– Susitarti dėl pokalbio nebuvo lengva, teisinotės dideliu užimtumu...

– Darbas būna toks intensyvus, kad kartais namo grįžtu vakare taip ir nepapietavęs. Nelieka laiko kavos puodukui ar pasisėdėjimui su kolegomis. Valgau stačiomis ir bėgdamas. Mama pasakodavo, kad, kai mažas buvau, taip pat valgydavau bėgdamas.

– Metams bėgant jau norisi gyventi lėčiau, labiau mėgautis gyvenimu. Jums dar neatėjo toks laikas?

– Nuoširdžiai prisipažinsiu, atėjo: norisi sulėtinti tempą, šiek tiek ir sulėtinau. Gal kalta ir pandemija, kuri sumažino pacientų srautus, operacijų skaičių. Sumažėjo įtampos ir darbinio streso. Abu su žmona medike pajutome, kad dabar anksčiau baigiame darbus. Anksčiau namo negrįždavau be 19 valandos. Sulaukdavau ir žmonos skambučio pasiskubinti. Kol dukros gyveno kartu, turėjome tradiciją – vakarienę visada valgyti kartu ir dalintis dienos potyriais. Tai buvo ne tik malonioji dienos, bet ir vaikų auklėjimo bei saviauklos dalis.

– Kaip iš darbo kasdienybės persijungdavote į namų aplinką?

– Buvome su žmona susitarę prie stalo nekalbėti apie profesinius dalykus, nors apie tai dažnai diskutuodavome, patardavome vienas kitam: aš dirbu chirurginiame profilyje, žmona – terapiniame. Turbūt mūsų pašnekesiai profesinėmis temomis namuose su žmona, kolegomis turėjo įtakos, kad abi dukros pasirinko odontologiją. Nors neįmanoma visiškai persijungti nuo darbo rūpesčių. Naktimis, kai skyriuje guli koks probleminis pacientas, atsibudęs ieškau blogos jo savijautos priežasties. Naktiniai konsiliumai su savimi kartais padeda rasti išeitį. Apie pacientus, kuriems viskas klojasi gerai, naktimis negalvoju.

– Daktare, turite vieną didžiausių patirčių Klaipėdoje gydant stuburo susirgimus. Su kokiomis bėdomis žmonės į jus kreipiasi?

– Taip, neurochirurgu dirbu 40 metų. Didžiąją darbo dalį skyriau stuburo chirurgijai, tad natūralu, kad susikaupė didžiulė patirtis. Mūsų medicinos sistema tokia, kad į mane kreipiasi ne tik tie pacientai, kuriuos reikia operuoti.

Daugelį kartų teko stažuotis užsienio klinikose. Mane žavėdavo ten taikoma praktika: pacientas pas neurochirurgą ateina su didžiuliu paketu duomenų, tyrimų. Specialistui tik reikia susipažinti su paciento ligos istorija ir priimti sprendimą dėl operacijos.

Nuo pat pradžių kryptingai, mažais žingsniais ėjau ta linkme, paskui žingsniai tapo dideli ir neliko jokio noro ir laiko griebtis dar ko nors.

Pas mus pacientas į neurochirurgą dažniausiai kreipiasi su tuščiu lapu. Jis ateina su savo problema, skausmu. Ne-siųsi šeimos gydytojui, kad nueitų visus reikiamus kelius. Prasideda didžiulis darbas su tyrimais, diagnozės nustatymu ir tik tada priimamas sprendimas, kokį gydymą rinktis. Šis procesas atima daug laiko ir energijos. Seniau tokių konsultacijų per dieną turėdavau iki 20 ir daugiau, dabar sumažinau. Norisi kiekvienam pacientui skirti pa-kankamai laiko, kad galėtum atsakyti į labiausiai rūpimą klausimą: ką daryti? Norisi, kad konsultacija būtų maksimaliai naudinga ir nukreiptų žmogų tinkama linkme. 80–90 proc. pacientų nereikia operuoti. Į nedidelį, 14 lovų skyrių guldau tik tuos, kuriems reikia operacijos.

Dažniausia stuburo patologija – juosmens tarpslankstelinių diskų išvaržos. Būna įgimti arba įgyti stuburo kanalų susiaurėjimai, onkologiniai susirgimai, stuburo traumos ir jų pasekmės, kurie pasireiškia stuburo skausmais, kojų tirpimais, vaikščiojimo bei judėjimo apribojimais. Stuburo chirurgija – skausmo chirurgija. Apčiuopti tą skausmą, užjausti pacientą yra didžiulis dalykas. Kartais matau, kad pacientas kenčia didžiulį skausmą, tačiau jo nereikia operuoti. Galvoju, kaip jam padėti. Jei gyvenime nesi patyręs didelio fizinio skausmo, negalėsi užjausti kito. Stengiuosi, kad užuojautos lygis pacientui būtų kuo didesnis.

– Viename interviu esate sakęs, kad entuziazmas stuburo chirurgijoje turi būti labai pamatuotas. Ką turėjote omenyje?

– Pasaulyje padaroma iki 20–25 proc. operacijų, kurių buvo galima išvengti. Kai žmogus ateina su didžiuliu skausmu, kartais kyla noras operuoti. Daug metų dirbu neurochirurgijoje, atrodo, jau turėčiau būti pasisotinęs: atliktų operacijų skaičiai dideli, rezultatų būna gerų ir blogų, bet vidinis variklis nenusilpęs ir norisi operuoti. Tačiau nereikia persistengti. Laikausi principo: jei gali neoperuoti, geriau to nedaryk.

Chirurgui reikia būti labai sąžiningam paciento ir savo paties atžvilgiu. Jeigu įvertinęs visus dalykus abejoji, sustok. Būtina pagalvoti, kas paciento laukia po operacijos. Be to, reikia įvertinti, ar galima operuoti. Nemažai pacientų turi puokštę gretutinių ligų, tad operacinė rizika labai didelė. Ar reikia, ar bus geriau, ar galima – šiuos tris dalykus reikia sudėti ir įvertinti operacijos būtinybę.

Kai išleidžiu pacientą namo visada prašau, kad jei bus blogai, nebijoti kreiptis pakartotinai. Net ir gerai padaryta operacija ne visada duoda trokštamą rezultatą.

– Iš daugelio jūsų pacientų tenka girdėti padėkas už tai, kad išvadavote nuo skausmo, pastatėte ant kojų tiesiogine žodžio prasme. Kaip jūs vertinate tuos atsiliepimus?

– Malonu, kai žmogus ateina su skausmu, sunkiai vaikščiodamas ar net atvežamas, o iš ligoninės išeina atbulas – dėkodamas bei tau lenkdamasis. Tai glosto savimeilę. Rodo, kad esi teisingame kelyje ir atlieki darbą, kuriam esi pašauktas. Esu sakęs, kad ne aš darau, o Viešpats iš aukščiau dirba mano rankomis. Tai yra sėkmė, kurios nenusipirksi. Ir man ne visada sekasi.

Stuburo chirurgija tokia, kur ne visada būna geri rezultatai. Prieš daugelį metų teko dalyvauti konferencijoje, kur neurochirurgas iš Rusijos pasakojo apie 100 proc. sėkmingas operacijas. Kolegos iš kitų šalių neiškentė: „Ko-lega, jūs meluojate. Gyvenime taip nebūna.“

– Pacientai jus dažnai vadina gydytoju pagal pašaukimą, iš didžiosios raidės. Įdomu, kada pajutote tą pašaukimą?

– Jaunystėje daug sportavau, galima sakyti, profesionaliai: buvau bėgikas ir slidininkas. Mūsų kraštuose, Ignalinoje, tai buvo populiaru. Neturėjau gerų fizinių duomenų, bet buvau stiprios valios. Sporte gali būti labai talentingas, bet šito neužtenka. Treniruotėse ir varžybose turi priversti save kentėti, atsipalaidavęs pirmos vietos nepasieksi. Be didžiulių pastangų pirmas nebūsi. Gyvenime taip pat reikia sugebėti išsikelti sau maksimalius tikslus. Mėgstu vienu žingsniu būti priekyje, lenkti kitus.

Mūsų šeimoje buvo penki sportininkai, keturi pedagogai. Tėvas griežtai pasakė, kad vienas turi būti kuo nors kitu. Buvau jauniausias. Tėvas buvo reiklus, skatino mokytis, bet rasdavo ir gerą žodį. Tai turėjo man įtakos. Šeimoje buvau pirmas medikas. Tai buvo racionalus pasirinkimas.

Anksčiau noras būti lyderiu gal net sukeldavo pavydą. Bet tai reikalaudavo pastangų. Sovietiniais laikais į neurochirurgijos kliniką Vokietijoje važiavau 7 ar 8 kartus už savo lėšas, kur pačiam teko rūpintis ir kelių savaičių pragyvenimu. Reikėdavo traukiniu važiuoti į Maskvą, gauti vizą į Vakarų Vokietiją. Žiemą tris dienas tekdavo laukti gyvoje eilėje prie Vokietijos ambasados Maskvoje. Kas kelias valandas tikrindavo sąrašus: jei nerasdavo, išbraukdavo. Nakvodavau stotyje, traukinio vagone. Gavęs vizą traukiniu važiuodavau į Rytų Vokietiją, perėjęs sieną pa-tekdavau į Vakarų Vokietiją ir iš Berlyno važiuodavau į Hanoverį.

Stažavausi Hanoverio neurochirurgijos klinikoje pas tuomet garsiausią pasaulyje profesorių, Pasaulio neurochirurgijos asociacijos prezidentą M. Samii. Geras pažįstamas laidavo už mane, kad ten patekčiau. Profesorius sakė: „Pas mane atvažiuoja iš viso pasaulio ir ne visi patenka. Bet tu, Jonai, turi laimę, aš tave priimsiu.“ Stalčiuje turiu pluoštą sertifikatų. Važiuodavau į stažuotes Švedijoje, Austrijoje, Šveicarijoje – rinkdavausi šalis, kur kalbama vokiškai. Ten pamatydavau tai, ko pas mus dar nebuvo. Kartais tai prilygdavo kosmosui. Pajusdavau kitokį mąstymo lygį. Grįžus tik reikėjo energijos įgytą patirtį įgyvendinti čia. Ne visad būdavo lengva, ne visada su-laukdavau palaikymo.

– Prieš daugiau nei 25 metus vienas pirmųjų Lietuvoje, Klaipėdoje – pirmas pradėjote daryti modernias stuburo operacijas. Pasakojote, kad instrumentai, su kuriais tuomet dirbote, turi savo istoriją.

– Švedijoje man leido prisirinkti nebenaudojamų instrumentų. Gal su 30 kilogramų geležies – medicinos instrumentų – važiavau namo. Muitinėje galvojo, kad vežu kontrabandą. Išgelbėjo pusmečio stažuotės sertifikatas. Prieš 30 metų užsienio ir mūsų klinikos labai skyrėsi. Bet mes išmokome ir dabar beveik niekuo nenusileidžiame.

Mano atliktų modernių stuburo operacijų skaičius kasmet gerokai augo. Po 15 metų darbo neurochirurgijoje laimėjau konkursą ir tapau dabartinės Klaipėdos universiteto ligoninės Neurochirurgijos klinikos vedėju. Klinikoje kasdien ne tik atlikdavau stuburo operacijas, bet dar ir buvau atsakingas už 50 lovų skyriuje gydomų pacientų. Darbo krūvis ir įtampa buvo nežmoniška. Po 10 metų pakvietė dirbti čia, į Respublikinę Klaipėdos ligoninę, gavus neatremiamą pasiūlymą. Kiekvieną šeštadienį važiuodavau pas savo pacientus į ligoninę, ir dabar taip darau.

Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje susikoncentravau tik į stuburo chirurgiją. Man palengvėjo. Dirbu darbą, kuri beprotiškai mėgstu.

– Negaliu baigti interviu nepaklausus, kodėl stuburas? Atrodo, kad tai viena sudėtingiausių medicinos sričių, kur klaida gali brangiai kainuoti.

– Taip, teisingai pastebėjote, tai sunki specialybė: fiziškai ir emociškai. Nuo pat pradžių kryptingai, mažais žingsniais ėjau ta linkme, paskui žingsniai tapo dideli ir neliko jokio noro ir laiko griebtis dar ko nors. Šiais laikais sudėtinga daug dalykų daryti tobulai. Medicina, suprantama ir neurochirurgija, šiais laikais tapo siaurai specializuota. Gal talentingas žmogus ir sugeba viską daryti tobulai. Aš nesu toks talentingas, bet šioje srityje siekiu iš savęs išspausti maksimumą.