Yra, kaip yra

Masažuotoju dirbantis Marius Maželis dienos šviesos nemato jau trylika metų. Vaikystėje patirta galvos trauma išprovokavo glaukomos vystymąsi – apie dvyliktuosius gyvenimo metus regėjimas pradėjo blogėti ir galiausiai, būdamas 22-ejų, jis visiškai apako.

Medikai, anot jo, darė, ką galėjo pagal to meto medicinos galimybes. Deja, regėjimas dingo. Tad didžiąją dalį savo sąmoningo, o kas dar skaudžiau – paaugliško amžiaus jis gyveno žinodamas, kad kažkada visai nebematys.

Baltoji lazdelė reikalinga labiau ne man, kaip neregiui, o aplinkiniams, kad jie suprastų, jog eina nematantis žmogus, ir nesudarytų jam kliūčių.

"Kaip su tuo susitaikyt paaugliui? Tie, kurie nesusitaiko, matyt, imasi kažkokių neapgalvotų žingsnių. Kiti užsispiria ir stengiasi gyventi toliau. Aš pasirinkau tokį, sakyčiau, stebėtojo vaidmenį: na, pažiūrėsime, kas čia bus, kada bus, kaip bus, o kai jau bus, tada ir galvosime, kaip gyventi", – prisimena Marius.

Jis neneigia – buvo ir pykčio: kodėl man, už ką? Vyro manymu, tai neišvengiama. Turi būti jau susiformavusi sąmoninga asmenybė, kad tokių klausimų nekiltų. Bet ilgainiui pradedi galvoti, kad toks tavo kelias, džiaugiesi savo gyvenimu, savo aplinka, draugais, artimaisiais, savo darbu, savo hobiais.

"Yra, kaip yra, ir aš net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip", – sako Marius.

Netekus regėjimo daug kas gyvenime keitėsi. Marius planavo tapti istoriku ir, baigęs mokyklą, šiuos mokslus studijavo Šiaulių universitete. Tačiau jau mokydamasis pirmame kurse gana silpnai matė, ilgiau paskaičius nuo įtampos pradėdavo skaudėti galvą.

Vis dėlto mokslus jis, padedamas draugų, pabaigė, įgijo istorijos bakalauro diplomą. Ir iki šiol istorija jį traukia, tačiau tik kaip susidomėjimo objektas. O tie studijų metai – gyvenimo etapas, kuriame įvyko tai, kas turėjo įvykti.

Požiūris: "Didžiausias iššūkis yra priimti sprendimą", –  sako M.Maželis, kuriam regėjimo negalia netrukdo nei dirbti, nei šokti, nei sportuoti. Butauto Barausko nuotr.

Rado savo vietą

Anot Mariaus, kartais dėl gyvenimo reikia pakovoti, o kartais tiesiog leistis gyvenimo nešamam pasroviui, ir jis nuneša tave ten, kur ir turi būti. Taip atsitiko su masažuotojo profesija.

Baigęs vidurinę mokyklą, jis galėjo iškart mokytis masažo subtilybių, bet norėjo pabandyti kažką kito. O kai baigė istorijos studijas, sužinojo, kad nuo rugsėjo Vilniaus kolegijoje renkama masažuotojų grupė, tad be jokių atidėliojimų pradėjo mokytis masažuotojo amato.

Dabar Marius dirba profesionaliu masažuotoju ir mėgaujasi tuo. Malonu, kai žmonės grįžta ir dėkoja, kad jo dėka gerai jaučiasi. Jam labai įdomios žmogaus kūno galimybės, judėjimas – nuo tų laikų, kai dar pats sportuodavo. Lygiai taip pat įdomu, kaip galima rankomis pagydyti kūną.

"Pasaulyje plačiai žinoma, kad neregiai – puikūs masažuotojai. Tad tai  natūralus pasirinkimas, kuriuo aš džiaugiuosi", – sako M.Maželis.

O kodėl neregiai dažnai tampa geresniais masažuotojais už matančius, jis nesudėtingai gali paaiškinti: juk net sveiki žmonės, norėdami sustiprinti vienus pojūčius, išjungia kitus. Pavyzdžiui, ką nors ragaudami dažnai užsimerkiame, bučiuojamės užsimerkę. Kartais regėjimas trukdo jausti tą išgrynintą pojūtį.

"Kai netenki regėjimo, bandai pamatyti visais kitais likusiais pojūčiais, ir tie pojūčiai mobilizuojasi, – sako Marius. – Matantis žmogus daugiau dalykų stengiasi pamatyti, neregiui reikia tai pajausti rankomis, tad jo prisilietimas jautresnis, jo kūno sensorika jautresnė. Toks ir skirtumas."

Gal reginčiam žmogui taip atrodo, kad nematant daug ką padaryti sunku, bet iš tiesų buityje nėra nieko sudėtingo – patarčiau patiems kada pabandyti.

Buityje puikiai tvarkosi

Ne visi M.Maželio klientai iškart supranta, kad masažuotojas nemato, nes savo darbo vietoje, kur gerai pažįstamas kiekvienas colis, jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje. O ir gatvėje dažniausiai jį išduoda tik baltoji lazdelė, nors ir čia, būna, sulaukia klausimų, kodėl jis čia su tuo pagaliu vaikšto.

"Kažkada ėjau gatvėje ir girdžiu, kad priešais čiauškėdamos ateina kelios gal kokių penkerių šešerių metų mergaitės. Prasilenkdamos su manimi nutilo, o po to, girdžiu, viena klausia: "O ką jis čia veikia?" Kita išmintingai atsako: "Žingsnius skaičiuoja", – prisimena Marius ir paaiškina: – Ne, atstumų mes tikrai nematuojame skaičiuodami žingsnius – tai būtų milžiniškas kiekis informacijos, o ir pats save į rėmus įstatytum: aha, dabar turiu eiti penkis žingsnius tiesiai, po to dešimt – į kairę, penkis – į dešinę... Per daug sudėtinga. Baltoji lazdelė reikalinga labiau ne man, kaip neregiui, o aplinkiniams, kad jie suprastų, jog eina nematantis žmogus, ir nesukurtų jam kliūčių."

Buityje Mariui pagelbėja šiuolaikinės technologijos – yra programėlės, kurios padeda atpažinti spalvas, skaičius, šviesos stiprumą. Pavyzdžiui, jei nesi tikras, kad išjungei šviesą, įsijungi programėlę ir ji tau pasako. Yra programėlė, kuri pagal brūkšninį kodą atpažįsta produktus – tiesa, kol kas dar ne visus.

Pinigus atskirti gali čiuopdamas. Su litais, anot pašnekovo, buvo sunkiau, nes ant jų įspausti akliesiems skirti ženklai daugiau buvo tik pavadinimas – tekdavo juos pagal tam tikrą sistemą susidėlioti. O eurus atskirti, sako, visiškai nesudėtinga – kupiūrų dydžiai skirtingi, monetų briaunos skiriasi.

"Gal reginčiam žmogui taip atrodo, kad nematant daug ką padaryti sunku, bet iš tiesų buityje nėra nieko sudėtingo – patarčiau patiems kada pabandyti. Tiesiog judesiai tampa labai apskaičiuoti, atsargesni, ir tiek. Bet įmanoma ir maistą gamintis, ir tvarkytis, ir indus išsiplauti, ir skalbti, net ir lyginti – juk jeigu audinys susiraukšlėjęs, perbrauki ranka ir pajunti", – aiškina M.Maželis.

Tik nereikia gailesčio

Marius neneigia – rankas jam dabar reikia ypač saugoti, nes jos ir maitina, ir akis atstoja. O kai išgirsta komplimentą, kad turi auksines rankas, sako dažnai pagalvojantis – jūs net neįsivaizduojate, kokios jos auksinės.

Teko Mariui gyvenime ir nukentėti nuo piktų žmonių, buvo ir apgautas. Tačiau nepyksta – sako, gal jiems tuo metu labiau reikėjo nei jam.

"Kartą moteriškė, kurios troleibuso stotelėje paklausiau, kelintas troleibusas atvažiavo, už parankės įsodino mane ne į tą troleibusą, dar pakeliui įvesdama į stulpą. Gal buvo mačiusi, kad žmonės su regėjimo negalia lipa būtent į to numerio troleibusą ir nusprendė, kad visi "kurmiai" važiuoja į tą pačią vietą", – juokiasi prisiminęs.

Labiausiai žmonėms su negalia, pašnekovo teigimu, nereikia gailesčio, bet, deja, būtent tokios reakcijos tenka sulaukti gana dažnai. Jaunesnės kartos žmonės pasiūlo pagalbą, tačiau daugiau iš atvirumo, draugiškumo. Iš vyresnės kartos dažniau jaučiama užuojauta. O neregiams ir silpnaregiams labai svarbu, kad jie būtų priimami kaip lygiaverčiai visuomenės nariai, kad galėtų save realizuoti ir sulauktų daugiau visuomenės palaikymo – ne gailesčio.

Butauto Barausko nuotr.

Šokant svarbu jausti

M.Maželis – jaunas ir įspūdžių trokštantis žmogus. Jis įsitikinęs, kad kiekvieno laimės receptas yra surasti savo mėgstamą veiklą ir daugiau galvoti ne apie tai, ką pasaulis jam gali duoti, o ką pats žmogus gali suteikti kitiems.

Prieš penkerius metus jis nusprendė išmokti šokti – tiesiog pajautė, kad atėjo laikas praturtinti savo kasdienybę. Tiesą sakant, jau seniai norėjo išmokti, tačiau tą svajonę vis atidėliojo, kol suprato, kad laukti jau nėra ko.

Iš pradžių susidūrė su stereotipiniu požiūriu į neregintį žmogų – keliose šokių studijose atsisakė jį priimti išgirdę, kad jis aklas.

"Galbūt išsigando. Po kelių nesėkmingų bandymų jau buvau benuleidžiantis rankas, bet nusprendžiau pabandyti paskutinį kartą. Paskambinau į "Šokių akademiją", nieko nesitikėdamas, ir pats išsigandau, kai man pasakė, kad ateičiau jau tą patį vakarą pabandyti. Bet kartu ir įgijau pasitikėjimo savimi – aš galiu", – pasakoja Marius.

Jis įsitikinęs, kad regėjimas šokiui nėra labai svarbus – šokant svarbu jausti. Mokantis – taip, regėjimas praverstų. Mat vizualiai matant atkartoti šokių mokytojo judesius tikrai yra lengviau. Bet ir neregint tai įmanoma. Viską galima išmokti liečiant žmogų ir taip suprantant, kaip juda jo kūnas ir rankos. Su pagalba ir priežiūra tuos judesius tikrai galima atkartoti. O informacijos galima gauti įvairiais būdais – kaip matantys žmonės knygas skaito, nematantis žmogus tai gali daryti lytėdamas arba kliaudamasis girdimąja informacija.

Mariui teko šokti salsą, tango, bačatą, tačiau labiausiai jam patiko lindihopas. Ir nors dabar aktyviai šokių pamokas nelanko, šokio laisvalaikiu neapleidžia.

Aš nesijaučiu kažko negalintis. Taip, tas mano gyvenimas šiek tiek kitoks nei daugumos, bet aš jame ne stebėtojas, aš – dalyvis.

"Džiaugiuosi, kad pabandžiau, man patiko, kartais vis dar tuo užsiimu, o gal ir vėl kada grįšiu į tas šokių pamokas – kai aplinkybės bus palankesnės, – sako M.Maželis. – Gal kada net turėsiu galimybę dalyvauti kokiame šokių konkurse – turėčiau labai aiškų tikslą, o kai yra tikslas, atitinkamai įdedi ir daugiau pastangų."

Dar yra ką veikti

Šokiai – toli gražu ne vienintelis Mariaus užsiėmimas, kuris jam kartu ir iššūkis, ir malonumas. Prieš kelerius metus sugalvojo, kad nori bėgti maratoną. Papasakojo apie savo norą draugui, šis sutiko padėti pasiekti tikslą. Ir 2017-aisiais vyras įveikė pirmąjį savo gyvenime maratoną.

"Didžiausias iššūkis yra priimti sprendimą. Jeigu išsikeli tikslą, susidėlioji, kaip tai darysi, tada tiesiog tai įveiki", – savo apsisprendimą bėgti maratoną aiškino M.Maželis.

Bėgioja iki šiol – pernai bėgo pusmaratonį, dabar – krosą. Jo manymu, žmonės turėtų atrasti save, savo pomėgius ir išbandyti įvairiose srityse, nes tai teikia džiaugsmą.

"Mėgstu iššūkius. Dėl kai kurių kam nors gal net galiu pasirodyti ne visai sveiko proto: šuoliai su parašiutu, laipiojimas medžiais, plaukimas plaustais sraunia upe, akrobatinė joga... Mano gyvenime yra tarsi kažkokia erdvė, kurią norisi užpildyti, todėl vis ieškau, bandau kažkokius naujus dalykus, – sako Marius. – Esu šiek tiek nutrūkęs ir džiaugiuosi, kad šalia manęs atsiranda panašių žmonių, kurių nestabdo tai, kad aš nematau."

Visa tai, ką jis daro ar dar padarys, anot pašnekovo, – tik mažas žingsnis link savęs, įrodymas sau pačiam: "Aš nesijaučiu kažko negalintis. Taip, tas mano gyvenimas šiek tiek kitoks nei daugumos, bet aš jame – ne stebėtojas, o dalyvis."

Marius įsitikinęs – svarbiausia išsikelti sau tikslą ir jo siekti: "Manau, kad žmonės dažnai depresija serga dėl to, kad jie neinvestuoja į savo laisvalaikį. Užsisuka darbuose, niūriose mintyse. Pažįstu neįgalių žmonių, kurie gyvena visavertį gyvenimą, keliauja po pasaulį, ir man pačiam tai yra pavyzdys. Žmonės turėtų atrasti save, savo pomėgius ir išbandyti save įvairiose srityse, nes tai teikia džiaugsmą. Padėtis visuomenėje nėra svarbiausia, svarbu tai, ką mes duodame, kad  visuomenė taptų gražesnė."

Koks bus kitas jo tikslas, kol kas nesiryžta prognozuoti. "Gal sugalvosiu įgyti vairuotojo pažymėjimą? Bet nesirūpinkite – kai važiuosiu į gatves, įspėsiu", – juokauja pozityvumu spinduliuojantis M.Maželis.