Jos negauna net būtinų sveikatos paslaugų, todėl platina ligas. Aštuonios iš dešimties serga priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, bet nėra gydomos. Jos, gatvės prostitucija užsiimančios moterys, gyvena tarp mūsų, yra mūsų visuomenės dalis. Kodėl jos – atstumtosios?

Jaučiasi esanti valkata

Specialistai teigia, kad gatvės prostitutėmis moterys tampa dėl sudėtingų psichologinių, ekonominių ir socialinių priežasčių, – šis užsiėmimas joms atrodo vienintelė išeitis. Toks bandymas išgyventi sulaukia visuomenės pasmerkimo ir bausmių.

„Kaip aš atrodau? Ar labai matyti, kad esu narkomanė?“ – suka akis Simona (vardas pakeistas – aut.).

„Atrodai labai pavargusi“, – atsakau.

„Ir dukra man sako: mamyte, kaip tu pasenai! – atsidūsta moteris ir priduria: – Atrodau, kaip valkata.“

Ne, ji dar ne valkata, nes iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti. Vis dėlto jos gyvenimo būdą išduoda užgesęs žvilgsnis, išsekęs kūnas ir iškritę priekiniai dantys.

Simonai viso labo 33-eji. Pastaruosius trejus metus ji prekiauja savo kūnu Vilniaus stoties rajone. O buvo laikas, kai gyvenimas jai žadėjo puikią ateitį.

Planus sujaukė meilė

Kai Simonai buvo vos penkiolika, ji įsimylėjo žavų septyniolikmetį kaimyną. Abu vienas dėl kito pametė galvas. Netrukus gimė sūnus. Tiesa, Simonai, nėštumą teko slėpti iki paskutinės minutės, kad motina nepriverstų pasidaryti aborto, – juk buvo nepilnametė.

Pora susituokė. Simona baigė mokyklą, kirpėjų kursus, jos vyras – statybininkų mokyklą. Šeima įsigijo butą, abu dirbo. Trūko tik vieno – šiek tiek daugiau pinigų.

2003-iuosius Simona mini blogu žodžiu. Tais metais „geradariai“ jai pasiūlė prekiauti amfetaminu. Sakė: „Pamėgink, uždirbsi daug pinigų.“ Moteris spyriojosi neilgai, juolab ir artimoje aplinkoje buvo kas stumtelėjo šio darbo link. Ir ji pabandė.

„Iš tiesų pinigų uždirbau daug, – prisimena ji. – Tuomet nežinojau, kad ir pati galiu įklimpti. Ėmiau ragauti. O netrukus nebegalėjau sustoti.“

Dabar Simona vartoja ir amfetaminą, ir heroiną. Su narkotikais gyvenimas ėmė ristis kaip nuo kalno: prarado darbą, neteko teisės auginti sūnų, už narkotinių medžiagų platinimą buvo nuteista šešeriems metams, atsėdėjo dvejus.

Vyras išvarė iš namų

Kai grįžo iš kalėjimo, bandė susitvarkyti gyvenimą: vėl ėmė dirbti, nebevartojo narkotikų, tačiau sutuoktinis vis dažniau namo grįždavo girtas, imdavo ją mušti.

„Mylėjau jį iki išprotėjimo, viskam, ką jis darė, buvau akla ir kurčia. Kai namo pareidavo su kirkšninėmis utėlėmis, buvau tokia naivi, kad tikėjau, jog jos gali peršokti nuo kito žmogaus drabužių. Nemačiau nieko blogo, kad iš automobilių parodų parsivežtose nuotraukose tik keliose buvo nauji automobiliai, o dešimtyse kitų – jis su automobilius reklamuojančiomis merginomis“, – giliai atsidūsta Simona.

Ir tuomet ji nebeišlaikė. Kad prasimanytų pinigų narkotikams, ėmė vagiliauti ir dar dukart buvo patekusi į kalėjimą. Vyras ją išgujo iš namų. Teko prisiglausi bendrabučio kambarėlyje, kurį kažkada jai buvo nupirkusi mama.

Liko vienui viena

Kartais Simona suima save į rankas ir grįžta namo. Prieš trejus metus pagimdė dukrytę. Ši laimė nesutvirtino šeimos. Ir vėl Simonai, palikus abu vaikus vyrui, teko persikraustyti į bendrabučio kambarėlį. Jos atsisakė ir motina, ir močiutė, ir teta. Liko vienui viena, be artimo žmogaus, į kurį galėtų atsiremti.

Pinigų narkotikams mirtinai reikėjo. Moteris turėjo draugę, kuri uždarbiavo stotyje. Prisivertė nueiti ten ir Simona. Grįžusi mėnesį verkė ir vis supykindavo prisiminus, kas nutiko. O vėliau, kaip ir su narkotikais: kuo toliau – tuo dažniau.

Parsiduoti ji eina, kai prireikia pinigų. Kartais tik kartą per savaitę, kartais – kone kasdien. O kiek pinigų uždirbs, priklauso nuo to, koks pasitaikys klientas. Dosniausi užsieniečiai, bet kitą dieną stovi ant šaligatvio ir neuždirbi nė lito. Ir su vietiniais ne visuomet pasiseka.

Jau nori sveikti

„Muša, – sako Simona. – Manau, jie sutrikusios psichikos. Leidžia sau daryti ką nori. Atima pinigus. Kiti, kol neprimuš, neišsityčios, nepatiria orgazmo. Dar yra nesubrendėlių, kurie nori pasipuikuoti, pademonstruoti savo jėgą.“

Simona stengiasi saugotis, nesėsti į bet kokį automobilį, bet kartais nuojauta apgauna: atrodo, tvarkingas vyras, o pas jį namie, pasirodo, laukia dar penki žaliūkai arba iš bagažinės koks išlenda – muša, tyčiojasi, prievartauja.

„Jei matai, kad nepavyks prisikviesti pagalbos, geriau kentėti sukandus dantis, nieko nesakyti. Jei rėksi, maldausi, verksi, dar labiau daužys ir tyčiosis, nes juos tai tik įaudrina, – pasakoja moteris. – Kai išsiblaivau, negaliu suvokti, kaip visa tai galiu ištverti. Būdama blaivi niekuomet nesėsčiau į mašiną. Man baisu. Šlykštu.“

Bet Simona turi vilties. Neseniai ją nuteisė dar kartą – nelaisvės bausme už įsilaužimą į sodo namelį: su bičiuliu atvažiavo pas jo mamą pinigų, bet jos namie nerado. Prasidėjo lietus, tad jie išdaužė kaimyninio namelio langą ir įlindo pasislėpti.

„O ten – kilimai, briedžio ragai ant sienos, – pasakoja Simona. – Kai baigėsi lietus, tuos ragus nusikabinome ir išėjome. Policininkai sugavo autobuse, važiuojant į miestą. Kai mus su ragais atvežė į policijos komisariatą, visi darbuotojai griuvo iš juoko.“

Dabar Simona kalės du mėnesius Panevėžio pataisos namuose. Ten tikisi persilaužti. Tai bus pirmas žingsnis blaivybės keliu.

„Tikrai žinau, kad jei pati nenorėsi, jokios terapijos ir jokios tabletės nuo narkotikų neišgelbės, – tikina Simona ir tyliai priduria: – Jei galėčiau atsukti gyvenimą atgal, nebeprekiaučiau narkotikais. Vis pagalvoju, kaip būtume gyvenę, jei viskas nebūtų taip susiklostę. Ne piniguose laimė.“

Nemato kitos išeities

Ir vis dėlto Simonos gyvenimo istorija nėra tipiška. Tipiškos veriasi prieš akis sklaidant septyniolikos projekto „Prevencinė veikla bei parama prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos aukoms Vilniaus mieste“ dalyvių anketas.

„Profesijos neturi, nuolatinės gyvenamosios vietos irgi, nelegaliai gyvena apleistame pastate. Vartoja heroiną ir amfetaminą. 15 metų buvo išprievartauta ir sumušta. Seksualines paslaugas teikia nuo 16 metų. Dažniausiai dirba stoties rajone. Iš pajamų, gaunamų už seksualines paslaugas, išlaiko save ir vyrą. Vaikas auga globos namuose“, – tai ištraukos iš anketų.

Šių moterų istorijose skiriasi tik smulkmenos – viena išlaiko brolį, kita sugyventinį, trečia – vyrą, viena turi vieną vaiką, kita – tris, viena baigusi vos 6 klases, kita – vidurinę mokyklą. Bet visos jos išaugusios nesėkmingose šeimose, nepritekliuje, nepatyrusios meilės, šilumos, dauguma neturi dokumentų ir namų, o vienintelė vieta, kur gali apsiprausti, išsiskalbti drabužius, – pusrūsis sostinės stoties rajone, kur jomis rūpinasi ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija.

Lemtis nuo vaikystės

„Kartais pasigirsta nuomonių, kad moterys gatvės prostitutės darbą renkasi savanoriškai, tačiau iš tikrųjų jos nemato kitų išeičių, nes dažniausiai yra menko išsilavinimo, nėra įgijusios profesijos. Vaikystėje yra patyrusios smurtą, prievartą ar seksualinį išnaudojimą", – apgailestauja „Demetros“ asociacijos psichologė Jurga Dapkevičienė.

Daugiau kaip 80 proc. gatvės prostitucija užsiimančių moterų yra priklausomos nuo narkotinių medžiagų. Teiginys, kad prostitutės – baisiausios ištvirkėlės ir iš tokio užsiėmimo patiria malonumą, dažniausiai atspindi vyrų seksualines fantazijas, projekcijas ir nepatenkintus seksualinius įgeidžius, bet ne tikruosius šių moterų poreikius.

Anot psichologės, seksualines paslaugas teikiančios moterys susiduria ir su visiškai neadekvačia visuomenės reakcija: jos moralizuojamos, kaltinamos ir smerkiamos, negauna būtinų sveikatos ir socialinių paslaugų, o patyrusios smurtą ir prievartą, bijo kreiptis pagalbos. Juk mūsų šalyje už prostituciją baudžiama.

Bijo prašyti pagalbos

Duomenų, kiek šalyje yra sekso paslaugas teikiančių asmenų, nėra. „Demetros“ darbuotojos sako, kad prostitucijos formos gali būti įvairios – masažo salonai, eskorto firmos, darbas pagal iškvietimus. Sekso paslaugoms reklamuoti dažnai pasitelkiamas internetas. Vis dėlto visa ši sekso industrija nėra taip akivaizdžiai matoma, kaip gatvėje klientų laukiančios moterys, kurioms ir tenka daugiausia baudų.

„Moterys, užsiimančios gatvės prostitucija, dažnai sulaukia smurto ir prievartos iš klientų, sąvadautojų, kitų asmenų, kurie bando pasinaudoti jų gaunamomis pajamomis“, – teigia J.Dapkevičienė.

Bet net patyrusios smurtą ir prievartą, jos nesikreipia į teisėsaugos institucijas, nes bijo, kad į jų skundus nebus deramai atsižvelgta. Užtat bus paviešinta dar viena žinia apie tai, kaip laisvo elgesio mergužėlė pasijuto išprievartauta. Tarsi ir į šią nelaimę reikėtų specialių teisių.

Negydomos platina ligas

„Šioms moterims nėra nė vienos programos, pagal kurią būtų galima suteikti realią pagalbą. Šiuo metu jos netgi negali gauti sveikatos priežiūros paslaugų ir išsitirti dėl lytiškai plintančių ligų. Sergančios moterys tampa didžiule visuomenės sveikatos problema, nes platina ligas. Neteisinga manyti, kad tie, kurie nesinaudoja šių moterų paslaugomis, nuo jų yra apsaugoti“, – priduria „Demetros“ prezidentė Svetlana Kulšis.

Psichologė J.Dapkevičienė, koordinuojanti minėtą paramos prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos aukoms projektą, primena, kad ne tik Simonai, bet ir daugeliui kitų gatvės prostitucija besiverčiančių moterų reikia ir psichologinės pagalbos, ir socialinių paslaugų, ir gydyti nuo narkotinės priklausomybės.

Švedijoje prostitucija besiverčiančias moteris liautasi bausti nuo 1999-ųjų ir, pasak Švedijos ambasadorės Lietuvoje Sesilijos Rutstriom-Ruin, tokia valstybės pozicija duoda teigiamų rezultatų. Jos patiria mažiau smurto ir dažniau bendradarbiauja su valstybės institucijomis, kurios kovoja su prekyba žmonėmis.

Nusikaltimai ir bausmės

Už vertimąsi prostitucija arba atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis numatoma bauda nuo 300 iki 500 litų.

Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, jau bausto administracine nuobauda už tokius pat pažeidimus, užtraukia baudą nuo 500 iki 1 000 litų arba administracinį areštą iki 30 parų.

Nors įstatyme numatyta dvišalė atsakomybė: ir tam, kas teikia paslaugas, ir tam, kas jomis naudojasi, 2004–2009 m. nubausta net 1 423 seksualinių paslaugų teikėjos ir tik 11 jų klientų.