Išsitraukė prieš vestuves

Klaipėdos jūrininkų ligoninės Kardiochirurgijos skyriaus vedėjas – ne tik žinomas savo srities profesionalas. Nuo vaikystės trimitą pūtęs gydytojas laisvalaikiu tampa muzikantu.

"Būdamas vaikas pamačiau Aukštadvario žemės ūkio technikumo pučiamųjų orkestrą. Tokios tos dūdos gražios! Ten dėstytoja dirbo mama, tad paprašė, kad mane priimtų į orkestrą. Taip pradėjau pūsti trimitą", – neprofesionalaus muzikanto kelią prisimena kardiochirurgas.

Po metų įvykusi šeimos nelaimė savaip pakoregavo Gedimino gyvenimą: tėvas, lietuvių kalbos mokytojas, apkaltintas antisovietine veikla, buvo priverstas palikti darbą mokykloje ir išsikraustyti į sostinę su jaunesniuoju sūnumi, o mama su vyresniuoju broliu liko Aukštadvaryje.

Vilniuje Gediminas lankė muzikos mokyklą, studijų metais pūtė trimitą valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje "Lietuva". Tačiau, pradėjęs dirbti gydytoju, instrumentą užmetė.

Buvusį pomėgį prisiminė po 20 metų, artėjant dukros vestuvėms. Daug kas nežinojo apie kadaise išblėsusią aistrą pučiamajam instrumentui, tad Gediminas sumanė surengti staigmeną – išsitraukė aprūdijusį trimitą ir bandė prisiminti įgūdžius.

Jubiliejaus proga žmonos G.Kundrotui padovanota įrašų studijos nuoma virto kompaktiniu disku.

Pūsdavo į pagalvę

"Likus šimtui dienų iki vestuvių pradėjau tą vamzdį pūsti. Galite suprasti, kiek buvo to grojimo po tokios pertraukos. Atsinešęs į budėjimą, įremdavau į pagalvę ir pūsdavau ilgą natą. Per vestuves pasirinkau pagroti "Kur bakūžė samanota" ir Juozo Naujalio meilės dainą apie mėlynąjį karvelėlį. Sėkmė buvo stulbinanti! Išskyrus žmoną, daugiau niekas nežinojo apie rengiamą staigmeną. Po vestuvių buvo gaila įdėtų pastangų ir – nėra ką slėpti – man patiko groti, tad norėjosi tęsti", – apie sugrįžusią aistrą pasakoja gydytojas.

Kitas impulsas nepadėti instrumento buvo šeimos draugai: choro "Aukuras" vadovas Alfonsas Vildžiūnas ir jo žmona – muzikos mokytoja Žydrė Sinkevičiūtė. Pianinu akompanuojanti Žydrė ir Gediminas tapo duetu. Iš pradžių jie pagrodavo per gimtadienius, šeimos, draugų šventėse. Vėliau G.Kundrotas solo pasirodymus rengdavo ir ligoninės kalėdiniuose vakarėliuose, miesto renginiuose.

"Kulminacija – prieš porą metų jubiliejaus proga žmona man padovanojo įrašų studijos nuomą. Tai paskatino kartu su Žydre įrašyti kompaktinį diską", – pasakoja kardiochirurgas.

Pasak Gedimino, su variniais pučiamaisiais instrumentais – kaip sporte: nuolat reikia treniruotis, tad kartą per savaitę jis stengiasi parepetuoti su scenos partnere, likusiomis dienomis plaučius treniruoja vienas.

"Kai pradėjau sąmoningai groti, supratau: jei šiandien ar rytoj nepagrosiu, poryt jau negalėsiu. Stengiuosi vos ne kasdien bent po 20 minučių pagroti vien tam, kad galėčiau tai daryti, kai užeis ūpas. Kai į bet kokį darbą ar sritį įdedi dalelę savęs, pasidaro artima", – apie malonią rutiną kalba gydytojas.

Nežinau nė vieno, kuris būtų pabandęs šią sporto šaką ir metęs. Kiek esu skaitęs, jėgos aitvarų sporte išsiskiria daugiausia malonumo hormonų.

Slidės ar jėgos aitvaras?

Klaipėdos jūrininkų ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjo Nerijaus Klimo kompiuterio darbalaukyje visada matoma orų prognozė.

"Jei iš vakaro matau, kad bus palankios oro sąlygos, į darbą atvažiuoju susidėjęs įrangą. Po darbo lekiu kaituoti. Žmona su tuo jau susitaikė, tik paklausia, kur važiuoju ir kada grįšiu", – apie aistrą jėgos aitvarams pasakoja gydytojas.

Šiuo sportu Nerijų užkrėtė buvęs kolega Klaipėdos vaikų ligoninėje. Tuomet jėgos aitvarai dar nebuvo tokie populiarūs ir entuziastus buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų.

Gydytojas jėgos aitvarais sudomino ir abu savo vaikus: dabar Vokietijoje gyvenantį 25 metų sūnų ir studentę dukrą. Tad poilsiui šeima renkasi vietas, kur galima užsiimti šia sporto šaka.

Rodas, Fuerteventūra, Sardinija, Brazilija, Egiptas, Žaliasis Kyšulys – Nerijus vardija vietas, kur bangas skrodė jėgos aitvarais. Didžiausią įspūdį paliko porą kartų aplankyta Brazilija ir Žaliasis Kyšulys, kur šiam pomėgiui sąlygos itin palankios: pastovus vėjas, gražios bangos, šiltas vanduo.

N.Klimas apgailestauja, kad nepavyksta kasmet ištrūkti užsiimti mėgstama sporto šaka svetur, nes dar norisi išvažiuoti ir paslidinėti.

Dėl trumpo sezono lietuvišką pajūrį N.Klimas kartais iškeičia į šiltesnes vietas.

Ekstremalu tik draudikams

"Mūsų pajūris ir Kuršių marios – puikios vietos užsiimti jėgos aitvarų sportu. Kiek kur esu buvęs, tai Svencelė ir Kintai – vienos gražiausių ir geriausių vietų pradedančiajam. Tik pas mus gana trumpas sezonas. Šiam sportui reikia turėti laisvo laiko, kai pučia tinkama vėjo kryptis", – paaiškina pašnekovas.

Nerijui jėgos aitvarai – geriausias būdas atsipalaiduoti. Užsiimdamas fizine veikla, jis leidžia laiką gryname ore ir gražioje vietoje. Vėjas taip prapučia galvą, kad nelieka vietos kitoms mintims, išskyrus aitvaravimą.

"Nežinau nė vieno, kuris būtų pabandęs šią sporto šaką ir metęs. Kiek esu skaitęs, užsiimant jėgos aitvarų sportu, išsiskiria daugiausia malonumo hormonų. Čia tobulėjimui nėra ribų: skirtingi aitvarų, lentų tipai", – pomėgio pranašumus vardija gydytojas.

Paklaustas apie sporto ekstremalumą, N.Klimas juokauja, kad važiuojant į užsienį draudimo bendrovės tai įvertina didesne įmoka. Tačiau jis pats mano, kad visada reikia realiai įvertinti oro sąlygas ir savo galimybes.

"Nemėgstu frazių: "nugalėjo jūrą", "kovoja su bangomis". Neįmanoma to padaryti, pagal galimybes gali tik prisitaikyti. Prisimenu jėgos aitvarų sporto veterano patarimą, kai kaip pradedantysis paklausiau, kiek toli galiu plaukti į jūrą. Atsakymas buvo paprastas: tiek, kad galėtum parplaukti į krantą", – sako Nerijus.

Pagalbos laukė ant plūduro

Aitvaruojant gydytojui ne kartą pasitaikė techninių nesklandumų, tačiau grėsmingų situacijų pavyko išvengti. Išskyrus vieną kartą.

"Kai pučia rytų krypties vėjai, keliamės į Smiltynę ir renkamės Pervalką ar Juodkrantę, kad vėjas pūstų į krantą. Tąkart gerokai nuplaukiau į marias, kai visiškai dingo vėjas. Nukrito aitvaras. Esant tokiai situacijai, yra tam tikros elgesio taisyklės. Priplaukiau prie aitvaro, atsiguliau ant jo ir pradėjau plaukti į krantą.

Užėjo audra, pasikeitė vėjo kryptis ir mane pradėjo nešti į marias. Pamečiau visą įrangą ir pradėjau plaukti į krantą. Atsimatavęs atstumą, galvojau, kad parplauksiu. Ant kranto mačiau draugus, kurie jau organizavo pagalbą. Nejaučiau streso. Nuplaukęs pusę kelio, užsikabinau ant bujos. Tuomet žvejai plaukė tikrinti savo tinklų. Jie mane kartu su įranga ir parplukdė į krantą", – dabar jau su šypsena pavojingą situaciją situaciją prisimena N.Klimas.

Virtuvėje sukėlė gaisrą

Širdies ir kraujagyslių skyriaus vedėjas, invazinis kardiologas Aurimas Knokneris Klaipėdos jūrininkų ligoninėje garsėja savo keptais tortais ir kulinariniais patiekalais.

Konditerijos ir kulinarijos pomėgis gimė dar paauglystėje... iš aistros chemijai. Aurimo klasės mokytoja pasitikėjo puikiai besimokančiu ir chemijos olimpiadose dalyvaujančiu moksleiviu, tad duodavo nepavojingų cheminių medžiagų bandymams ir eksperimentams namuose.

"Kelis kartus namuose buvau sukėlęs gaisrus. Darant bandymus orkaitėje, visi namai prirūko dūmų, bet ligoninės neprireikė", – kuo baigėsi aistra chemijai, pasakoja A.Knokneris.

Po pokalbio su tėvais Aurimas nusprendė paieškoti kitos alternatyvos chemijai. Gaminant konditerijos gaminius labai svarbu medžiagų santykis, kiekis ir temperatūra, o iš kelių produktų galima sukurti labai daug – tuometį savo pasirinkimą motyvavo pašnekovas.

Dalyvaujant konkursuose ir parodose atsiranda sportinis interesas. Eksterjero parodos – specialus šunų veisėjų renginys, skirtas istorinėms šunų veislėms, kaip žmogaus kultūros simboliui, išlaikyti.

Iš pradžių paaugliui ne viskas pavykdavo, o paskui pradėjo sektis. Pirmąjį savo tortą Aurimas iškepė dar paauglystėje. Dabar jo konditerijos gaminiai sulaukia daug pagyrų, tačiau šiam ponėgiui dabar lieka vis mažiau vietos.

"Kepant tortą man svarbiausia ne estetika, o skonis ir natūralumas. Kad ir kaip būtų gaila, su amžiumi medžiagų apykaita lėtėja ir negali kasdien valgyti tortų, tad tenka ieškoti alternatyvos", – šypteli 38 metų gydytojas.

Svajoja atidaryti restoraną

Potraukis kulinarijai atėjo pamažu, keliaujant po pasaulį, išbandant įvairias virtuves. Aurimas prisipažįsta puoselėjantis svajonę kada nors atidaryti savo maitinimo įstaigą, kur gamintų pagal savo sukurtus, laiko patikrintus ir paslaptyje saugomus receptus. Nepaisant to, kad Lietuvoje tai vienas rizikingiausių verslų.

Keliaudamas po pasaulį gydytojas ragauja ne tik vietinių patiekalų, bet ir lanko maisto gaminimo kursus. Labiausiai jam įsiminė japonų virtuvė, tačiau namuose pritaikyti įgytų žinių nepavyko dėl produktų ir prieskonių stokos.

Pomėgį suktis virtuvėje jis perduoda ir trims savo vaikams: dvylikos ir aštuonerių metų sūnums ir ketverių metų dukrai. Jie tampa pagrindiniais pagalbininkais laukiant svečių. Nesvarbu, kad sugadinama nemažai produktų.

"Neseniai su vaikais bandėme iškepti klasikinį obuolių pyragą. Padedant mažajai, šeši kiaušiniai atsidūrė ant žemės. Nedideli nuostoliai, palyginti su tuo, kiek jų pridarydavau, kai pats pradėjau gaminti... Ne, tėvai nepriekaištaudavo. Džiaugdavosi, kad nebedeginu namų", – su šypsena pasakoja pašnekovas.

Tituluotų šunų šeimininkė

Širdies ir kraujagyslių intervencinės kardiologijos gydytojos Linos Klovienės mobiliajame telefone – daugybė jos trijų šunų nuotraukų. Nemažai jų daryta įvairiose parodose.

Linos keturkojai augintiniai – tituluoti, turintys ne vieną apdovanojimą. Tiesa, du iš jų – trylikos metų nykštukinis pudelis ir puspenktų metų šveicarų aviganis – jau baigė savo karjerą. Tačiau ją netrukus pradės jauniausias šeimos augintinis – dvejų metų pudelis.

Pasak L.Klovienės, šunų istorija prasidėjo dar paauglystėje, kai, būdama penkiolikos metų, įsigijo pirmąjį pudelį. Nuo tada ji įsisuko į veislinių šunų eksterjero parodų maratoną ir visada augino kokį nors šuniuką – net studijuodama mediciną Kaune.

Meilę šunims Lina perėmė iš savo mamos, užsiimančios pudelių veisimu. Aktyviau dalyvauti šunų parodose gydytoja vėl pradėjo per motinystės atostogas. Šeima nusprendė įsigyti baltą šveicarų aviganį – naujasis dvejų mėnesių augintinis buvo bendraamžis su pirmagime dukra.

Ne tik gražūs, bet ir tituluoti – tokie L.Klovienės augintiniai.

Pasak Linos, kadangi namuose buvo su dviem mažais vaikais – taip ji vadina ir savo šunis – jai teko užsiimti ir aviganio dresūra.

"Šunį būtina auklėti, kitaip jis nuvers visus namus. Treniravome, kad šuo būtų paklusnus ir galėtume išeiti į gatvę. Lankėme dresūros mokyklą, kurią baigėme dvejetais. Tokiai smulkiai ir mažai moteriai, kaip man, nėra lengva suvaldyti aviganį", – pasakoja gydytoja.

Augant šuo darėsi ne tik paklusnesnis, bet ir sunkesnis – vienu metu keturkojis svėrė tiek pat, kiek ir šeimininkė. Šveicarų aviganiui mėgėjišku lygiu laimėjus jaunių, paskui ir suaugusiųjų Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltijos šalių čempionų titulus, buvo padėtas taškas.

Ėmėsi kirpti šunis

"Dalyvaujant konkursuose ir parodose atsiranda sportinis interesas. Eksterjero parodos – specialus šunų veisėjų renginys, skirtas istorinėms šunų veislėms kaip žmogaus kultūros simboliui išlaikyti. Kiekviena šuns veislė yra sukurta pagal žmogaus poreikius ir turi tam tikrą savo paskirtį. Pavyzdžiui, anksčiau pudelis buvo skirtas karališkajai medžioklei. Dabar jis – labiau dekoratyvinis šuo, bet parodoje vertinama ne tik išvaizda, bet ir šiai veislei būdingos savybės", – aiškina pašnekovė.

Dalyvavimas parodose kartu su mama, kuri šiuo metu augina dešimt pudelių, Liną paskatino susidomėti šunų kirpimu ir šukavimu. Klaipėdoje neradusi, kas galėtų pudelį tinkamai apkirpti ir paruošti parodai, moteris pati ėmėsi žirklių. Žinių įgijo seminaruose ir kursuose internetu.

"Kiekvienas šuo namuose kaip terapinis šuo po priedanga, – juokiasi Lina. – Kartais po darbo grįžtu namo išsekusi, išsibalansavusi, visi trys pribėga prie manęs, išlekiame į nuosavo namo kiemą, apibėgame kelis ratus – ir nuovargio kaip nebūta".

Iššūkis – įveikti kyšulį

Gydytojai angiochirurgai sugriovė išankstinę nuostatą, kad vyresnis kolega Linas Jarašūnas buriavimu užkrėtė jaunesnį. Pasirodo, Rokas Vaičiūnas šiuo pomėgiu susirgo dar mamos pilve. Užaugęs buriuotojų šeimoje, Rokas tikisi, kad ir ketvirtoji karta – jo augantys mažamečiai sūnūs – susidomės buriavimu.

"Taip, dar mano močiutė buriavo. Yra šiokios tokios istorijos dar iš to laikotarpio su Osvaldu Kubiliūnu (legendinės jachtos "Lietuva" pirmasis kapitonas – aut.past.). Anksčiau buriavimas buvo ir laisvalaikio būdas, ir sportas, dabar – daugiau pastarasis", – pasakoja Rokas.

R.Vaičiūnas nelinkęs girtis pasiekimais, tad pagelbėja kolega, pristatydamas jį kaip beveik profesionalų buriuotoją. Nuo vaikystės plaukiojęs su tėvais, Rokas į didžiuosius vandenis išplaukė su jachtos "Ambersail" pirmąja įgula, dalyvavo daugelyje pasaulio varžybų, kur lenktyniauja tik profesionalai.

Rokas kolegai atsilygina papasakodamas, kaip šis prieš porą metų apiplaukė Horno ragą – piečiausią Pietų Amerikos kyšulį, kur niekada nebūna gero oro, aplinkui tvyro ledas, o Antarktida – vos už 800 kilometrų. Papildomas iššūkis – pirmyn ir atgal reikia nuplaukti 1 000 mylių nesustojant. Buriuotojui apiplaukti šį kyšulį – tas pats, kas alpinistui įveikti Everestą.

"Visa mūsų kompanija plaukė ne Horną įveikti, o save", – priduria Linas.

Nuo mažens buriuojantis R.Vaičiūnas išmaišė ne vieną vandenyną, dalyvavo daugelyje tik profesionalams skirtų varžybų.

Azartas ir ramus plaukimas

Lino pažintis su buriavimu nebuvo tokia romantiška: pirmą kartą plaukė Baltijos jūra jachta, kurios variklis paskendo, kapitono padėjėjas nesiorientavo, o kapitonas nematė tamsoje su akiniais... Tačiau jauno gydytojo tai neatbaidė. Pusmečiui jis išplaukė į jūrą kaip laivo gydytojas, o vėliau, ligoninėje susipažinęs su Roku, plaukdavo kartu su juo, o dabar pats įsigijo laivą.

"Rokas labiau buriuotojas sportininkas, o aš – vadinamasis kreiseristas, tas, kuriam patinka plaukti. Man smagiausia plaukti kartu su žmona į Nidą", – skirtumą paaiškina L.Jarašūnas.

Nepaisant skirtingų interesų buriuojant, Linas su Roku vienas per kitą pasakoja apie žaviausius patyrimus, pavyzdžiui, kai plaukiantį laivą lydi 30 tarpusavyje čiauškančių delfinų būrys, kaip naktimis žiba planktonas arba kaip šviečia vanduo nuo delfinų šuolių.

L.Jarašūno ir jo žmonos kardiologės Dalios mėgstamiausia kelionė – laivu į Nidą.

Pomėgį priminė sūnus

Pirmoką Gediminą Kitrą, būsimą kardiochirurgą, tėvai nuvedė į stalo teniso treniruotę. Vaikas šiai sporto šakai ištikimas liko visus vienuolika metų, kol baigė mokyklą. Tuomet vaikinas net buvo tapęs Lietuvos čempionu savo amžiaus grupėje, tačiau dabar apie buvusias pergales nelinkęs kalbėti, motyvuodamas, kad tai buvo labai seniai.

"Ryškesni pasiekimai buvo jaunučių amžiaus grupėje, vėliau daugiau dėmesio skyriau mokslams ir rezultatai ėmė prastėti. Kaip ir kiekviename darbe – mažiau įdedi, mažiau ir pasieki", – pasakoja gydytojas.

Pradėję studijuoti mediciną, buvę sportininkai buvo kviečiami žaisti už universitetą, bet Gediminas neprisijungė – dabar net pačiam keista. Gal tada sportą nurungė gitara, kuria aktyviau grojo studijų metais.

Vaikystės pomėgį priminė... sūnus. Prieš šešerius ar penkerius metus jam pradėjus žaisti stalo tenisą, Gediminas nusprendė prisijungti. Taip nutiko, kad sūnus neužsikabino, o tėtis liko.

Tai, kas įgyta vaikystėje, gana greitai buvo prisiminta. Taip nejučiomis G.Kitra vėl įsisuko į treniruočių ir varžybų ratą. Gydytojas paaiškina, kad jie žaidžia trečioje lygoje – vienoje iš penkių ir bando perlipti vis į aukštesnę lygą.

"Realiai suvokiu, kad esu tokio amžiaus, kai negaliu ko nors apčiuopiamo pasiekti. Tai geras būdas žaidimą suderinti su sportu. Dirbti su treniruokliais – nuobodybė. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų save motyvuoti ir eiti į treniruoklių salę. Stalo tenisą žaidi ne tik rankomis ar kojomis, turi ir galvą paderinti", – aiškina pašnekovas.

"Dirbti su treniruokliais – nuobodybė. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų save motyvuoti ir eiti į treniruoklių salę. Stalo tenisą žaidi ne tik rankomis ar kojomis, turi ir galvą paderinti", – sako G.Kitra.

Nuojauta neapgavo

Nebaigusi dailės mokyklos, gydytoja anesteziologė-reanimatologė Jolanta Sausdravienė vieną dieną pradėjo tapyti. Gydytoja prisipažįsta niekada nemaniusi, kad pomėgis piešti taip įsibėgės ir įgaus būtent tokias formas – beveik prieš penkerius metus į rankas paėmusi teptuką, ji šiandien yra surengusi ir dalyvavusi jau penkiose parodose.

"Vaikystėje piešiau, tačiau šito nesimokiau. Man siūlė lankyti dailės mokyklą, bet galvojau, kad privalau lankyti vieną mokyklą, o visos kitos – pramoginė veikla. Visada piešdavau sau ir atrodė, kad prie tos veiklos dar grįšiu", – pasakoja medikė.

Nuojauta Jolantos neapgavo – po ilgos pertraukos ji vėl pradėjo piešti. Draugė pasiūlė apsilankyti žinomos tapytojos Dalios Kirkutienės studijoje rengiamuose tapybos kursuose.

"Studijoje mes ne tik piešiame. Dailininkė nori mus supažindinti, kas yra menas, siekia plėsti mūsų akiratį. Kartu važiuojame į parodas, porą kartų lankėmės Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Matėme ir lietuvių pergalę (šiemet lietuvių paviljonui skirtas pagrindinis bienalės prizas "Auksinis liūtas" – aut.past.). Tapymas nėra tik darbas su teptuku, turi plėsti akiratį, domėtis, kas vyksta šiuolaikiniame mene. Meno laukas labai platus ir ten vietos užtenka visiems", – įsitikinusi pašnekovė.

Pirmieji Jolantos žingsniai meno pasaulyje nebuvo drąsūs: teko įveikti didžiulį stresą ir vidinius barjerus. "Tiesiog vieną dieną pasakė, kad Koncertų salėje trečiadienį kabiname jūsų darbų parodą. Net širdis į kulnus nusirito. Pirmi kartai atrodė baisūs – tai nepanašu į tai, ką darau kiekvieną dieną", – prisimena ji.

Laisvė yra dovana

Kitas etapas, kurį Jolantai reikėjo įveikti, – surengti parodą ligoninėje. Ji manė, kad pomėgis turi būti atskirtas nuo kasdienio darbo, tad gerokai nustebo, kai ligoninės direktorius pasiūlė surengti parodą.

Gydytoją iki šiol maloniai stebina, kai kolegos komentuoja ir džiaugiasi jos darbais. Jolantos tapyboje nemažai medikų kasdienybės atspindžių.

"Jei dirbčiau kitur, gal ir paveikslai būtų kitokie, – sutinka ji. – Tie jausmai, ekspresija, kurios negali ištaškyti darbe, atsiranda paveiksluose. Darbe turi išlaikyti šaltą galvą ir santūrumą. Ant drobės gali daryti bet ką. Ta laisvė yra dovana. Smagus pats procesas. Lyginant su tuo, ką darome ligoninėje, nėra tokios atsakomybės. Čia viskas turi būti taip, kaip reikia. Net, kai padarai taip, kaip reikia, rezultatas ne visada būna toks, kokio tikėjaisi. Su tuo susijęs liūdesys, skausmas ir frustracija – daug neigiamų dalykų. O paveiksle neišėjo – uždažei ir darai iš naujo. Galimybė viską pakeisti, daryti taip, kaip norisi, – tokia laisvė žavi labiausiai."

J.Sausdravienei dar pačiai sunku patikėti, tačiau surengtų parodų sąrašas kasmet vis ilgėja.

2018 m. amerikiečiai atliko mokslinį tyrimą su medicinos studentais. Nustatyta, kad užsiimantys menais studentai lengviau išlaiko empatiją, pasižymi geresniais kognityviniais sugebėjimais, mažiau pavargsta ir rečiau susiduria su perdegimo sindromu.

"Jei traukia ką nors daryti šalia savo pagrindinio darbo, reikia imti ir daryti, nelaukiant ypatingo ar tam patogaus laiko. Tai labai papuošia gyvenimą, padaro jį gerokai gražesnį ir malonesnį. Reikia atotrūkio nuo darbo, galimybės išeiti į kitą aplinką. Tai padeda neprarasti žmoniškumo. Tau tiesiog gera gyventi. O kai tau gera, gera gyventi ir šalia esantiems", – įsitikinusi J.Sausdravienė.