Karo medicinos tarnybos kineziterapeutas: žmonės skirtingai toleruoja skausmą

Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karių sveikatos priežiūros sektoriaus Sporto medicinos skyriaus kineziterapeutas vyr. ltn. Dainius Grigaliūnas teigia, kad mūsų visuomenė susiduria su problema – labai mažai juda. Jau nuo penkerių metų žmonių fizinis aktyvumas ima drastiškai mažėti.

– Kaip ir kodėl nusprendėte pasirinkti kineziterapiją?

– Baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universitete kineziterapijos bakalauro bei sporto kineziterapijos magistro studijas. Iš karto po bakalauro studijų įsidarbinau Kauno klinikose, gavau kvietimą tobulėti Lietuvos nacionalinėje regbio rinktinėje bei futbolo klube „Stumbras“. Buvo įtemptas laikotarpis, nes vienu metu dirbau trijuose darbuose ir dar studijavau magistro studijas, tačiau gavau neįkainojamos patirties. Kineziterapiją pasirinkau, nes norėjau padėti žmonėms sveikti natūraliai, atliekant įgimtus judesius.

– Kuo jus žavi kineziterapija?

– Ši sritis man patinka, nes pacientui gali padėti grįžti į pilnavertį gyvenimą, gali parodyti žmogui didesnes jo kūno galimybes ir, kad dažnai skausmas nebūtinai rodo įvykusią traumą tam tikruose audiniuose. Savo darbe didelį dėmesį skiriu pacientui, kad jis būtų kuo savarankiškesnis. Kariai dažnai nustemba, kad atlikę tam tikrus pratimus nebejaučia skausmo. Kalbant apie nugaros skausmus bei daugelį kitų lėtinių atvejų, kai yra kenčiama nuo per mažo ar per didelio krūvio, nebūtina vartoti vaistų, nes pastarieji nesprendžia priežasties, jie tik apmažina simptomus. Pasaulinės tendencijos rodo, kad gydytojai pacientams išrašo per daug opioidinių vaistų. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad kineziterapija nėra masažas. Dažnai pacientai maišo šias sritis.

– Sėdimą darbą dirbantys žmonės skundžiasi nugaros skausmais. Kaip to išvengti? Ką rekomenduotumėte?

Reabilitacijos paradoksas – kartais žmogui gali padėti vien suteikdamas žinių apie jo patiriamą skausmą.

– Pasitaiko, kad žmonės nugaros skausmus gydo vaistais, kai realiai reikėtų tik daugiau pajudėti. Garsus mokslininkas Greg Lehman yra pasakęs, kad mes dar nesame tiek protingi, kad galėtume nuspręsti, jog vienas ar kitas veiksnys sukėlė nugaros skausmą. Tam įtakos gali turėti miego kokybė, per didelis krūvis sportuojant, stresas, psichosocialiniai bei dauguma kitų veiksnių. Kai viskas susideda į vieną taurę ir ji persipildo, tada pajuntami nugaros skausmai. Dažnai užtenka su pacientais tik pakalbėti. Jeigu žmogus pajuto skausmą, tai jo organizme jau vyksta procesai, kurie skatina gijimą. Su kolegomis šmaikštaujame, kad ne mes viską padarome, o organizmas turi puikią imuninę sistemą, kuri pati susitvarko. Įdomus pavyzdys: vyriškis pasitempė nugarą, nuo keturių iki šešių dienų vyko uždegiminis procesas, tuo metu žmogus kreipėsi į gydytoją, sužinojo diagnozę, buvo skirtos procedūros, o per tiek dienų jam jau prasidėjo gijimo laikotarpis. Dar po kelerių dienų patekęs pas kineziterapeutą pradėjo daryti pratimus, o realiai jam jau viskas susitvarkė dėl stiprios imuninės sistemos. Reabilitacijos paradoksas – kartais žmogui gali padėti vien suteikdamas žinių apie jo patiriamą skausmą.

– Jeigu skauda nugarą, koją, ranką, petį, ar yra universalūs pratimai, kurie tiktų visiems?

– Beveik neįmanoma iš karto pasakyti tikslios diagnozės. Reikia daug gilintis, rinkti informaciją, leisti pacientui išsikalbėti ir tik tada galima daryti preliminarias išvadas. Kiekvienas atvejis yra skirtingas ir individualus. Žmonės skirtingai toleruoja skausmą. Vienam regbininkui varžybų metu du kartus su futbolo batais užlipo ant riešo. Jis tik paprašė sutvirtinti riešą ir dar 20 minučių tęsė varžybas. Vėliau paaiškėjo, kad įvyko kombinuotas delnakaulio lūžis. O kitam žmogui byra ašaros, nes nepakelia nugaros skausmo.

– Ar ilgai trunka sveikimo ir gijimo procesas? Kaip nustatyti, kada, patyrus traumą, vėl galima pradėti sportuoti?

– Dar dirbant „Stumbre“ pasitaikė tokia situacija, kad vienas futbolininkas gijo po kelio kryžminių raiščių plyšimo. Pasveikti turėjo per 9–12 mėnesių, tačiau treneris iš Portugalijos jau po aštuonių mėnesių reabilitacijos primygtinai liepė jam žaisti paskutinėse sezono rungtynėse, kurios nieko nelėmė. Jau 12-ąją susitikimo minutę atletui pasikartojo ta pati trauma – plyšo kryžminiai kelio raiščiai. Tą pačią minutę ir baigėsi futbolininko karjera. Niekada nereikia forsuoti įvykių. Vienas gydymo seansas vidutiniškai trunka 30–45 min., gydytojas dažniausiai skiria dešimt procedūrų.

– Kokios yra dažniausiai pasitaikančios karių traumos?

– Klasika vadinčiau nugaros, kelio sąnarių skausmus, čiurnos raiščių patempimus. Niekada nepamiršiu atvejo, kai padėjau sveikti Specialiųjų operacijų pajėgų kariui, kuris važiuodamas motociklu pateko į avariją. Karys išgyveno dėl nelaimingo atsitikimo metu nuskeltų priekinių dantų, nors bendrai buvo patyręs apie 30 kaulų lūžių. Žmonių yra du tipai: tie, kurie bijo skausmo ir jiems atliekant reabilitaciją reikia daryti spaudimą, bei tie, kuriuos sveikstant reikia stabdyti. Pastarieji gali, nors ir patirdami didelį skausmą, vis tiek atlikti pratimus.

Žmonių yra du tipai: tie, kurie bijo skausmo ir jiems atliekant reabilitaciją reikia daryti spaudimą, bei tie, kuriuos sveikstant reikia stabdyti.

– Kokios pagalbinės priemonės naudojamos jūsų darbe?

– Karo medicinos tarnyboje yra sudarytos geros sąlygos. Darbe su pacientais į pagalbą pasitelkiu sienelę, laisvo kybojimo sistemą, įvairias pasipriešinimą suteikiančias gumas, juostas, kamuolius, kimštinius kamuolius, jėgos maišus, elektrostimuliacinius ir kitus prietaisus.

– Kiek gijimo procesui yra svarbi sveika mityba?

– Šiuo klausimu turiu labai paprastą poziciją. Norite priaugti svorio? Padidinkite suvartojamų kalorijų kiekį. Norite numesti? Sumažinkite kalorijas, padidinkite fizinį aktyvumą. Jeigu esate sveiki, neturite sutrikimų, nesergate endokrininėmis ligomis, tai tikrai pasieksite rezultatų. Šiais laikais žmonės maitinasi „šiukšlėmis“, organizmui nėra ką įsisavinti. Faktas, kad nesveika mityba lėtina patį sveikimo procesą.

– Ar nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių fizinė būklė yra gera?

– Tie, kurie ateina savo noru, būna fiziškai aktyvūs ir gerai pasiruošę, o kuriuos pakviečia tiesiai nuo kompiuterių ekranų – pasitaiko bėdų. Tarnybos metu šauktiniai gauna fizinį krūvį, tai gali prieš tai visiškai nejudėjusiam jaunuoliui iššaukti tam tikrą traumą. Vėlgi, tai yra kompleksinė bėda, nes patyręs traumą šauktinis gauna vadinamąjį pliusą. Jam nereikia vykti kartu su kolegomis į pratybas, todėl kiti kariai atranda tarpusavio ryšį, susibendrauja, o traumuotas karys lieka nuošalyje, patiria stresą. Tai dažnai turi įtakos ir traumos pasikartojimui.

– Ar yra pasitaikę atvejų, kad kariai simuliuotų traumas?

– Labai motyvuotų nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių, kurie veržiasi grįžti į rikiuotę, būna tik kokie trys ar keturi iš 50. Aš naudoju neurodinaminius testus, kuriais patikrinu, ar kariui tam tikroje padėtyje iš tikrųjų skauda. Dirginu nervą, tačiau jaunuolis sako, kad nieko nejaučia, tada padarau atvirkščiai – stimuliuoju visiškai laisvą padėtį, kurioje nieko negali pajusti, o karys aimanuoja. Kas nėra realu, tačiau į žmogaus vidų negali įlįsti. Buvo toks atvejis, kai vaikinas vos paėjo, o man nuėjus į kitą patalpą ėmė suktis ratu sėdėdamas ant užpakalio. Todėl man labiau patinka dirbti su profesinės karo tarnybos kariais.

– Galbūt skaičiavote, kiek teko atlikti procedūrų?

– Per praėjusius metus buvo atlikta, berods, 1 200 kineziterapijos ir dar keli šimtai fizioterapijos procedūrų. Šiais metais, nors viską stabdė pandemija, jau yra atlikta per 800.

– Gal galėtumėte ką nors rekomenduoti, patarti ar palinkėti kariams?

– Pasak mokslininko Craigo Liebensono, žmonių fizinis aktyvumas mažėja dar vaikystėje, sulaukus vos penkerių metų. Linkėčiau visiems kariams būti fiziškai aktyviems. Likus kelioms dienoms nesiruošti fizinio pasirengimo testui, o tai daryti nuosekliai. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis, per savaitę reikėtų bent 150 min. vidutinio intensyvumo aerobinio krūvio ir padaryti dvi ar tris pasipriešinimo treniruotes. Tiek užtektų, kad karys palaikytų savo turimą fizinę formą. Žinoma, nereikia pamiršti pasivaikščiojimų ilgesniais nuotoliais, nebūtinai lygiu paviršiumi.

– Kuriuose Lietuvos kariuomenės daliniuose traumą besigydantis karys gali rasti kineziterapeutą ir kokia patekimo pas jį tvarka?

– Šiuo metu trys kineziterapeutai tarnauja Rukloje, po vieną – Alytuje, Marijampolėje, Pajūryje, Tauragėje, Panevėžyje, Kaune. Taip pat Druskininkų karių reabilitacijos centre dirba visa reabilitacijos specialistų komanda. Norint patekti pas specialistą nuodugniam ištyrimui, iš pradžių reikia apsilankyti pas šeimos gydytoją arba reabilitologą.

– Ar kineziterapeutai Karo medicinos tarnyboje užsiima tik pacientų gydymu?

– Mūsų kineziterapeutai taip pat važiuoja kartu su sportininkais į varžybas. Ltn. Ignas Malakauskis padėjo kariams Pasaulio karių žaidynėse Kinijoje ir kariams krepšininkams Belgijoje, šiais metais ltn. I. Malakauskis dalyvauja projekte su neįgaliais kariais, o prieš metus šiame projekte dalyvavo ltn. Lukas Martinkus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

pilietis

pilietis portretas
o kodėl tokių specialistų nėra poliklinikose? ten tik mankšteles grupines praveda ir tiek žinių. kodėl tik kareiviams visos sąkygos gaut geriausią gydymą?

Pritariu

Pritariu portretas
Puikios kineziterapeuto įžvalgos, naujas požiūris, dar jaunas o super aukšta kvalifikacija. Užsienyje tokius graibsto, linkiu šitam vaikinui kuo didžiausios sėkmės, matosi kad puikus specialistas.

Uggis

Uggis portretas
Šaunuolis Dainiau!!! Visiškai sutinku su visom įžvalgom
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių