 1998-aisiais, atsižvelgusi į ŽIV grėsmę, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė, kad tiek adatų ir švirkštų keitimas, tiek pakaitinė terapija metadonu yra svarbios priemonės stabdyti ŽIV plitimą ir spręsti visuomenės sveikatos problemas.

Pagalba: metadono tabletės padeda atsikratyti priklausomybės opioidams. Freepik.com nuotr.

Pirmieji posovietinėje erdvėje

Kaip teigiama Respublikinio priklausomybės ligų centro pranešime, atsižvelgiant į tuometines aplinkybes, pakaitinės terapijos metadonu įgyvendinimas Lietuvoje buvo drąsus ir novatoriškas. Pakaitinė terapija Vilniuje tapo pirmąja tokio pobūdžio paslauga visoje posovietinėje erdvėje. Net ir Centrinėje Europoje tokio pobūdžio centrų, galima sakyti, nebuvo – veikė tik vienas, su 100 pacientų, Varšuvoje. Taigi, Vilniaus priklausomybės ligų centras tapo pavyzdžiu daugeliui šalių, kurios pageidavo įgyvendinti pakaitinį gydymą. Latvijos, Estijos, taip pat kai kurių Centrinės Azijos šalių specialistai ne kartą vyko į Lietuvą tam, kad susipažintų su farmakoterapijos teikimo praktika. Vienintelės iš Lietuvos kaimynių, Rusijos, politikai tuomet paslaugą teikti atsisakė, šalis iki šiol neteikia pakaitinio priklausomybės gydymo. Šiandien Rusijos Federacija yra tarp valstybių, kuriose ŽIV paplitimas yra vienas iš sparčiausiai augančių visame pasaulyje, o dar 2016 m. registruotų atvejų skaičius perkopė milijoną.

Tyrimas parodė, kad pakaitinė terapija efektyvi mažinant narkotikų apyvartą juodojoje rinkoje ir ŽIV paplitimą.

2004–2005 m. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos priklausomybės ligų centrai dalyvavo PSO klinikiniame tyrime. Šis tyrimas parodė, kad pakaitinė terapija efektyvi mažinant narkotikų apyvartą juodojoje rinkoje ir ŽIV paplitimą. Tyrimų rezultatais tuomet skubiai pasinaudojo Kinija, greitai išplėtusi pakaitinės terapijos tinklą. Vilniaus priklausomybės ligų centras, kaip tuometinis metodinis Jungtinių Tautų centras Baltijos šalims, žiniomis dalijosi su Latvija ir Estija, kurios jau tuomet įstengė išplėsti pakaitinį gydymą ne tik šalies gydymo įstaigų pacientams, bet ir užtikrinti šį gydymą įkalinimo vietose (Estija – 2010 m., Latvija – 2012 m.).

Politinės aistros aprimo

Nors Lietuvos patirtimi nuo 2000 m. jau stipriai rėmėsi daugelis kaimyninių valstybių, o specialistai vertino gydymo naudą pacientų gyvenimams ir visuomenei, politikai gydymo paslaugą vis dar aršiai kritikavo. Prieš penkiolika metų Sveikatos reikalų komitetas netgi pasiūlė uždrausti pakaitinę terapiją metadonu Lietuvoje. Tačiau nepaisant to, Vyriausybė ir tuometinis prezidentas Valdas Adamkus palaikė ES veiklos planą su žalos mažinimo priemonėmis ir tvirtai pasisakė už pacientų teisę į pakaitinį gydymą. Politiniai ginčai pasikartojo 2011 m., kai net 56 Seimo nariai įregistravo rezoliuciją, kviečiančią uždrausti metadoną priklausomybei nuo opioidų gydyti. Tačiau tais pačiais metais Valstybės kontrolė parengė išsamią ataskaitą, kurioje aiškiai pabrėžė, kad pakaitinę terapiją metadonu reikia ne tik tęsti, bet ir plėsti.

Šiandien, po ketvirčio amžiaus, politinės aistros dėl pakaitinės terapijos yra aprimusios. Nuo 2016 m. šias ambulatorines pirminio ir antrinio lygio paslaugas, kartu su ištyrimu dėl ŽIV, virusinio hepatito C ir sifilio, finansuoja teritorinės ligonių kasos. Kasmet gydymą gauna apie 700 pacientų. Šias paslaugas teikia visi penki Respublikinio priklausomybės ligų centro filialai ir kai kurie psichikos sveikatos centrai, o paslaugos teikimą užtikrina specialistų komandos. Kaip teigiama pranešime, tai, kad gydymas yra vienas iš svarbiausių narkotikų paklausos šalyje mažinimo būdų, šiandien supranta ir prie darbų prisideda net policija. Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities policijos komisariatai nuo 2010 m. remia pakaitinės terapijos metadonu plėtrą ir siunčia žmones gydyti. Nuo 2018 m., paskutinė iš Baltijos šalių ir priešpaskutinė visoje ES, Lietuva pradėjo užtikrinti įkalintų asmenų teisę į sveikatos apsaugą – gydymą metadonu leidžiama tęsti ir laisvės atėmimo vietose, prievartinis gydymo nutraukimas nebetaikomas.

Tačiau ir šiandien, po 25-erių metų ginčų ir kovų, lieka neišspręstų klausimų – pakaitinis gydymas vis dar sunkiai prieinamas. Nors teisiškai tai yra pirminės sveikatos priežiūros paslauga, ji teikiama vos keliose Lietuvos savivaldybių, o likusiųjų gyventojai paliekami likimo valiai. Vis dar neprieinamas ir modernesnis generinis vaistas, turintis mažiau šalutinio poveikio (buprenorfinas / naloksonas) – jis brangesnis ir nekompensuojamas. Priklausomi nuo opioidų ir anksčiau gydymo negavę asmenys vis dar neturi galimybės gydymą pradėti įkalinimo vietose ir taip žengti pirmąjį žingsnį grįžimo į visuomenę link. Taigi, ne visas kelias dar nueitas.