Vyrauja nuomonė, kad sąnarių ligos paprastai kamuoja vyresnio amžiaus žmones. Tačiau net ikimokyklinukai dažnai skundžiasi sąnarių skausmais, jų funkcijos sutrikimais. Tai vienas iš rimtos ligos – artrito požymių, kuris tėvelių neretai ignoruojamas. Per vėlai pradėtas gydymas ne visada padeda išvengti ligos progresavimo ir sunkių pasekmių, tarp jų – invalidumo.

Galima supainioti

Klaipėdos vaikų ligoninės kardioreumatologė Aurelija Česnauskienė teigė, kad jaunųjų ligoniukų iš didesnių ir mažesnių Klaipėdos apskrities gyvenviečių reumatologijos skyriuje niekada netrūksta. Didelis vaikų sergamumas sąnarių ligomis Klaipėdoje susijęs su nepalankiomis mūsų krašto klimatinėmis sąlygomis – permainingais, drėgnais, šaltais, vėjuotais orais, dėl ko dažnai sergama infekcinėmis ligomis. Anot medikės, berniukai ir mergaitės reaktyviomis artropatijomis (ūmus artritas) ir lėtiniu idiopatiniu poliartritu serga vienodai dažnai. Ligos eiga ir sunkumas priklauso nuo individualių kiekvieno paciento organizmo savybių, tačiau gydymo sėkmė labai priklauso nuo laiku nustatytos diagnozės.

Sąnarių skausmai ne visada liudija apie sunkų susirgimą, todėl neretai į specialistus kreipiamasi per vėlai. Tėvai dažnai nekreipia dėmesio į atžalos skundus – kojyčių skausmai paprastai laikomi augimo skausmais, nes sąnarių artralgijos neretai sutampa su aktyvaus vaiko augimo periodu – jos gali kamuoti vos pusantrų trejų metų sulaukusį mažylį. Gydytojos teigimu, tokio pobūdžio skausmai gali pasireikšti jautriems, nervingiems, dažnai stresą patiriantiems vaikams, taip pat mažyliams, kurių tėveliai ankstyvame amžiuje irgi kentėjo stiprius galūnių skausmus. Juos nėra sunku atskirti nuo vieno iš artrito požymių – sąnariai nebūna patinę, jų skausmą beveik visada lydi pilvo ir galvos skausmai. Jie gana greitai praeina reguliariai masažuojant skaudamą vietą, dedant šiltus kompresus, neutralizavus psichologinius dirgiklius šeimoje ar vaikų kolektyve, pvz., darželyje.

Prasideda po infekcijos

Anot gydytojos A.Česnauskie-nės, vaikai dažniausiai serga reaktyviuoju artritu, kuris pasireiškia, persirgus tam tikromis ligomis. Ūmią artrito formą gali sukelti nosiaryklės, virškinamojo trakto uždegimą, žarnyno infekcines, urogenitalines, kai kurias kitas ligas sukeliantys mikroorganizmai – streptokokai, stafilokokai, salmonelės, chlamidijos ir kt., kartais susergama po chirurginės operacijos. Net tais atvejais, kai infekcijos židinys yra toli nuo sąnario, mikrobai gali sukelti jo uždegimą. Labai svarbu yra kuo anksčiau išsiaiškinti ligos sukėlėją, nes šiek tiek uždelsus, būna sunku tai padaryti ir paskirti tinkamą gydymą. Vieną ar kelis, paprastai stambius klubų, kelių, čiurnų sąnarius pažeidžianti liga dažniausiai prasideda, praėjus 1-3 savaitėms nuo persirgtos infekcijos. Sąnarys patinsta, pakyla jo ir aplinkinių audinių temperatūra, judinant jaučiamas stipresnis ar silpnesnis skausmas. A.Česnau-skienės teigimu, laikantis gydytojo nurodymų ir patarimų, ūmus artritas per gana trumpą laiką gali būti visiškai išgydytas be neigiamų pasekmių sveikatai.

Sunkios pasekmės

Klaipėdos vaikų ligoninės kardioreumatologė pasakojo, kad kartais tėvai savavališkai koreguoja ar nutraukia paskirtą gydymą, todėl ūmi artrito forma gali pereiti į lėtinę – lėtinį idiopatinį poliartritą. Jis pažeidžia keletą stambiųjų ir smulkiųjų kojų bei rankų pirštų, plaštakų, žandikaulio sąnarių – kuo daugiau sąnarių pažeidžiama, tuo sunkesnė ligoniuko būklė. Be kitų artrito požymių, šiai formai būdingas rytinis sąnarių sustingimas, trunkantis nuo kelių minučių iki kelių valandų, ribojantis aktyvius ir pasyvius sergančiojo judesius. Lėtinio artrito eiga sunkiai prognozuojama. Susirgimo paūmėjimą gali paskatinti neišgydyti lėtinės infekcijos židiniai (nosiaryklės, dantų, kitos ligos), nepalankios oro sąlygos. Nesilaikant gydymo plano, liga sparčiai progresuoja, sąnariai negrįžtamai deformuojasi. Tai gali sukelti didesnį ar mažesnį vaiko neįgalumą. Gydytoja A.Česnauskienė teigė, kad lėtinio idiopatinio poliartrito gydymas yra sudėtingas ir ilgalaikis, gali tęstis visą gyvenimą. Jo sėkmė daugiausiai priklauso nuo paties paciento, todėl vaikas ir jo šeimos nariai turėtų apsiginkluoti kantrybe.