Nors dilgėles, kiaulpienes ir varnalėšas daugelis negailestingai keiksnodami rauna, jos turi didžiulę gydomąją galią, LRT RADIJUI sako provizorė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė Ona Ragažinskienė. Anot jos, dilgėlės valo organizmą ir gerina kraują, varnalėšose yra insulino, o kiaulpienės aktyvina kepenų ir tulžies veiklą.

– Ar žmonės daug žino apie varnalėšas, dilgėles ir kiaulpienes?

– Šiuos augalus daugelis negailestingai keiksnodami rauna, šalina iš išpuoselėtų sodybų. Bet tai daro be reikalo, nes šie augalai turi didžiulę gydomąją galią. Didžioji dilgėlė pietiniuose Europos rajonuose jau veši. Šis augalas gali padėti sugrąžinti per žiemą prarastas gyvybines jėgas, atlikti pavasarinę organizmo detoksikaciją. Ypač dilgėles patartina vartoti persirgus kvėpavimo takų ligomis ar gripu.

– Tikriausiai ne šiaip vaistažolių žinovai dilgėlę vadina „jos didenybe“?

– Dilgėlė – tai įvairiausių biologiškai veiklių medžiagų rinkinys. Liaudyje sakoma, kad ankstyvą pavasarį reikia išvalyti organizmą, detoksikuoti jį, gerinti kraują. Dilgėlėje yra daug chlorofilo, kurio cheminė sudėtis analogiška žmogaus hemoglobino sudėčiai, dėl to veikliąsias medžiagas žmogus lengviau įsisavina. Skirtumas tik tas, kad chlorofile yra magnis, o hemoglobine – geležis.

Dilgėlėse taip pat gausu mineralų, polifenolinių darinių, sinerginiu poveikiu pasižyminčių vitaminų, tad geriau išgerti dilgėlių arbatos negu be reikalo leisti pinigus ir pirkti karoteną.

Taip pat norėčiau priminti, kad dilgėlės stiprina plaukus, tad sultimis patariame trinkti galvos odą –sultys ją dezinfekuos ir stimuliuos. Sergant reumatu, galima plaktis dilgėlėmis, tačiau po tokios procedūros jokiais būdais negali maudytis šaltame vandenyje.

Dilgėlių negalima vartoti, jei žmogui padidėjęs kraujo užkrečiamumas, jis turi skrandžio, žarnyno problemų ar serga alerginėmis ligomis. Tokiais atvejais net salotos gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.

– Žinome, kad jauni dilgėlių lapeliai nekanda, ar tada ir geriausia jas rinkti?

– Dilgėlės vaistinei žaliavai ruošiamos visą jų vegetacijos laikotarpį. Maistui jų lapus geriausia rinkti iki žydėjimo. Kad apsisaugotume nuo dilginamojo poveikio, perpilkime dilgėles verdančiu vandeniu. Vėliau jas galima dėti į salotas, sriubas, omletus.

Dilgėlės turėtų būti renkamos švarioje aplinkoje. Nė vieno vaistinio augalo žaliava negali būti renkama nei pakelėse, nei prie gyvulininkystės kompleksų ar šiukšlynų. Užterštose vietose dilgėlės kaupia ir blogąsias medžiagas, sunkiuosius metalus.

– Kaip reikėtų ruošti dilgėlių arbatą?

– Dilgėlių lapai džiovinami, o iš išdžiovintos žaliavos ruošiama arbata. Per dieną galima suvartoti iki 6 g vaistinės žaliavos. Į 250–300 ml dedami keli dilgėlių lapeliai.

Sultys yra biologiškai veiklių medžiagų koncentratas, tad dilgėlių sulčių galima suvartoti ne daugiau kaip valgomąjį šaukštą.

– O kokios yra varnalėšos gydomosios savybės?

– Dažniausiai naudojama požeminė varnalėšų dalis – šaknys, kuriose gausu polisacharidų ir fruktozės. Ypač svarbus inulinas. Pastaruoju metu atliekama nemažai mokslinių tyrimų, bet reikia nepamiršti, kad šis augalas nėra farmakopėjinis, jis vis dar tiriamas. Dažniausiai jis vartojamas išoriškai, kosmetologijos tikslams.

– Kodėl kiaulpienės kartais pavadinamos gyvybės eliksyru?

– Kiaulpienė ir žiemą tęsia vegetaciją, vos nutirpus sniegui matome lendančius jaunus daigelius, todėl ji ir pavadinama gyvybės eleksyru. Kiaulpienė turi biologiškai veiklių medžiagų, vitaminų ir kartumynų. Nuo senų laikų kartumynai vartojami kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė.

Beje, sakoma, kad augalai, kurie žydi geltonais žiedais, aktyvina kepenų ir tulžies veiklas.

– Kaip geriausia džiovinti ar kitaip konservuoti dilgėles, varnalėšas ir kiaulpienes?

– Dilgėlių antžeminė dalis – lapai, juos patariama džiovinti. Kiaulpienių antžeminę dalį geriausia vartoti šviežią, o šaknis – džiovinti. Vėliau iš sudžiovintų šaknų galima ruošti kavą ir įvairiausius nuovirus. Lygiai taip pat su varnalėšomis.

Šių trijų augalų šaknys ruošiamos arba ankstyvą pavasarį (būtent dabar, kol neprasidėjusi augalo vegetacija), arba vėlyvą rudenį, kai baigiasi augalo vegetacija. Tada visos biologiškai veiklios medžiagos susikaupia augalo šaknyse.