Kauno medikas: drovėtis reikia bažnyčioje, o ne ligoninėje

Po gydytojo koloproktologo Pauliaus Lizdenio konsultacijos pacientai sako: taip bijojau, o buvo visai nebaisu. Šis jaunas talentingas specialistas, mokslų daktaras pabrėžia, kad kiekvienas žmogaus organas yra labai svarbus ir unikalus.

– Koloproktologija – medicinos sritis, apie kurią neįprasta kalbėti, skųstis, jei kankina storosios žarnos, išeinamosios angos, tarpvietės bėdos. O gal jos iš tiesų nėra pavojingos?

– Žarnynas – labai jautrus organas, jo ligos ne mažiau pavojingos nei širdies, kvėpavimo sistemos ar bet kurios kitos. Štai šiandien operavome pacientą, sergantį tiesiosios žarnos piktybine liga. Atlikome rezekciją – pašalinome visą tiesiąją žarną ir dalį riestinės. Storąją žarną sujungėme prie pat išeinamosios angos, visuomet stengiamės išsaugoti tai, kas įmanoma, kad išliktų natūralaus tuštinimosi funkcija. Nuo to priklauso gyvenimo kokybė.

– Ar tiesa, kas žarnyno vėžys – vienas lengviausių iš onkologinių ligų?

– Taip galima sakyti, kai jis nustatomas ankstyvoje stadijoje. Išoperavus pirmos stadijos storosios žarnos vėžį, penkerius metus išgyvena devyni ligoniai iš dešimties. Ši liga ilgai neparodo jokių simptomų, todėl labai svarbu tikrintis sveikatą ir ateiti pas medikus laiku, nepavėlavus. Tam skirta Storosios žarnos vėžio profilaktikos programa ir labai norime, kad kuo daugiau šalies gyventojų ja pasinaudotų. Kuo anksčiau ateis pas mus susirgusieji, tuo geresni bus jų gydymo rezultatai. Ligonių amžius tikrai nesvarbu: operuojame ir labai garbaus amžiaus – 90, 95 metų ligonius, neretai sergančius ne vien šia liga, ir rezultatai gana geri.

– Kaip dažnai reikia tikrintis? Kartą per metus?

– Sulaukusiems 50-ies slapto kaujavimo testą rekomenduojama atlikti kas dvejus metus, kolonoskopiją – žarnyno tyrimą, užtenka atlikti kartą per dešimt metų, jei nėra papildomų rizikos veiksnių, šeimoje niekas neserga ir nesirgo žarnyno vėžiu.

Piktybinės ląstelės plinta iš storosios žarnos į limfmazgius, dažniausiai metastazuoja į kepenis. Kai taip nutinka, gydymo rezultatai būna prastesni.

– Sveiko žmogaus atlikti kolonoskopijos niekas nesiunčia.

– Šeimos gydytojas visiems pacientams, sulaukusiems 50 metų, turi atlikti slapto kraujavimo testą. Jei testas neigiamas, to pakanka, jei teigiamas ir yra įtarimų, toks pacientas siunčiamas išsamiau ištirti.

– Jei profilaktika bus labai aktyvi, jūs neturėsite pacientų?

– Tokia tendencija jau ryškėja pažangiose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, Japonijoje, kur labai toli pažengusi ligų diagnostika ir endoskopinis gydymas, chirurgams darbo mažėja.

– Endoskopija skirta gydyti?

– Ji skirta ir diagnostikai, ir gydyti – šalinti polipus, gerybinius auglius, kuriuos įmanoma saugiai pašalinti. Jei jie dideli ar piktybiniai, taikomas chirurginis gydymas: laparoskopinė ar net atvira operacija. Pirmąsias laparoskopines operacijas chirurgai atlikdavo kartu su endoskopuotoju, tačiau praktika parodė, kad tai turi daryti chirurgas, ne endoskopuotojas.

– Jūs operuojate laparoskopu, nors tai daro ne visi?

– Anksčiau dominavo nuostata, kad dauguma pilvo ertmės operacijų gali būti atliekamos laparoskopiškai. Dabar dirbame kaip komanda, nes tokiam metodui reikia dviejų chirurgų. Taip ir rezultatai daug geresni, greičiau įgyji patirties. Operuojant laparoskopiškai lieka mažesni pjūviai, ligoniai daug greičiau pasveiksta. Deja, ne visiems šis metodas tinka. Atrenkame, kam jis galimas, o kam geriau atvira operacija. Pastaroji dažniausiai atliekama nutukusiems pacientams arba kai vėžys labai pažengęs.

– Chirurgams lengviau operuoti per atvirą pjūvį?

– Kaip moki, taip lengva (juokiasi). Daug priklauso nuo ligos pobūdžio. Turime pašalinti ir limfmazgius, ir kraujagysles, kartais techniškai tai padaryti per atvirą pjūvį yra lengviau. Piktybinės ląstelės plinta iš storosios žarnos į limfmazgius, dažniausiai metastazuoja į kepenis. Kai taip nutinka, gydymo rezultatai būna prastesni. Apmaudu, kad storosios žarnos vėžys jaunėja, esame turėję dar nė 35-erių nesulaukusių pacientų.

– Kas tai lemia?

– Sunku pasakyti. Tikriausiai tai susiję su aplinkos poveikiu, mityba. Jauni žmonės dažnai serga agresyvesnėmis vėžio formomis ir būna, kad niekuo negalime padėti. Aišku viena, kad ir jauniems, ir pagyvenusiems žmonėms šią ligą lemia genetika. Yra paveldimų sindromų, kai 100 proc. garantuota, kad anksčiau ar vėliau storosios žarnos vėžys tikrai išsivystys. Tuomet storžarnę reikia išoperuoti profilaktiškai.

– Pašalinti dalį storosios žarnos? Kaip krūtis nusipjovė Holivudo aktorė Angelina Jolie?

– Pašaliname visą storąją žarną, ir šie žmonės gyvena toliau. Esant paveldėjimo sindromui reikėtų tai padaryti jauniems žmonėms, iki 20 metų, kol vėžys dar nepradėjo vystytis.

– Ir jūs tai darote?

– Turėjome tokių pacientų. Šeimos gydytojai turi atkreipti dėmesį į paveldėjimą, tirti visą šeimą, visus pirmos eilės giminaičius.

– Storosios žarnos nelieka, ir nieko?

– Gyvenimo kokybė suprastėja, dažnai pacientas po operacijos lieka su stoma, per kurią pasišalina išmatos. Galima rekonstrukcinė operacija, kai iš plonosios žarnos suformuojame rezervuarą. Dažniausiai tai darome jauniems, uždegiminėmis ligomis persirgusiems žmonėms. Stomos nereikia bijoti, nes kartais tai geriau, nei sujungus žarną prie pat išeinamosios angos, kai tokiu atveju tuštinimosi funkcija neretai būna bloga, tenka vaikščioti su sauskelnėmis. Stoma nėra absoliutus blogis, labiau nepriimtini psichologiniai niuansai.

– Ji gyvenimo nesutrumpina?

– Pašalinus dalį storosios žarnos ir išvedus storosios žarnos stomą gyvenimo trukmė nesikeičia. Pašalinus visą storąją žarną ir palikus tik plonąją, rizikų daugėja. Pagrindinė storosios žarnos funkcija – rezorbuoti skysčius iš žarnų turinio. Šios funkcijos nelikus labai padidėja rizika netekti per daug skysčių ir elektrolitų, todėl būtina sekti jų balansą.

– Ar negalima sukurti ir implantuoti dirbtinę storąją žarną?

– Mokslas tiek dar nepažengęs. Pasaulyje bandoma plonųjų žarnų transplantacija, bet kol kas nesėkmingai. Žarnynas yra labai jautrus išemijai – kraujo pritekėjimo sutrikimui. Būna ligų, kai, sutrikus kraujotakai žarnyne, reikia labai skubėti pas medikus, bet žmonės to neįvertina. Įvykus žarnyno nekrozei ligonis pasmerktas mirti.

– Vadinasi, reikia saugoti žarnyną, o mes bijome nebent apendicito.

– Labai pavojingas ne tik žarnyno vėžys. Vis daugiau žmonių serga uždegiminėmis žarnyno ligomis, Vakarų Europoje ir JAV – dar daugiau nei Lietuvoje. Daugėja sergančiųjų opiniu kolitu, Krono liga. Jas gydo gastroenterologai, bet neretai prireikia ir chirurgų, kaip ir gydant storosios žarnos divertikuliozę. Tai degeneracinė uždegiminė žarnyno liga, išsivystanti dėl to, kad žmonės valgo vis mažiau skaidulinio maisto. Dėl to mažėja žarnų turinio tūris, storoji žarna turi stipriai susitraukti, kad turinys slinktų toliau, trinka žarnų motorika. Susidaro divertikulai – išsigaubia suplonėjusi žarnos sienelė, ji gali prakiurti. Dėl tokios komplikacijos reikia skubios chirurginės intervencijos. Tokių pacientų daugėja ir Lietuvoje, ir pasaulyje.

– Daugėja ir sergančiųjų hemorojumi – liga, kurios gėdijamasi?

– Galbūt žmonės tiesiog nebebijo apie šias ligas garsiai kalbėti. Hemorojus, tiesiosios žarnos įplėša taip pat kartais gydomos chirurginiu būdu. Kauno klinikose šiuo metu hemorojus dažniausiai operuojamas harmoniniu skalpeliu, kuris veikia, panaudojant ultragarsą: vienu metu ir pjauna, ir koaguliuoja. Dėl to pacientui mažiau skauda po operacijos, mažiau kraujuoja operacijos metu, o chirurgui patogu. Iš tikrųjų šie pacientai mūsų vengia. Pacientės – gal dėl to, kad dauguma koloproktologų yra vyrai ir moterys mūsų drovisi. Patariu nebijoti, jei hemorojiniai mazgai kraujuoja, skauda – skubėti pas mus. Kiek bijančių buvo, išeidami sako: be reikalo bijojau. Tiems, kurie mūsų labai drovisi, sakau, kad ligoninė – ne bažnyčia.

– Stresas, baimė neretai išprovokuoja viduriavimą. Kodėl?

– Įtempta centrinė nervų sistema suaktyvina motoriką, skysčiai žarnyne nespėja rezorbuotis, ir prasideda viduriavimas.

– Kaip jūs kovojate su stresu? Kaip jaučiatės, kai ligoniai elgiasi nepagarbiai, nevykdo nurodymų?

– Didžiausias streso priešnuodis – kolegų palaikymas. Mūsų skyrius – Storosios žarnos ir tarpvietės chirurgijos – gana draugiškas, stengiamės vienas kitą palaikyti.

– Ar neapsaugotų nuo klaidų, nesėkmių medikų draudimas?

– Tendencija kaltinti gydytojus ryškėja, mes – ne dievai, tik paslaugos teikėjai, pagaliau – tik įrankiai. Nuo profesinių nesėkmių niekas neapsaugotas, kad ir kaip besistengtume. Kai bandoma apkaltinti – skaudu.

– Ar nekyla minčių apie emigraciją?

– Migruojantys vis dėlto grįžta. Pinigai nėra viskas.

– Jums, iš prigimties žemaičiui, tėvynė itin brangi?

– Yra sakoma, kad žemaičiai – didžiausi Lietuvos patriotai.

– O medicina jūsų kraujyje yra paveldėta?

– Tėtis – gydytojas, mama – felčerė, visą gyvenimą dirbusi greitosios medicinos pagalbos srityje. Dėdė, teta, ne vienas pusbrolis ir pusseserė yra gydytojai. Yra ir užsienyje dirbančių.

– Jūs mokslinį darbą apsigynėte taip pat užsienyje? Kokia jo tema?

– Taip, Vokietijoje, Heidelbergo universitete, eksperimentinės medicinos tema. Apie leukocitų transmigraciją iš kraujagyslių į audinius, kas ją aktyvina, kas blokuoja.

– Kodėl klinikiniam darbui pasirinkote koloproktologiją?

– Taip susiklostė. Baigęs rezidentūrą likau dirbti Kauno klinikų Bendrosios chirurgijos sektoriuje. Šis darbas man patiko, koloproktologijos sektoriui vadovavęs profesorius Dainius Pavalkis pasiūlė dirbti pas jį, ir sutikau. Pagalvojau: kodėl gi ne?

Negalvokite, kad chirurgai visuomet skuba operuoti. Visuomet ieškome pacientui geriausio gydymo metodo.

– Dabar belieka tapti profesoriumi?

– Mūsų klinikoje pedagogų ir profesorių labai daug, jų užtenka. Manau, svarbiausia yra kokybė, nes kol kas akcentuojama kiekybė.

– Kiek operacijų atliekate per dieną?

– Negalvokite, kad chirurgai visuomet skuba operuoti. Visuomet ieškome pacientui geriausio gydymo metodo. Būna, kad pasiseka išgydyti net ir vėžį be operacijos. Operacijų skaičius per darbo dieną būna įvairus: ir dešimt, ir nė vienos.

– Nuo to atlyginimas nesikeičia. Kaip jį vertinate?

– Mediko profesija labai nuvertinta, nepaisant, kad paslaugų kokybė aukšto lygio, jos nesunkiai prieinamos. Vasarą Lietuvos gydymo įstaigas užplūsta emigrantai, ir tai liudija, kad kainos bei kokybės santykis labai geras. Gydytojų atlyginimai iš dalies priklauso nuo krūvio, yra diferencijuoti, bet slaugytojų – žemiau kritikos. Bedugnė sveikatos sistemoje atsivers per slaugytojas, nes neliks kam dirbti. Kol kas gelbsti tai, kad gyventojų Lietuvoje mažėja.

– Galbūt sistemos gelbėjimo ratas – ministro Aurelijaus Verygos numatoma reforma uždaryti rajonų ligonines?

– Uždaryti – per daug garsiai pasakyta. Nemanau, kad jas uždarys, gal tik skyrius, kurie neturi pakankamo darbo krūvio, gal palaipsniui. Išties, ar būtina kiekviename miestelyje, kur gyventojų sumažėjo perpus, dirbti ir reanimatologams, ir chirurgams. Pagaliau reikia pradėti skaičiuoti, ir viskas sueis į savo vietas.

Gydytojams reikia darbo, tikra tiesa, kad chirurgas praras kvalifikaciją neoperuodamas. Jei mokėsi jam didelį atlyginimą, bet neturės ko operuoti – nebus laimingas. Dabar daug kur taip yra. Kiekvienam svarbu turėti darbo ir būti įvertintam. Rajonų ligoninėse reikia palikti tas funkcijas, kurių ten reikia, nors jos ir nesudėtingos. Jas turi teikti gydytojai pagal savo kompetenciją ir gauti atitinkamą atlyginimą. Gerai, jei ši Vyriausybė imsis nepopuliarių sprendimų, nes pokyčių reikia. Žinotina ir tai, kad didžiosios ligoninės visų šalies gyventojų nesutalpins.

– Gal kada nors tapsite ministru ir nebijosite nepopuliarių reformų?

P.S. Į šį klausimą jaunas perspektyvus gydytojas neatsakė, tik skambiai nusijuokė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Kauno chirurgai visi nuostabus mane operavo pries 6 men ir nereikia sakyti kad kysininkai niekas nieko neprase ir bendravo ir ateidavo vizituoti visi jauni energingi atsakingi palatoj gulejom 4rios ir visos likom labai patenkintos ir sesutes laksto tekinos ir labai malonios tik tikrai jauciasi slaugytoju sesuciu trukumas cia reiketu p. Verygai apie tai galvoti,kas is to kad chirurgas gerai padarys operacija ,o slauga nesuspes aptarnauti,tai gali buti ir komplikacijos,Sekmes visai chirurgu komandai

Ligonio artimieji

Ligonio artimieji portretas
Labai geras gydytojas, bendraujantis, nuoširdus,puikus savo srities specialistas, teko operuotis ir gydytis.Nuoširdus ir didelis ačiū.

Rasa

Rasa  portretas
Perskaičiau. Atrodo pasorus gydytojas. Šiaip klinikos - košmaras. Kyšius vos spėjau dalinti. Kitaip ne prisišaukti pagalbos
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių