Quantcast

Onkologinių pacientų badavimas – gydytojų galvos skausmas

  • Teksto dydis:

Tarp onkologinių pacientų ir jų artimųjų vis dar sklando mitų apie badavimo teikiamą naudą. Gydytojai atkreipia dėmesį, kad badavimas ne tik nepadeda pasveikti, bet ir priveda iki blogiausio – mirties. Ir primena, kad tvirtų įrodymų apie trumpalaikio badavimo naudą nėra, o lėtinis badavimas kenkia.

Neigiami badavimo padariniai

"Badaudamas onkologinis pacientas negauna svarbių maisto medžiagų, tokių kaip makroelementai, mikroelementai, vitaminai, kurie labai svarbūs imunitetui formuotis ir kovai su onkologiniu procesu. Negaunant šių medžiagų, prastėja apetitas, kuris ir taip paveiktas onkologinės ligos. Pacientui po badavimo sunku pradėti valgyti įprastas maisto porcijas, išlieka anoreksija, kuri veda prie vėžinės kacheksijos", – badavimo padarinius vardija LSMU Kauno ligoninės gydytoja dietologė Auksė Gečionienė.

Neigiamas badavimo aspektas – vėžinė kacheksija. Tai yra raumenų nykimas ir didėjantis uždegimas kūne, kuris ne tik mėgstamas vėžinių ląstelių, bet ir prisideda prie baltymų atpalaidavimo iš raumenų – raumenys nyksta dar sparčiau.

"Raumenys yra mūsų rankos ir kojos. Raumenys yra ir širdis, plaučiai, žarnynas. Visi raumenys organizme ima nykti vienu metu: silpnėja rankų ir kojų raumenys – žmogus jaučiasi vis silpnesnis, sunkiau apsitarnauja, atlieka įprastus darbus, juda, širdies raumuo – didėja širdies nepakankamumas, plaučių – sunkėja kvėpavimas, žarnyno – sunkiau virškinamas maistas, silpnėja bendras imunitetas", – aiškina gydytoja dietologė.

Gydytoja A.Gečionienė priduria, kad kartais kalbantis su pacientais jie skundžiasi, jog po chemoterapijos pradėjo varginti širdies ligos, implantuotas širdies stimuliatorius. Tačiau širdies veiklos blogėjimą nulemia ne vien chemoterapija, bet ir tai, kad dėl nepakankamos mitybos nyksta širdies raumens masė. Dėl šios priežasties pacientams būtina valgyti, ypač aktyvaus gydymo ir sveikimo metu, kad nebūtų prarastas nė vienas kilogramas.

Pagalba sau ir ligoniui

Gydytoja dietologė pacientams pirmiausia pataria valgyti, o aktyvaus gydymo metu – ko tik norisi. Maistas turi būti gausus baltymų, kad pavyktų išsaugoti paciento raumenis. Tinka žuvis, kiaušiniai, rauginti pieno produktai, liesa neperdirbta mėsa, ankštinės daržovės, riešutai. Taip pat maistas, gausus antioksidantų ir vitaminų, skatinančių apetitą: daržovės, salotos, vaisiai.

"Pacientai taip pat turi valgyti maistą, kuriame gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios mažina uždegimą, taip sukurdamos netinkamą aplinką onkologiniam procesui vystytis ir išsaugodamos raumenis. Šių medžiagų galima rasti šaltųjų jūrų žuvyse: lašišoje, silkėje, skumbrėje, tune. Tik reikia nepamiršti vieno – jei sveikam žmogui užtenka 300 g tokios žuvies per savaitę, tai ligoniui reikia bent 700 g. Jei ligonis tiek suvalgyti negali – būtina mitybą papildyti medicininės paskirties gėrimais ar papildais", – pažymi gydytoja A.Gečionienė.

Ne visada ligonio poreikius pavyksta užtikrinti maistu. Gydytoja dietologė sako turinti daugybę savo pacientų pavyzdžių, kai po badavimo ir gydymo chemoterapija specialios medicininės paskirties gėrimai buvo vienintelė išeitis grįžti prie normalios mitybos, kai pacientas jau nieko nevalgė.

"Svarbu pasirinkti tokius medicininės paskirties gėrimus, kurių sudedamosios dalys pritaikytos šiems pacientams: malonaus skonio, kad būtų ne kančia gerti, su dideliu baltymų kiekiu, su omega-3 riebalų rūgštimis, lengvai pasisavinamais riebalais ir angliavandeniais. Visada patariu juos gerti šaltus, bent po vieną buteliuką per dieną, gerti iš lėto. Paskui galima ir du buteliukus teigiamam jų poveikiui sustiprinti: gerinti apetitą, mažinti uždegimą, aprūpinti išsekusį organizmą pakankamu baltymų kiekiu, kad pavyktų išsaugoti raumenis", – rekomenduoja gydytoja A.Gečionienė.

Nevalgyti prilygsta nuosprendžiui

Gydytoja A.Gečionienė pasakoja, kad 2015 m. buvo atliktas plačios apimties tyrimas su 11 tūkst. žmonių. Tyrime dalyvavo įvairiomis onkologinėmis ligomis sergantys asmenys, nepriklausomai nuo vėžio lokalizacijos, stadijos, lyties ar gydymo būdo. Buvo vertinama jų kūno masė onkologinės ligos nustatymo dieną ir po trijų mėnesių.

"Tyrimo metu nustatyta, kad pacientų, turėjusių antsvorio ir po trijų mėnesių išlaikiusių tą patį svorį, išgyvenamumas buvo 5–15 kartų didesnis, palyginti su tais pacientais, kurie buvo normalaus kūno svorio ir per tris mėnesius neteko 1–5 kg. Buvo įrodyta, kad kiekvienas kilogramo praradimas trumpina onkologinio paciento išgyvenamumą. Pavyzdžiui, gerklės vėžio atveju ši tikimybė skyrėsi net vienuolika kartų: pacientų, kurie nenumetė nė kilogramo, vidutinis išgyvenamumas siekė 79 mėnesius, o per tris mėnesius netekusių 5–7 kg – tik septynis mėnesius", – rezultatais dalijasi gydytoja dietologė.

Pasak gydytojos A.Gečionienės, 1921 m. buvo atrasta glikemija – cukraus kiekis kraujyje – ir nustatyta, kad onkologinis procesas į ją reaguoja. Tada mokslininkai suprato, kad navikiniam procesui reikia maisto ir kad piktybinės ląstelės maitinasi kraujyje plaukiojančia gliukoze.

"Vėliau, kai buvo suprasta žmogaus virškinimo ir medžiagų apykaitos sistema, daugybės tyrimų metu buvo paneigta, kad valgantis asmuo geriau augina vėžį nei tas, kuris badauja. Pastarieji tyrimai rodo, kad asmuo, kuris renkasi badavimą, greičiau miršta nuo jo padarinių nei nuo pačios ligos", – akcentuoja gydytoja dietologė.

Ji priduria, kad tvirtų, pagrįstų mokslu įrodymų apie trumpalaikį badavimą vis dar nėra. Užtat pagrįstų duomenų apie lėtinį badavimą, trunkantį ilgiau nei tris dienas, gausu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių