Organų donorų daugėja, tačiau lėtai: kas iš esmės pakeistų situaciją?

Pernai organų transplantacijos operacijų atlikta šiek tiek daugiau nei užpernai. Vis dėlto ketvirtadaliu atvejų potencialaus donoro organai nepanaudojami donorystei. Priežastis – nesutinka artimieji. Ligoniai organų donorų laukia ir keletą metų. Kas iš esmės pakeistų situaciją?

Donorystę vertina pozityviau

Sutikimą, kad asmens organai po mirties būtų transplantuoti, liudijančias donoro korteles yra užpildę daugiau kaip 39 tūkst., arba maždaug 1,4 proc., Lietuvos gyventojų. Tačiau visuomenės apklausos rodo, kad organų donorystei pritaria didžioji visuomenės dalis. Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) užsakymu tokios apklausos rengiamos keletą metų.

„Remiantis apklausų duomenimis, dauguma Lietuvos gyventojų pritaria organų donorystei, tačiau tiesiog neprisiruošia pasirašyti raštišką sutikimą. NTB užsakymu atlikta „Spinter“ apklausa, kurioje buvo apklausta daugiau kaip 1 tūkst. gyventojų, parodė, kad vis daugiau lietuvių palaiko organų donorystę. Be to, visuomenės nuomonė keičiasi į gerąją pusę. 2020 m. 66 proc. apklaustųjų pritarė organų donorystei, o pernai už tai pasisakė jau 72 proc. apklaustųjų“, – pasak NTB direktoriaus Artūro Bagotyriaus, keisti visuomenės nuomonę padeda vykdoma informacinė kampanija, į ją įsitraukę žymūs žmonės.

Kiti šių apklausų duomenys: 2020 m. 37 proc. respondentų atsakė, kad pritartų organų donorytei po artimo žmogaus mirties, o pernai tam pritariančių buvo 53 proc. Nežinodami artimojo valios, jo organų nesutiktų dovanoti 30 proc. respondentų (20 proc. greičiau nesutiktų, 10 proc. nesutiktų), o 26 proc. teigė niekada apie tai nesusimastę; 54 proc. respondentų apsisprendimą tapti donoru lemtų donorystės prasmės suvokimas, 17 proc. – pasitikėjimas gydytoju, 6 proc. – dvasininko įtikinimas.

„Tokia statistika rodo, kad vis daugiau žmonių Lietuvoje pritaria organų donorystei ir sutinka padovanoti savo mirusio artimojo organus. Vis daugiau žmonių suvokia donorystės prasmę ir vertina organų dovanojimą kaip paskutinį kilnų darbą, kurį gali atlikti žmogus“, – teigė NTB atstovai.

Sumažėjo ir atvejų, kai potencialaus donoro artimieji prieštarauja, kad organai būtų paimti transplantuoti. NTB duomenimis, 2020 m. 34 proc. atvejų potencialaus donoro artimieji atsisakė pasirašyti sutikimą, kad mirusiojo organai būtų paimti transplantuoti, pernai – 26,5 proc. Tai esą taip pat liudija apie besikeičiančią visuomenės nuomonę.

Teisiškai, jei žmogus yra užpildęs donoro kortelę, tam, kad jo organai būtų panaudoti transplantuoti, nereikia artimųjų sutikimo. Tačiau siekiant, kad donorystės procesas vyktų sklandžiai, gydytojai visais atvejais prašo donoro artimųjų sutikimo. Retkarčiais pasitaiko, kad artimieji būna prieš mirusiojo organų paaukojimą donorystei net ir tuo atveju, kai žmogus buvo užpildęs donoro kortelę. NTB atstovų teigimu, taip gali atsitikti, kai artimieji nežino apie tokį jo apsisprendimą, todėl labai svarbu kalbėtis apie tai šeimoje.

Pernai Lietuvoje buvo ir keletu daugiau efektyvių organų donorų (tų, kurių organai arba audiniai panaudojami transplantacijai). 2020 m. tokių donorų Lietuvoje buvo 49, o pernai – 52.

Iš viso pernai atlikta 200 organų ir ragenų transplantacijų, kurios padėjo į visavertį gyvenimą grįžti 200 sunkių ligonių.

Eilė: kenčiant nuolatines dializės procedūras, inkstų persodinimo operacijos Lietuvoje vidutiniškai tenka laukti metus. Asociatyvi Freepik nuotr.

Kaune atliekama daugiau

Organų ir audinių transplantacijos operacijos Lietuvoje atliekamos dviejose ligoninėse – Kauno klinikose ir Santaros klinikose. Pastaruosius trejus metus tokių operacijų Kaune atliekama daugiau nei Vilniuje. Pernai jų atlikta atitinkamai 126 ir 74. Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos vadovo ir Organų donorų programos vadovo docento Tomo Tamošuičio teigimu, šioje ligoninėje praėjusiais metais buvo persodinta daugiausia kepenų, inkstų ir ragenų per visą transplantacijų centro gyvavimo laiką. Kepenų persodinta 16, inkstų – 50, ragenų – 57.

„2021-ieji Kauno klinikose buvo išskirtinai sėkmingi tiek dėl rekordinio transplantacijų skaičiaus, tiek dėl gerų transplantacijų rezultatų. Tačiau ir 2020 m. transplantacijų programa vyko. Pirmaisiais  pandemijos metais pasaulyje stebėtas transplantacijų skaičiaus sumažėjimas, tačiau dabar jis stabilizuojasi. Manau, visi susigyveno su COVID-19, sukurta vakcinų, daugiau duomenų apie viruso poveikį atskiroms pacientų grupėms, ir pandemijos valdymas tapo efektyvesnis“, – pastebėjo T.Tamošuitis.

Dažnu atveju sutikimas aukoti organus atspindi ir bendrą visuomenės pasitikėjimo lygį medicina ir valstybe. Žinant šiandienos aktualijas, galima spėti, kad situacija greitai nesikeis.

Jis atsargiai vertino tai, kad pernai artimieji rečiau prieštaravo, jog potencialaus donoro organai būtų panaudoti transplantuoti. „Tokių vienų metų statistikos pagerėjimų būta ir anksčiau. Bendra tendencija, deja, lieka panaši ir nepalyginti prastesnė už glaudesnius bendruomeninius ryšius turinčių Vakarų šalių rezultatus. Dažnu atveju sutikimas aukoti organus atspindi ir bendrą visuomenės pasitikėjimo lygį medicina ir valstybe. Todėl, žinant šiandienos aktualijas ir tvyrantį nepasitikėjimo lygį, galima spėti, kad situacija greitai nesikeis“, – prognozavo T.Tamošuitis.

Kauno klinikos išlieka ligonine, kur organų donorų surandama ir parengiama tiek pat, kiek iš viso visose kitose Lietuvos gydymo įstaigose. Pernai šioje ligoninėje identifikuota ir paruošta 48 proc. visų šalies efektyvių organų donorų. Artimųjų, atsisakančių pasirašyti sutikimą, kad potencialaus donoro organai būtų paimti transplantuoti, procentas čia mažesnis nei vidutinis Lietuvoje. Manoma, kad tokios sėkmės paslaptis – čia veikianti Organų donorystės programa. „Todėl čia ir donorų daugiau, ir neplakančios širdies donorystės programa įgyvendinama. Organų donorystės programa – tai kompleksas priemonių, kuriomis siekiama padidinti efektyvių donorų skaičių ir pagerinti donorinių organų kokybę“, – teigė Kauno klinikų Organų donorų programos vadovas.

Tas kompleksas priemonių – tai suburta kompetentinga specialistų komanda, įkurta funkcinė etatinė struktūra, skirtas finansavimas administravimui, medicininei technikai įsigyti ir, pasak jo, ne mažiau svarbu, tiksliai apibrėžti procesai, iškelti programos tikslai ir monitoruojami kokybiniai rodikliai. „Kitaip tariant, sukurta profesionali ir į rezultatą orientuota sistema. Būtent sistemos sukūrimas organų donorystės srityje ir yra esminė pokyčių priežastis ne tik Kauno klinikose, bet ir kitose pasaulio šalyse, kuriose yra geri organų donorystės rezultatai. Problema, kad Kauno klinikos finansuoja programą iš vidinių rezervų, nes supranta kokybiškų donorų organų svarbą gelbėjant sunkiomis ligomis sergančių pacientų gyvybes. Vis dėlto lėšų užtenka tik iš dalies ir komandos žmonės dažnai dirba darbą iš idėjos ir tikėjimo, atsisakydami geriau apmokamų darbų“, – pastebėjo T.Tamošuitis.

Stringa SAM koridoriuose

Jo žodžiais, vienoje ligoninėje sukurta sistema gali būti pavyzdžiu, bet situacijos visoje šalyje iš esmės nepakeis. T.Tamošuitis buvo vienas tų žmonių, kurių iniciatyva prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sukurta darbo grupė organų donorystės koordinavimo tvarkai Lietuvoje sukurti.

„Tam, kad situacija pasikeistų visoje šalyje, reikia valstybinio tvaraus ir strateginio požiūrio. Prie SAM sukurta darbo grupė yra parengusi visos šalies organų donorystės koordinavimo tvarką, tačiau jos patvirtinimas stringa ministerijos koridoriuose dėl nelabai aiškių priežasčių. Manau, kad COVID-19 pandemija, kuri tęsiasi jau daugiau nei dvejus metus, neturėtų tapti priežastimi atidėlioti svarbius darbus. Priežastimi atidėlioti negali būti ir ligoninių tinklo pertvarkos planai. Tikiu, kad organų donorystės koordinavimo tvarka turėtų būti inkorporuojama į Intensyviosios terapijos paslaugų tinklą, neatidėliojant parengtų planų įgyvendinimo geresniems laikams“, – teigė Kauno klinikų atstovas.

Darbo grupė prie SAM, vadovaujama ministerijos atstovės Ingos Cechanovičienės, Lietuvos organų donorystės koordinavimo tvarkos projektą, pasak T.Tamošuičio, parengė prieš metus. „Kai pradėjome domėtis, kodėl ši tvarka vis nepatvirtinama, išgirdome, kad prioritetas dabar skiriamas kovai su COVID-19, paskui vyks sveikatos priežiūros įstaigų tinko pertvarka. Tačiau organų donorystės koordinavimo tvarka turėtų būti diegiama kartu su šia pertvarka. Jei, vykstant tokiai pertvarkai, nenumatoma, kaip donorystės koordinavimo tvarką integruoti į ligoninės veiklą, vėliau tai padaryti bus daug sunkiau. Vėliau, matyt, bus pasiteisinama, kad ligoninių tinklo pertvarka jau įvyko, viskas baigta ir nebėra kaip organų donorystės koordinavimo tvarkos įdiegti“, – užsiminė T.Tamošuitis.

Anot jo, tokia tvarka turėtų užtikrinti tai, kad daugiau potencialių donorų būtų atpažįstama ir paruošiama kitose ligoninėse, ne tik Kauno klinikose ar Santaros klinikose. „Juk ar nekeista, kai didžiuliuose regionuose, kur   didžiulės ligoninės, kaip, pavyzdžiui, Klaipėdoje, vos trys donorai paruošiami per metus. Vilniaus ir Vilniaus rajono populiacija turbūt 30 proc. gausesnė nei Kauno ir Kauno rajono, tačiau mes organų donorų parengiame daug daugiau nei Vilnius, neretai ir Santaros centrui bendra tvarka jų organus perduodame“, – tokia disproporcija stebėjosi pašnekovas.

Kauno klinikų Organų donorystės programos vadovo teigimu, jei įsigaliotų organų donorystės koordinavimo tvarka, tokios disproporcijos nebūtų. „Tada nereikėtų donorų paruošimo visai Lietuvai dengti iš vienos ligoninės vidinių resursų. Juk tai yra ir papildomi etatai, ir kitos išlaidos. Tačiau mūsų žmonių entuziazmas po truputį blėsta“, – užsiminė T.Tamošuitis.

Pašnekovo žodžiais, pagal parengtą tvarką tam tikra etatinė struktūra, užtikrinanti potencialių organų donorų atpažinimą ir paruošimą, turėtų būti įsteigta ligoninėse, esančiose regionų centruose. „Tie regionų centrai atitinka dabartinį intensyviosios terapijos klasterio regiono centrus, liksiančius ir po tinklo pertvarkos. Pagal intensyviosios terapijos paslaugos teikimo tvarką ir bus penki didieji miestai, kuriose veiks centrinės ligoninės – jos prižiūrės ir padės mažesnėms regionų ligoninėms. Tose centrinėse regionų ligoninėse – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje – užtektų įsteigti organų donorų koordinatoriaus etatus. Jie paskui turėtų steigti vidinį mažesnių ligoninių tinklą, jas konsultuoti ir pan. Dabar daugelyje ligoninių nėra už organų donorystę atsakingų asmenų“, – teigė Kauno klinikų atstovas.

Kodėl prieš metus parengta organų donorystės koordinavimo tvarka Lietuvoje vis dar nepatvirtinta? Į šį klausimą SAM Spaudos tarnyba atsiuntė itin lakonišką atsakymą. „Specialistų darbo grupės parengtas projektas šiuo metu yra derinimo stadijoje“, – rašoma SAM Spaudos tarnybos vyriausiojo specialisto Julijano Gališanskio atsiųstame atsakyme.

Būta skeptiškų balsų

Prognozuojama, kad donoro organų ir audinių transplantacijų ateityje daugės. Kai Kauno klinikose buvo steigiamas transplantacijų centras, pasigirdo nemažai skeptiškų balsų. Abejota, ar mažiau nei 3 mln. gyventojų turinčiai Lietuvai reikia dviejų tokių centrų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Kaune tokių operacijų atliekama daugiau nei Vilniuje, akivaizdu, kad toks centras pasiteisino, jis mažina laukiančiųjų donoro organų eiles. Šiandien jau gali kilti klausimas, ar Lietuvai reikėtų trečio tokio centro. Be to, kai du transplantacijų centrai veikia 100 km atstumu vienas nuo kito, gali atrodyti, kad iš Klaipėdos vykti 200 km iki artimesnio yra toli.

Remiantis apklausų duomenimis, dauguma Lietuvos gyventojų pritaria organų donorystei, tačiau tiesiog neprisiruošia pasirašyti raštišką sutikimą.

Vis dėlto, NTB atstovų teigimu, dviejų tokių centrų Lietuvai tikrai pakanka. Esą, atsiradus tinkamam donorui, žmogui, laukiančiam donoro organo, nesudėtinga laiku pasiekti už 200 km ar 300 km esantį organų transplantacijos centrą. „Net ir atsižvelgiant į tai, kad paimta donoro širdis per trumpą laiką turi būti persodinta tokios operacijos laukiančiam žmogui, įveikti tuos kelis šimtus kilometrų – ne problema. Be to, atsiradus, pavyzdžiui, širdies donorui, recipientas į transplantacijos centrą kviečiamas iš anksto, dar prieš išimant donoro širdį. Taigi, jis suspėja laiku“, – sakė A.Bagotyrius.

Jis neatmetė galimybės, kad vėliau, jei sparčiai augtų donorų skaičius, galbūt ir reikėtų trečio transplantacijų centro. Dabar, trūkstant donorų, kai kurių organų transplantacijos operacijų ligoniai Lietuvoje yra priversti laukti kelerius metus.

Tuo, kad Lietuvai nereikia trečio transplantacijų centro, įsitikinęs ir didžiausios uostamiestyje Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis. „Galbūt Lietuvoje iš viso užtektų vieno tokio centro. Tačiau situacija tokia, kad puikiai veikia du centrai. Kai kurių organų transplantacijų daugėja, tačiau jų vis tiek atliekama labai nedaug, pavyzdžiui, tokių kaip širdies ir plaučių komplekso persodinimo operacijos. Todėl tie centrai išlieka visiškai pajėgūs aptarnauti tokią šalį kaip Lietuva. Ten dirba aukščiausio lygio profesionalai, tų centrų išlaikymas, operacijos labai brangiai kainuoja ir tokį centrą įkurti labai sudėtinga. Mes kažkada mėginome įsteigti ragenos persodinimo centrą, tačiau mums nepavyko, nors tai vienos paprasčiausių transplantacijų. Taigi, nors mums daug ko norėtųsi, logiškai, mediciniškai ir ekonomiškai mąstant, ir pacientų saugumo požiūriu, daugiau tokių centrų steigti Lietuvoje tikrai nereikia“, – įsitikinęs V.Janušonis.

Jis abejojo, ar Lietuvai reikėtų trečio tokio centro ir dėl to, kad pagal gyventojų skaičių Lietuva ne didėja, bet traukiasi.

Organų donorų skaičius išaugtų ir laukiančiųjų transplantacijos eilės sutrumpėtų, jei Lietuvoje būtų įteisintas numanomo sutikimo donorystės modelis. Šiuo metu mūsų šalyje taikomas informuoto sutikimo donorystės modelis, kai asmuo, norintis tapti organų donoru, privalo išreikšti savo sutikimą. Tačiau daugelyje Europos šalių taikomas pažangesnis numanomo sutikimo modelis. Tokiu atveju po mirties kiekvienas asmuo būtų laikomas potencialiu donoru, nebent jis, gyvas būdamas, būtų raštu išreiškęs tam nepritarimą. Taigi, reikėtų nebe sutikimo tam, kad organai būtų paimti donorystei (kaip yra dabar), bet pasirašyto prieštaravimo, kad organai būtų paimti. A.Bagotyrius įsitikinęs, kad prie numanomo sutikimo modelio Lietuvoje būtų galima pereiti palaipsniui.

Transplantacija skaičiais

Pernai atlikta organų ir audinių transplantacijos operacijų:

inkstų persodinimo operacijų iš mirusio donoro:

Kauno klinikose – 50,

Santaros klinikose – 44;

inkstų persodinimo operacijų iš gyvo donoro:

Kauno klinikose – 1,

Santaros klinikose – 7;

širdies persodinimo operacijų:

Kauno klinikose – 1,

Santaros klinikose – 5;

kepenų persodinimo operacijų:

Kauno klinikose – 16,

Santaros klinikose – 6;

plaučių persodinimo operacijų:

Kauno klinikose – 1;



NAUJAUSI KOMENTARAI

dar abejoju

dar abejoju portretas
kad tuos zmones kuriuos kremuoja ar ju organu niekas neisima, neatsiklause artimuju, juk tiek turtingu zmoniu yra kuriems reikalingi donorai, o pinigai pas mus visagaliai

ttai kad

ttai kad portretas
buvo nuotrauka, kad Amerikoj vienam zmogui buvo ideta kiaules sirdis, ir jis kol kas gyvas ir jau nori namo. Tai gal ir cia isbandykit su gyvuliu organais, nei su zmoniu, dar neaisku ar jie tikrai mire ar tik komoje buve tapo donorais.

Anonimas

Anonimas portretas
K A R A S . Tada bus daug lavonu. Bus galima rinktis koki tik nori organa na ir zinoma NEMOKAMAI. Nusauti tinkama organu nesiotoja karo metu tai lyg ir du pirstus apmyzti.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių