Kodėl psichiatrijos ligoninės – lyg didžiausias baubas?

Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninė – seniausia Lietuvoje ligoninė, pastatyta prieš 120 metų. Neseniai ji atvėrė duris visuomenei, pristatė naują skyrių ir pasiūlė patiems įsitikinti, ar girdėti mitai apie psichiatrijos ligoninės atitinka tikrovę.

Tokio viešumo imtasi dėl to, kad pagalbos susidūrus su psichikos sveikatos problemomis Lietuvoje kreipiamasi vidutiniškai net dvejais metais vėliau nei reikėtų.

LNK žurnalistė Asta Dudurytė apie naujoves ligoninėje kalbino jos vadovą prof. dr. Arūnas Germanavičius.

– Kuo ypatingas naujasis skyrius?

– Tai vienas pirmųjų Lietuvoje pirmo epizodo gydymo skyrius, kuris yra skirtas jauniems žmonėms, patiriantiems vieną iš pirmųjų gyvenime epizodų, tai gali būti psichozės epizodas, tai gali būti stiprios depresijos epizodas arba psichologinė krizė su psichiatriniais simptomais, savižudybės rizika. Šiems žmonės reikalinga pagalba atstatyti juos kuo greičiau, grąžinti jų funkcinius gebėjimus, kad jie galėtų būti produktyvūs, pilnaverčiai visuomenės nariai. Norime sutrumpinti jų negydomo epizodo trukmę.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Apie negydymą. Ar tiesa, kad žmonės į medikus dėl psichikos sveikatos problemų kreipiasi gerokai pavėluotai – po dvejų metų, po trejų? Kodėl taip yra?

– Visoje medicinoje didžiulė problema yra per vėlyvas kreipimasis į medikus. Psichiatrijoje – tai yra milžiniška problema visame pasaulyje. Pasaulinė statistika rodo, kad net tokioje šalyje kaip Norvegija negydytos psichozės trukmė yra dveji metai. Vadinasi, jaunas žmogus, tarp 16–20 metų, vaikšto išprotėjęs, su psichozės simptomais, bet pagalbos nesikreipia, nes jis, o taip pat ir jo šeima, vengia pripažinti tai, kad reikalinga pagalba. Lietuvoje tokios statistikos neturime, tačiau iš mūsų pacientų pasakojimų mes galime atsekti, kad negydytos psichozės trukmė yra dar ilgesnė. Mūsų vertinimu, tai gali būti net nuo penkerių iki septynerių metų. Todėl mes matome čia problemą ir atnaujintas septintasis skyrius bus skirtas būtent tokiems pacientams.

Visoje medicinoje didžiulė problema yra per vėlyvas kreipimasis į medikus.

– Kaip jūs manote, ar išvis įmanoma pakeisti psichiatrinės ligoninės įvaizdį visuomenės akyse? Kad tai nebebūtų baubas, o liga – nuosprendis visam gyvenimui.

– Pasaulyje tai yra didžiulė problema. Italijoje, kaip žinote, labai radikalių komunistinių pažiūrų politikų sprendimais buvo net ir uždarinėjamos psichiatrinės ligoninės. Tačiau tai nepasiteisino, nes ambulatorinė pagalba yra nepakankama tokiems pacientams. Pacientai taip pat turi gauti ir gydymą stacionare tam, kad būtų stabilizuota jų psichinė būklė vėliau perduodant juos ambulatorinei grandžiai.

– Tos pradinės stadijos ligoniai galės gauti pagalba tam, kad vėliau su sudėtingesne būkle nepatektų į tuos skyrius, į kuriuos patekti ne visi gali, taip?

– Visiškai teisingai. Mūsų tikslas yra sumažinti priverstinių hospitalizacijų skaičių ir fizinių suvaržymų skaičių tarp šių pacientų. Šis tikslas iškeltas apskritai visiems ligoninės skyriams, tačiau daliai jų tai gali būti nerealu, todėl, kad dalis žmonių kreipiasi vis tiek pavėluotai arba yra atvežami su policija, greitąja medicinos pagalba, kartais net su antrankiais. Mūsų ligoninės teritorija yra atvira ir šitas skyrius irgi bus atviras. Su pacientais bus individualiai tariamasi dėl jų dienotvarkės ir tie pacientai, su kuriais bus galima susitarti, galės išeiti pasivaikščioti, dalyvauti visose terapijose, turime ir sporto salę ir kitų priemonių, kurios padeda žmonėms atsistatyti.