Kaip pasinaudoti reabilitacija, jei COVID-19 sirgai namuose, bet po ligos jautiesi prastai?

Daugėjant persirgusiųjų COVID-19 liga skaičiui, vis daugiau žmonių dėl liekamųjų ir atsirandančių naujų simptomų kreipiasi į gydytojus. Mokslinių tyrimų duomenimis, kas penktą asmenį, persirgusį COVID-19, vargina liekamieji pokovidinio sindromo požymiai.

Kokie tie ilgai išliekantys simptomai ir kokią reabilitacija galima pasinaudoti, aiškina Kauno klinikų Reabilitacijos klinikos vadovas profesorius Raimondas Kubilius.

– Kokie simptomai paprastai būdingi pokovidiniam sindromui?

– Jau antrus metus gyvename siaučiant COVID-19 infekcijai, tačiau bendro apibrėžimo, kas yra pokovidinis sindromas, mokslininkai dar nepateikė. Užsienio literatūroje jis vaizdingiau pavadinamas ilguoju, arba užsitęsusiu, COVID-19 sindromu. Tačiau paprastai įvardijama tai, kad daugelis COVID-19 ligos metu atsiradusių požymių išlieka bent keturias savaites persirgus COVID-19 liga. Dažniausiai pasitaikanti pokovidinio sindromo simptomų triada: dusulys nedidelio fizinio krūvio metu, didžiulis protinis ir fizinis nuovargis, išlikęs skausmo sindromas. Šis sindromas gali pasireikšti migruojančio pobūdžio raumenų, kelio sąnarių skausmu, širdies, galvos skausmu. Kiti požymiai priklauso nuo to, kokie simptomai vyravo sergant COVID-19. Jų taip pat gali būti didžiulė įvairovė. Keturiems iš dešimties pacientų būdinga negrįžtanti uoslės ir skonio receptorių veikla, pakitimai širdies plote, širdies permušimai, migruojančio pobūdžio skausmas krūtinėje, skausmas širdies plote arba kvėpuojant. Dažna patologija – išliekanti nežymiai padidėjusi kūno temperatūra, sausas kosulys, viršutinių kvėpavimo takų dirginimas, virškinimo sistemos sutrikimai. Pacientai skundžiasi net klausos susilpnėjimu ir regos aštrumo sumažėjimu, pažintinių funkcijų, trumpalaikės atminties susilpnėjimu, nemiga, polinkiu į depresiją. Vieniems padidėja kraujospūdis, kitiems – cholesterolio kiekis ar atsiranda odos bėrimų. Kiti prisipažįsta, kad jautėsi pasveikę, tačiau atsirado kosulys. Taigi, simptomų įvairovė – didžiulė. Be to, persirgus COVID-19, tarsi suaktyvėja ankstesnės lėtinės ligos.

Pastebima paradoksali situacija: pokovidinis sindromas būdingesnis tiems, kurie lengviau persirgo COVID-19 liga. Tyrimai taip pat rodo, kad pokovidinis sindromas būdingesnis 30–50 metų asmenims.

– Tikriausiai neatsitiktinai pokovidinis sindromas dar vadinamas ilgalaikiu. Kiek ilgai žmogus jį gali jausti?

– Pokovidinio sindromo simptomai gali tęstis nuo keturių savaičių iki šešių septynių mėnesių. Daugelis simptomų tuomet regresuoja arba išnyksta, tačiau kai kurie gali išlikti ir iki metų. Ar gali tęstis dar ilgiau – sunku pasakyti, mokslininkai dar vykdo stebėseną. Nustatyta, kad persirgusieji koronavirusu per 140 dienų gali patirti naujų atkryčių. Pastebėta, kad žmogui, persirgusiam COVID-19, iki šešių kartų padidėja tikimybė susirgti kvėpavimo takų liga, išsivystyti reikšmingų širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimo simptomų, virškinimo problemų. Dėl to žmogus net gali būti vėl guldomas į ligoninę.

Žmogus, sergantis pokovidiniu sindromu, iki susirgdamas, visuomenėje buvo atpažįstamas kaip sveikas: nustatyta, kad 80 proc. šia liga sergančių asmenų nesirgo jokiomis gretutinėmis ligomis arba jos buvo lengvai kontroliuojamos.

Didžiojoje Britanijoje, kuri patyrė vieną didžiausių COVID-19 atakų, buvo sudarytas tam tikras ligonio, sergančio pokovidiniu sindromu, portretas. Tai asmuo iki 50 metų amžiaus, iki tol buvęs fiziškai aktyvus. Tai griauna stereotipą, kad gana jaunas, darbingas, geros fizinės formos žmogus lengvai ištvers ir COVID-19, ir pokovidinį sindromą. Tai asmuo, iki susirgimo COVID-19 savo funkcinę būklę vertinęs kaip gerą arba labai gerą. Žmogus, sergantis pokovidiniu sindromu, iki susirgdamas, visuomenėje buvo atpažįstamas kaip sveikas: nustatyta, kad 80 proc. šia liga sergančių asmenų nesirgo jokiomis gretutinėmis ligomis arba jos buvo lengvai kontroliuojamos. Tačiau pokovidinio sindromo metu ne tik kad nedingsta simptomai, bet ir suaktyvėja lėtinės ligos, kurioms suvaldyti taip pat reikia didelių pastangų.

Taigi, užsitęsę pokovidiniai reiškiniai reikšmingai blogina paciento savijautą, jo funkcinę būklę, darbingumą, ir tai gali tęstis pusę metų ir ilgiau. Tyrimai rodo, kad didžioji dalis asmenų tuo metu negali dirbti tiek pat valandų, atlikti tų pačių fizinių veiklų kaip iki ligos. Tokiam žmogui reikia padėti, kad jis galėtų sėkmingai grįžti į tas veiklas, kurias atliko iki susirgdamas COVID-19.

– Kokiam procentui žmonių, persirgusių COVID-19, būdingas pokovidinis sindromas?

– Remiantis tyrimais, atliktais užsienio šalyse, kas penktą asmenį, persirgusį COVID-19, vargina liekamieji pokovidinio sindromo požymiai. Ar Lietuvoje šis procentas toks pats, negalime pasakyti, nes čia tyrimai nebuvo atlikti. Galbūt dar šį mėnesį gausime leidimą pradėti tirti Lietuvos gyventojus, persirgusius COVID-19 arba sergančius pokovidiniu sindromu. Iki šiol kalbame apie simptomus, būdingus bendrosioms populiacijoms. Atlikę tyrimus savo šalyje, galėsime pasakyti, kokie simptomai būdingesni mūsų populiacijai. Keliose šalyse atlikus tyrimus paaiškėjo, kad trečdaliui žmonių, sirgusių pokovidiniu sindromu, būdingos įvairios alergijos. Tirsime, ar tai būdinga ir mūsų populiacijai.

Stebime, kad vis daugiau COVID-19 persirgusių žmonių kreipiasi pagalbos į gydytojus. Kai kurie atsiradusių simptomų netapatina su persirgta liga. Pavyzdžiui, konsultacijos atvykusi moteris skundėsi, kad jei nei iš šio, nei iš to atsirado varginantis skausmas nugaroje. Paaiškėjo, kad tuos simptomus aktyvavo būtent COVID-19.

– Ar tiesa, kad pokovidinis sindromas dažniau būdingas moterims?

– Net 80 proc. pokovidinį sindromą patiriančių asmenų sudaro moterys. Pradžioje manyta, kad tai gali būti susiję su hormoninės kontracepcijos naudojimu ar pakaitinės hormonų terapijos taikymu menopauzės laikotarpiu. Hormoninių preparatų naudojimas gali nulemti cinko, magnio trūkumą, o magnis yra svarbus antioksidantui vitaminui D įsisavinti. Pastaruoju metu labiau linkstama prie hipotezės, kad dažnesnį pokovidinį sindromą vis dėlto lemia moters organizmo specifinis imuninis atsakas, skirtingai nei vyrų, sukeliantis organizme išsilaikantį uždegimą, lemiantį pokovidinio sindromo atsiradimą.

– Kokių medicinos paslaugų gali tikėtis žmonės, kuriems būdingas pokovidinis sindromas?

– Didžiausia problema, kad šiandien valstybė į stacionarinę reabilitaciją gali siųsti tik pacientą, kuris dėl COVID-19 buvo gydomas ligoninėje ir jam ten buvo diagnozuotas plaučių uždegimas. Toks žmogus turi teisę vykti į 20 dienų stacionarinę reabilitaciją. Jei buvo stacionarizuotas ir nebuvo nustatytas plaučių uždegimas, tačiau vargina pokovidinio sindromo simptomai, jis gali būti siunčiamas į ambulatorinę reabilitaciją. Į šią reabilitaciją jis turi keturiolika dienų važinėti iš namų. Tačiau susidūrėme su nauja problema. 70 proc. pacientų COVID-19 perserga namuose ir neturi įrašo, suteikiančio teisę į reabilitaciją. O pokovidinis sindromas, kaip minėjau, būdingesnis tiems, kurie serga lengviau ir nesigydo ligoninėse. Taigi, dėl teisės į reabilitaciją jie diskriminuojami. Jie turi kreiptis į šeimos gydytoją, o šis – siųsti į reabilitologo konsultaciją poliklinikoje. Reabilitologas turi galimybių parinkti tinkamas reabilitacines procedūras pagal vyraujančius nusiskundimus. Žinoma, jei žmogų vargina dusulys, nuovargis, jam ir nuvažiuoti į polikliniką gali būti sunkiau. Tai irgi problema.

Keliose šalyse atlikus tyrimus paaiškėjo, kad trečdaliui žmonių, sirgusių pokovidiniu sindromu, būdingos įvairios alergijos. Tirsime, ar tai būdinga ir mūsų populiacijai.

Lietuvoje per 250 tūkst. žmonių persirgo koronavirusu, vadinasi, remiantis užsienio šalių tyrimais ir patirtimi, apie 50 tūkst. greičiausiai patyrė ir pokovidinį sindromą. Vis dėlto į jokią statistiką nepatenka tie, kurie jautė būdingus COVID-19 simptomus, tačiau nesidarė tyrimo, su gydytoju konsultavosi tik telefonu. Kreipėsi 60 metų moteris, kuri iki COVID-19 ligos sirgo keletu lėtinių ligų, tačiau jos buvo gerai kontroliuojamos. Susirgus COVID-19, būklė buvo prasta, jautė būdingus simptomus, tačiau ligą galinčio patvirtinti tyrimo nesidarė. Persirgusią COVID-19, ją pradėjo varginti sausas kosulys, pereinantis į oro stygių, dusulį, nedidelis karščiavimas, nuovargis. Tuo metu moteriai buvo atliktas COVID-19 tyrimas, tačiau jis buvo neigiamas ir COVID-19 ligos diagnozė nebuvo įrašyta į jos sveikatos kortelę, nors pagal sergant patirtus ir pagal pokovidinio sindromo simptomus matyti, kad ji sirgo COVID-19 liga. Dėl tebesitęsiančių simptomų lankėsi pas skirtingus gydytojus specialistus, kol pateko pas reabilitologus. Pritaikėme jai keletą reabilitacijos procedūrų, kurios reikšmingai palengvino simptomus, tačiau, kai žmogus oficialiai COVID-19 laikomas nesirgusiu, galimybės taikyti reabilitaciją yra ribotos.

Raimondas Kubilius. Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Taigi, asmenys, nusistatę prieš testavimą, praranda ir teisę į reabilitaciją?

– Taip. Tačiau nei tie, kuriems COVID-19 diagnozė buvo nustatyta, nei tie, kuriems ji nebuvo patvirtinta, bet pagal simptomatiką labai panašu, kad šia liga sirgo, neturėtų slėpti likusių simptomų, kažkaip bandyti juos iškęsti nesikreipdami į gydytojus.

Kitas dalykas – po COVID-19 svarbu nepersistengti siekiant kuo greičiau atgauti jėgas. Ši liga paneigia žinias apie tai, kaip reikia elgtis sveikstant. Anksčiau žinojome, kad sveikstant po kažkokios ligos, ypač norint įveikti dusulį, reikia stengtis kuo aktyviau mankštintis, suteikti organizmui fizinio krūvio, kai kuriais atvejais, net įveikiant save, – taip esą organizmui bus geriau. Vis dėlto, sveikstant po COVID-19, šios rekomendacijos netinka. Ši liga ir pokovidinis sindromas parodė, kad sveikstant reikalingas didžiulis saikas. Mokslininkai vieningai sutaria, kad didesnis fizinis aktyvumas galimas tais atvejais, kai praėjo bent savaitė nuo simptomų išnykimo. Tik tada galima pradėti taikyti didesnį, panašesnį iki buvusį prieš susergant fizinį aktyvumą. Būtina nuolat didinti krūvį. Manoma, kad tam pacientui, kurį vargina nuovargis, stiprus dusulys, fizinio stiprėjimo programa turėtų trukti penkias savaites.

– Skelbiama, kad XIX a. rusiškasis ir XX a. pradžios ispaniškasis gripas greičiausiai taip pat buvo koronavirusai. Toms pandemijoms nuslopus, daugybė žmonių dar ilgai jautė lėtinį nuovargį, įvairių nervinių sutrikimų. Ar galima prognozuoti, kad visa tai ilgai vargins ir po šios pandemijos?

– COVID-19 – labai grėsminga liga, dalis ja persirgusių žmonių gali likti visiškai neįgalūs. Kol kas dar sunku pasakyti, kiek ilgai persirgęs COVID-19 liga asmuo gali jausti liekamuosius reiškinius. Kaip minėjau, pagal iki šiol atliktus tyrimus matome, kad dauguma pokovidinio sindromo požymių išnyksta per šešis septynis mėnesius, dalis jų išlieka ir ilgiau. Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pokovidinis sindromas, jėgų stygius, nervų sistemos pažaida atspindi bendrą povirusinę jauseną. Žinome, kad nuovargis atsiranda po bet kurios virusinės ligos, nebūtinai koronaviruso.

– Neseniai pasirodė informacija, esą "BioNTech-Pfizer" vakcina gali sukelti širdies raumens uždegimą – miokarditą. Ar toks ryšys tarp šios vakcinos ir miokardito iš tiesų egzistuoja?

– Su šiuo teiginiu nesutinku. Įrodyta, kad širdies raumens pažeidimai susiję būtent su COVID-19 liga ir pokovidiniu sindromu. Dėl šios ligos  keičiasi net kraujo krešėjimas, susidaro mikrokrešulių, kurie gali nukeliauti į širdies kraujagysles ir jas užkimšti. Mokslininkai pradėjo tirti persirgusius COVID-19 asmenis – jiems neretai randama mikroskopinių širdies raumens pažeidimų. Neseniai buvo paskelbti išsamesni tyrimų duomenys. Kardiologai tyrinėjo tuos atvejus, kai pacientas, sergantis COVID-19 ar persirgęs pokovidiniu sindromu, skųsdavosi dažnais širdies pobūdžio skausmais, permušimais. Šie pacientai buvo tiriami atliekant širdies branduolinio magnetinio rezonanso tyrimą. Nustatyta, kad toje tiriamųjų grupėje, kur žmonės skundėsi širdies nusiskundimais, apie 60 proc. pacientų buvo diagnozuoti širdies raumens mikroskopiniai pokyčiai, miokardui būdingi pažeidimai. Vadinasi, tai COVID-19 ligos ir pokovidinio sindromo išdava, kad dėl tos ligos toksinų arba vykstančios imuninės reakcijos širdies raumuo yra kažkiek pažeidžiamas. Ir miokarditai galbūt fiksuojami tose populiacijose, kur nemaža gyventojų dalis iš pradžių persirgo COVID-19, patyrė širdies raumens pažeidimus, po kurio laiko pasiskiepijo ir tik tada tie pažeidimai buvo diagnozuoti. Taigi, atsirado jie greičiausiai anksčiau – ne po, o prieš skiepijantis.


Aira Mečėjienė

Valstybinės ligonių kasos Paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus patarėja

Liekamųjų reiškinių po persirgtos COVID-19 ligos jaučiantiems asmenims, nepriklausomai nuo to, kur jie gydėsi – namuose ar ligoninėje, sudarytos visos sąlygos pasinaudoti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) apmokamomis medicininės reabilitacijos paslaugomis. Visais atvejais, taip pat ir persirgus COVID-19 liga, medicininė reabilitacija yra teikiama tik gydytojui paskyrus.

Jei simptomų persirgus COVID-19 liga nemažėja, pirmiausia reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Šeimos gydytojas, įvertinęs paciento sveikatos būklę, skirs ligonių kasų apmokamus būtinus tyrimus, jei reikia – vaistų, nusiųs pas gydytoją specialistą (pvz., fizinės medicinos ir reabilitacijos, pulmonologą ar kurį kitą) ar į ligoninę.

Būklė po COVID-19 ligos tik suteikia daugiau galimybių gauti stacionarinę ar ambulatorinę reabilitaciją, jeigu: pacientas prieš tai buvo gydytas stacionare dėl COVID-19 ligos; nuo gydymo praėjo ne daugiau nei trys mėnesiai; COVID-19 liga komplikavosi pneumonija, yra liekamųjų ligos požymių (varginantis dusulys, nuovargis, silpnumas, skausmo sindromas ir kt. simptomai) – skiriama stacionarinė reabilitacija; po COVID-19 ligos yra pokovidinis sindromas su liekamaisiais simptomais (dusulys, silpnumas, nuovargis) – skiriama ambulatorinė reabilitacija.

Tuo atveju, jeigu pacientas nebuvo gydytas stacionare ar jau yra praėję daugiau nei trys mėnesiai po gydymo stacionare, arčiausiai paciento namų yra prieinamos pirmojo etapo ambulatorinės medicininės reabilitacijos paslaugos ir tam nereikia patvirtintos COVID-19 ligos diagnozės.

Pirmojo etapo ambulatorinės medicininės reabilitacijos metu gali būti paskirta 20–25 vadinamojo pirmojo etapo ambulatorinės medicininės reabilitacijos priemonės: ergoterapijos, kineziterapijos, fizioterapijos ar masažo. Šių procedūrų pacientas atvyksta į pasirinktą, sau patogią medicinos įstaigą – svarbiausia, kad dėl reikalingų reabilitacijos paslaugų ji būtų sudariusi sutartį su teritorine ligonių kasa. Lietuvoje šias paslaugas šiuo metu teikia per 100 medicinos įstaigų.

Jeigu ir šio gydymo kurso nepakanka, gydytojas, vadovaudamasis teisės aktais ir įvertinęs paciento biosocialines funkcijas, gali priimti sprendimą dėl tolesnio ambulatorinio medicininės reabilitacijos etapo paslaugų skyrimo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ginri, Saugoti, Padėti

Ginri, Saugoti, Padėti portretas
Seimo nariai privalo skelbti įpatingają padėtį ir taikyti visiems reabilitaciją

Anonimui

Anonimui portretas
Pasiskiepijus neatsiranda antikuniai? Sapnuoji?

Anonimas

Anonimas portretas
Taip ir neaisku is kur ir kuo persirgo zmones nesigydes ligoninese. Persirgus ir pasidarius antikuniu testa nustatomas didziulis kiekis antikuniu, tai is kur ir nuo ko jie atsiranda. Pasiskiepijus nesusidaro jokie antikuniai, arba minimalus .Viska paaiskino, bet taip niekas ir neaisku. Jei visi sergantys butu guleje ligoninese kokiu balsu tada rektu sveikatos ministerija ir Premjere.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių