Quantcast

Lietuvis gydytojas apie Etiopijoje operuotus vaikus: jie stojasi per sukąstus dantis, bet dėkoja

  • Teksto dydis:

Gydytojas Giedrius Bernotavičius pasakojo apie savo unikalią savanorystę Etiopijoje.

– Papasakokite, kodėl organizuojamos tokios misijos? Ar trūksta vietinių gydytojų Etiopijoje.

– Jūs esate teisi. Organizuojamos dėl stuburo deformacijos – skoliozės. Pacientų – daug. Visas pasaulis ir visos pasaulinės organizacijos organizuoja tokias gydytojų be sienų paramas į karštus taškus, kur reikalinga didžiausia pagalba.

– Kiek laiko truko jūsų savanorystė?

– Dvi savaites.

– Kokie buvo didžiausi emociniai iššūkiai? Ką pamatėte savanorystės metu?

– Tokia savanorystė – antrą kartą. Buvau 2019 m. ir šiais metais. Labai patiko, kad mes pamatėme, kaip viskas vyksta nuo nulio. Kaip organizuojami visi implantai, nes mes sukame sraigtus koreguodami stuburo iškrypimus. Kaip vyksta pacientų atranka, nes laukiančių – didelės eilės, visame tame dalyvavome. Jautrūs dalykai – ne visus galime išoperuoti. Nėra tiek galimybių. Daug ašarų. Visos operacijos vaikams – gyvenimo kokybė, netgi gyvenimą keičiantis dalykas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše

 

 

– Su kokiais profesiniais iššūkiais susidūrėte? Kokios būklės pacientai jums pakliuvo?

– Stuburo deformacijos. Mes operuojame nuo 45–50 laipsnių. Etiopijoje paklausa labai didelė ir tos priežiūros priemonės nėra vietoje. Deformacijos iškrypimų nuo 80–90 laipsnių ir daugiau. Turbūt įsivaizduojate, kaip atrodo vaikas su tokio dydžio iškrypimu. Chirurgine prasme – sudėtingas dalykas, tos deformacijos – didelės. Jos yra sunkiai pasiduodančios, rigidiškos. Mes, visų pirma, turim tai padaryti saugiai, nes dirbam prie nugaros smegenų. Tas ir buvo sunkiausia – padaryti saugiai. Padaryti optimaliai, ne maksimaliai.

– Kodėl pacientai Etiopijoje tokios sunkios būklės?

– Tai yra pirminė priežiūra. Mes Lietuvoje pacientus matome ir turime priežiūros centrą. Tuos vaikus matome nuo pat stuburo iškrypimo pradžios ir galime struktūrizuotai vertinti, operuoti iškrypimą. Kai jis – nedidelis – nuo 45 laipsnių. Ten yra sunku, vien sostinėje išoperavome daugiau 10 mln. gyventojų. Įsivaizduokite, kokie didžiuliai skaičiai. Ten suvaldyti, sureguliuoti – sudėtingas dalykas.

– Kuo skiriasi pacientai Lietuvoje ir Etiopijoje?

– Lietuvoje mes turime kalbinti dėl operacijos, o ten jie prašo būti išoperuoti. Skirtumas, kad ten – labai daug tautinių mažumų ir pacientai – negali parodyti, kad jiems skauda. Tikrai mes pripratę, kai reikia pacientus pastatyti ant kojų, tai tiek daug ašarų, skausmo, verkimo. Vaikai tokio nuskausminimo neturi, bet jie stojasi sukąstais dantimis. Nuostabą keliantis dalykas.

– Neįprastas toks vaizdas?

– Tikrai neįprastas.

– Kaip eilės operacijai buvo sudaromos? Ar nepasitaikė, kad pacientai melavo dėl savo amžiaus, kad pakliūtų į eilę?

– Tai yra 30-imt metų gyvenantis gydytojas iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), kurio iniciatyva yra sudaryta stuburo programa. Visas srautas eina per šitą gydytoją ir jis planuoja tuos srautus ir atrinkinėja operacijai. Ten, pasirodo, kad pasų nėra. Vaikai pasako, kiek jiems metų. Matydami kaip tie pacientai patys atrodo ir netgi operuodami stuburą, matydami, kad, pavyzdžiui, paskutinis pacientas operuotas nuo 35 metų, bet tu matai, kad jai mažiausiai 35 metai.

– Koks buvo jus labiausiai palietęs atvejis? Profesine prasme sudėtingiausias? Emociškai?

– Galbūt vienas iš tokių, kad palatoje jie dalijasi – ir netgi ne giminės. Keturios lovos pacientams, asmenų daug ir vienas kitam padeda. Netgi tėtis ar mama ne to vaiko, padeda kitam vaikui, jeigu nėra kažko šalia. Jautėsi labai didelis dėkingumas – šypsojosi išoperuoti, nors parą buvo sudėtingiausia operacija. Bet jie šypsosi, mojuoja, nori apsikabinti, nori pabučiuoti į rankas. Smagu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ona

Ona portretas
Koks prasmingas gydytojo darbas, ypač savanorystėje.

ei

ei portretas
Puiki naujiena, saunuolis gydytojas
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių