Interviu su profesoriumi – apie tai, kaip, mąstydami pozityviai, galime sustiprinti sveikatą, kaip raukšlės susijusios su infarkto rizika, kaip genetiką galima pasitelkti gydant Alzheimerio, onkologines ir kitas ligas.

– Iš pradžių gal galite paprastai paaiškinti, kas yra DNR?

– DNR – ląstelės branduolio dalis, perduodanti genetinę informaciją. Ji mikroskopinio dydžio, matoma net ne per optinį, o per elektroninį mikroskopą. Kiekvienas DNR grandinės komponentas nukleotidas susideda iš azotinės bazės, angliavandenio ir fosforo. Jei vienos ląstelės DNR grandinėlę ištiestume, ji būtų 1,5 m ilgio. Žmogaus ląstelėje yra dvi DNR grandinės. Susivijusios į spiralę ir daug kartų apsisukusios apie baltymus histonus, jos suformuoja struktūras, vadinamas chromosomomis.

– Žmonėms gali kilti klausimas: jei valgysiu daugiau angliavandenių, ar tai teigiamai paveiks mano DNR?

– DNR grandinėje angliavandenis komponentas yra būtinas, bet tai ne toks angliavandenis kaip gliukozė cukruje ar fruktozė meduje. Tai visai kita angliavandenio forma – deoksiribozė. Ją organizmas sugeba pasigaminti pats, jeigu maiste netrūksta angliavandenių. Maiste angliavandenių turi būti, tačiau nėra taip, kad jei valgysime daugiau angliavandenių – stiprinsime savo DNR.

Tačiau ir teiginys, kad reikia atsisakyti angliavandenių, yra mitas. Fiziškai mažai dirbančio žmogaus mityboje angliavandeniai turi sudaryti 65 proc. visų su maistu gaunamų kalorijų, o fiziškai stipriai dirbančių – bent 40–50 proc. Tie, kurie dirba protinį darbą, būtinai turi gauti angliavandenių, nes smegenys juos labai greitai įsisavina į neuronus ir pagamina energijos.

Neseniai vykusiame Pasauliniame neuromoduliacijos kongrese Barselonoje mokslininkai, tiriantys Alzheimerio ligą, dar kartą akcentavo, kad viena pirmųjų priežasčių šiai ligai vystytis yra gliukozės trūkumas smegenyse. Taigi, angliavandenių mitybos racione turi būti. Tik reikėtų vengti rafinuotų maisto produktų – tortų, pyragaičių, bandelių. Tačiau kruopų, vaisių nereikėtų riboti.

– Ar tos taisyklės galioja ir sergant onkologinėmis ligomis?

– Apie tai mokslinėse konferencijose esame diskutavę su onkologais ir priėję prie bendros nuomonės: sergant vėžiu svarbu nepadauginti gliukozės, tačiau negalima visiškai atsisakyti angliavandenių, nes gliukozė yra energijos šaltinis. Jeigu organizmas, negaudamas energijos, nusilps, jis silpniau kovos ir su vėžinėmis ląstelėmis. Onkologiniai ligoniai neturėtų atsisakyti vaisių, kruopų.

Iš gliukozės smegenyse gaminama raminamoji molekulė GABA – gama amino sviesto rūgštis. Atliktas tyrimas rodo, kad žmonėms, kurie ilgai laikėsi ketogeninės dietos, iš savo mitybos visiškai pašalindami angliavandenius, padidėjo nerimo lygis ir irzlumas. Jų organizmuose pritrūko medžiagos, iš kurios organizmas kuria raminamąją GABA molekulę. Taigi, organizme egzistuoja labai kompleksiniai ryšiai.

– Esate minėjęs, kad žmogaus mintys, emocijos, ketinimai veikia net genų lygiu. Kaip tai vyksta?

– Anksčiau manyta, kad genai – nepajudinama sfera, kaip plytų namas: pastatai ir stovi. Tačiau daugiau kaip prieš 20 metų, kai pradėjo vystytis nauja genetikos šaka – epigenetika, įrodyta, kad genų reguliacija yra mobili, priklauso nuo išorinių ir vidinių veiksnių. Paaiškėjo, kad mityba, fizinis krūvis veikia genų aktyvumą. Tyrinėdami toliau, mokslininkai nustatė, kad įvairių emocinių būsenų metu – patiriant stresą, neigiamų emocijų, tokių kaip pyktis, turint ydingų įpročių (dažnas alkoholio vartojimas, piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis ir pan.) – kraujyje ir smegenyse keičiasi noradrenalino, dopamino, seratonino aktyvumas. Šios medžiagos gali arba sulėtinti, arba pagreitinti geno pasireiškimą. Ir pasirodo, kad net psichikos ligų atsiradimą ne visada visų pirma lemia genų mutacijos, kai DNR grandinėje atsiranda klaida. Gali būti, kad DNR grandinė – puiki, ji lemia puikią psichikos sveikatą, tačiau žmogus neužsiima saviugda, jo įpročiai ydingi. Tada DNR grandinė, nors ir būdama geros struktūros, ima gaminti baltymus visai kitu greičiu. Taip žmogus gali susirgti liga, tarsi būtų buvusi mutacija.

Tyrimų, kaip mokymasis, ugdymas ir mintys veikia DNR grandinę, pradininkas yra profesorius Ericas Kandelis, gavęs Nobelio premiją už šiuos molekulinius DNR reguliacijos metodo atradimus. Vėliau profesorė Elizabeth Blackburn gavo Nobelio premiją už telomerų tyrimus.

D. Serapinas / D. Serapino asm. archyvo nuotr.

– Ar telomerai susiję su geros atminties išsaugojimu?

– Telomerai susiję su ląstelių biologiniu senėjimu ir žmogaus sveikata. Telomerai – tai chromosomos galai. Ląstelėms dalijantis, telomerai saugo chromosomų galus nuo suirimo. Vis dėlto, ląstelėms dalijantis, telomerai truputį nutrupa. Laimei, ląstelėse yra fermento telomerazės, galinčios priausti telomerų galus ir padėti ląstelėms atsikurti.

Įrodyta, kad, kuo trumpesni telomerai, tuo labiau išauga žmogaus rizika sirgti smegenų ligomis – Alzhemerio liga, depresija, taip pat kraujotakos, sąnarių ligomis. Taigi, telomerų ilgis yra svarbus tiek ląstelės somatinės, tiek psichinės sveikatos veiksnys.

Įrodyta, kad po 30 minučių fizinio krūvio telomerus atkuriantis TERT genas tris kartus stipriau aktyvuojasi. Tai pavyzdys, kaip išoriniai veiksniai gali pagerinti genų reguliaciją.

Aš, kaip Tarptautinės psichoneuroendokrinologų draugijos narys, dalyvauju psichoneuroendokrinologų konferencijose. Jose kaip telomerus teigiamai veikiantys dalykai pabrėžiama būtinybė valdyti stresą, dėmesingai įsisąmoninti (angl. „mindfulness“), pozityviai mąstyti, atlikti atsipalaidavimo pratimus. Manoma, kad jie sumažina kortizolio (hormono, išsiskiriančio patiriant stresą, – red. past.), laisvųjų radikalų kiekį ir padidina augimo hormono kiekį, parasimpatinės nervų sistemos aktyvumą. Tai vadinamoji sistema „virškink ir miegok“, dalyvaujanti netgi procesuose, kurie vyksta organizmui kovojant su uždegimais.

– Teigiate, kad savo mintimis žmogus gali arba griauti, arba stiprinti sveikatą. Kaip griauti, gal ir aiškiau: sakoma, jei nuolat kitam linkėsi blogo, susirgsi pats. Bet kaip mintimis stiprinti sveikatą?

– Tai vyksta per psichoneuroendokrinologinius mechanizmus. Jie labai konkrečiai aprašyti „Psychoneuroendocrinology“ žurnalo 2019 m. straipsnyje „Loving-kindness meditation slows biological aging in novices: Evidence from a 12-week randomized controlled trial“, t. y. apibendrintai „Meilės ir geranoriškumo meditacija ir telomerai“. Atliekant tyrimą, kuriame dalyvavo 200 žmonių, tiriamoji grupė šešias savaites iš eilės kas savaitę vis kitam žmogui (sau, artimajam, kolegai, tam asmeniui, su kuriuo santykiai įtempti, visoms gyvoms būtybėms) keletą minučių per dieną turėjo iš širdies siųsti pozityvias mintis ir linkėjimus. Kontrolinė grupė gyveno įprastą gyvenimą. Po dvylikos savaičių buvo pamatuotas abiejų grupių žmonių telomerų ilgis. Paaiškėjo, kad pozityvias mintis ir linkėjimus siuntusioje grupėje telomerai trumpėjo tris kartus lėčiau nei kontrolinėje grupėje. Vadinasi, ir jų ląstelės susidėvėjo tris kartus lėčiau. Šis tyrimas atskleidė labai svarbius procesus – parodė, kad net pozityvi nuostata mintyse stiprina organizmo atsparumą. Įrodyta, kad, kai žmogus yra altruistiškas, padeda kitam, savanoriauja, jo smegenyse gaminasi oksitocino, kuris padeda ne tik sumažinti kortizolio ir laisvųjų radikalų kiekį, praplėsti kraujagysles, bet ir daro teigiamą įtaką telomerams.

Taigi, žiūrint iš šiuolaikinio neurofiziologijos mokslo ir genetikos pozicijų, galima sakyti, kad geram būti apsimoka ir savanaudiškais tikslais (juokiasi).

– Mėgstama sakyti, kad genai svarbūs tik perduodant juos vaikams. Kuo jie svarbūs tiems, kurie vaikų jau seniai susilaukė arba neplanuoja jų turėti apskritai?

– Genetika apima ne tik paveldimumą. Pagal žmogaus genetinį foną  braižomas viso jo gyvenimo genetinis žemėlapis. Žmogus iš viso turi apie 19 tūkst. genų, kurie koduoja informaciją apie įvairias jo funkcijas: polinkį į kraujotakos, smegenų degeneracines, onkologines ligas. Jei žmogus paveldėjo gerą genetinį foną, gali būti ramesnis – mažesnė tikimybė, kad susirgs tam tikromis ligomis. Jeigu paveldėjo tam tikrą riziką, turi žinoti, kad genetinis rinkinys su tam tikra ligų rizika dar nėra nuosprendis. Sakykim, jeigu žmogus išsitiria savo genomą ir nustatoma, kad jis turi didesnę riziką sirgti glaukoma, dar nereiškia, kad ta liga tikrai susirgs. Tokiam žmogui rekomenduojama tikrintis akispūdį, reguliariai lankytis pas akių gydytoją, naudoti specialių papildų ir pan.

Taigi, genai – kaip žemėlapis, padedantis žmogui susiorientuoti, kurią sferą jis turėtų pastiprinti.

– Ar įmanoma tyrimais nustatyti genetinį polinkį sirgti Alzheimerio liga ir, imantis priemonių, jos išvengti?

– Tai negenetinė liga – tam tikri genai rodo tik polinkį ja susirgti. Alzheimerio liga priklauso nuo daugelio veiksnių. Paprastai ją lemia genetinių ir aplinkos veiksnių tarpusavio sąveika. Tik 5 proc. Alzheimerio ligos atvejų yra paveldimi. Tai būna jaunatvinės formos, kai suserga žmonės iki 60 metų. 95 proc. yra nepaveldimi atvejai, tačiau ir šiais atvejais tam tikri genai padaro žmogų jautresnį šiai ligai. Pavyzdžiui, jei žmogus turi viengubą, t. y. heterozigotinį, APOE4 geno variantą, Alzheimerio ligos rizika padidėja pustrečio karto. Jei žmogus turi dvigubą, t. y. homozigotinį, šio geno rinkinį, ši rizika išauga šešiolika kartų.

Tai žinodamas, žmogus gali susidaryti specialų prevencinį planą, įskaitant labai sveiką mitybą, fizinį krūvį ir pan. Iš tiesų daugelio ligų prevencija panaši: sveika mityba, fizinis krūvis, žalingų veiksnių vengimas. Jei žmogus turi polinkį sirgti kažkokia liga, jam reikėtų labai stipriai laikytis prevencinio plano. Čia į pagalbą ateina gyvensenos medicina. Dabar jau skatinama, kad pirminės sveikatos priežiūros centrų komandose šalia šeimos gydytojo, slaugytojo, psichologo, socialinio darbuotojo dirbtų ir gyvensenos medicinos specialistas. Gyvensenos įtaka genų reguliacijai labai svarbi. Štai neseniai publikuotas straipsnis apie tai, kad, tinkamai pakoregavus gyvenseną, metams galima pasiekti antrojo tipo diabeto remisiją. Galima sakyti, kad antrojo tipo diabetas yra išgydomas, tik žmonėms sunku keisti gyvenseną.

Taigi, iš esmės pakeitęs gyvenseną, žmogus gali pagyti ir nuo nepagydomomis vadinamų ligų.

– Jei 95 proc. atvejų Alzheimerio liga susergama esant genetiniam polinkiui kartu su aplinkos veiksniais, ar galima sakyti, kad tie 95 proc. atvejų yra išvengiami?

Jei būtų apčiuopta pati ligos pradžia molekulių lygiu, manau, du trečdaliai pacientų galėtų išvengti Alzheimerio ligos.

– Taip teigti būtų per drąsu, tačiau šios ligos atvejų galima sumažinti du tris kartus. Įrodyta, kad smegenų uždegimo procesus (Alzheimerio liga yra lėtinis smegenų uždegimas) gali sukelti nesveika mityba, mažas fizinis aktyvumas, stresas. Juk visi už stresą atsakingi simpatinės nervų sistemos nervai eina į blužnį, limfmazgius, kaulų čiulpus – imuninius organus. Ir jie po truputį tuos organus stimuliuoja, sukeldami rusenantį uždegimą. Tai gali būti labai silpnutis uždegimas, nesukeliantis nei temperatūros, nei blogos savijautos, tačiau iš kraujo tyrimų jau bus matyti, kad C reaktyvinis baltymas, navikų nekrozės alfa baltymas nedaug, bet padidėję. Lašas po lašo ir akmenį pratašo: uždegimo fonas per 15–30 metų sukelia degeneracinių pokyčių smegenyse. Pirmieji pakitimai smegenyse įvyksta apie 30 metų iki žmogui pajuntant pirmuosius Alzheimerio ligos simptomus. Taigi, jei būtų apčiuopta pati ligos pradžia molekulių lygiu, bent 20 metų iki simptomų atsiradimo, ir jei būtų imtasi stipraus korekcijos plano, manau, du trečdaliai pacientų galėtų išvengti Alzheimerio ligos.

Dabar mokslininkai visame pasaulyje kuria metodikas, kaip iš kraujo nustatyti Alzheimerio ligos riziką – ne genetinį polinkį, o terpę, kurioje vystosi ši liga. Yra duomenų, kad kelioms kompanijoms pavyko tai padaryti – sukurti laboratoriniai kraujo testai, galintys nustatyti Alzheimerio ligos riziką. Tokie tyrimai dar tik aprobuojami užsienio šalyse, tačiau manau, kad tik laiko klausimas, kada jie bus patvirtinti ir atkeliaus į Lietuvą.

– Kaip Alzheimerio liga susijusi su stresu?

– Kaip minėjau, Alzheimerio ligą lemia ir aplinkos veiksniai. Nepasakyčiau, kad stresas Alzheimerio ligai turėtų didesnės rizikos nei kitoms ligoms. Tiesa, viena iš naujausių teorijų rodo, kad Alzheimerio ligai atsirasti turi įtakos kraujotaka. Pasirodo, mikropokyčiai smulkiausiose kraujagyslėse labai prisideda prie Alzheimerio ligos atsiradimo. Šie tyrimai rodo, kad stresas, kuris pirmiausia veikia kraujagysles, gali turėti įtakos ir Alzheimerio ligai.

– Esate teigęs, kad veido raukšlės susijusios su infarkto rizika. Kaip tai susiję?

– Manoma, kad čia taip pat viskas vyksta per neuropsichologinį mechanizmą. Yra trijų laipsnių kaktos raukšlės. Įrodyta, kad jei yra atsiradusių giliųjų kaktos raukšlių, infarkto rizika padidėjusi. Manoma, kad tai susiję su streso hormono kortizolio kiekiu. Dėl to, kad kortizolis ne tik padidina kraujospūdį, širdies pulsą – jis atsispindi ir žmogaus mimikoje. Mimikos raumenys, ypač kaktos srityje, labai stipriai reaguoja į žmogaus emocinę būseną. Dėl to žmonėms, kurių kortizolio kiekis kraujyje padidėjęs, kaktos raukšlių atsiranda anksčiau ir jos būna gilesnės. Infarktas tiesiogiai susijęs su kortizolio kiekiu. Iš statistikos žinome, kad miokardo infarktai dažniau įvyksta ryte – tada, kai kortizolio koncentracija būna kelis kartus didesnė nei vakare.

– Kiek mintys, momento nuotaika gali lemti genų perdavimą būsimam vaikui pradėjimo momentu?

– Manau, kad bendras teigiamas emocinis nusiteikimas visur labai svarbus, o pradėjimo sfera ypač jautri. Nustatoma atvejų, kai poros negali susilaukti vaikų, nors ištyrus paaiškėja, kad ir poros genomai, ir chromosomos puikūs, ir kitomis ligomis, dėl kurių pora negalėtų susilaukti vaikų, nesergama. Tokiu atveju įvardijamas neaiškios kilmės nevaisingumas. Tada poros turi įvertinti savo streso lygį – gal jie pervargę, neturėję atostogų penkerius metus, gal nuolatos dėl kažko nervinasi, jaučia įtampą. Žinau ne vieną atvejį, kai, porai pradėjus skirti daugiau laiko sau, sumažėjus stresui, moteris sėkmingai pastojo.

Neskubėjimas, pozityvus nusiteikimas planuojant šeimos pagausėjimą – svarbu, nes tai veikia hormonus, visą endokrininę sistemą. Konkretus pavyzdys: tam, kad moteriai įvyktų ovuliacija, labai svarbus liuteinizuojantis hormonas LH. Jei moters streso hormono kortizolio kiekis padidėja, jis blokuoja LH išsiskyrimą smegenų posmegeninėje liaukoje, kartu ir kiaušialąstės išsilaisvinimą, reikalingą apvaisinti. Taigi, pozityvus emocinis nusiteikimas planuojant kūdikį yra be galo svarbus.

– Tačiau poros nuotaika turbūt neturi jokios įtakos tam, kas laimės vadinamąsias spermatozoidų lenktynes?

– Gali turėti įtakos. Prieš keletą metų pakoreguota teorija, teigusi, kad į kiaušialąstę pirmas pateks greičiausias spermatozoidas. Tačiau dabar jau įrodyta, kad vis dėlto kiaušialąstė pati pasirenka, kuris spermatozoidas į ją pateks. Iš tiesų vienu metu kiaušialąstę pasiekia ne vienas spermatozoidas – ji sulaukia, kol ją pasieks apie 100 spermatozoidų ir tik tada atidaro tam tikrą porą ir įsileidžia tam tikrą spermatozoidą. Šiam procesui ir kiaušialąstės medžiagų apykaitai viskas svarbu: ir streso hormonų, ir maisto medžiagų, vitaminų kiekis. Taigi, nuotaika, bendras nusiteikimas pradėjimo momentu svarbu, nes čia galbūt galioja neatsitiktiniai atsitiktinumai.

– Kokioms ligoms galima užbėgti už akių atliekant genetinius tyrimus?

Genetika padeda diagnozuoti ligas dar prieš atsirandant simptomų.

– Kraujotakos, akių, Alzheimerio ligai. Pirmiausia žmogus turėtų paanalizuoti savo genetinį medį prieš dvi tris kartas – tėvus, senelius, prosenelius – ir pasižiūrėti, ar jie, būdami jauni (šiuo atveju – iki 50 metų), nesirgo sunkiomis ligomis. Jei  jauno amžiaus sirgo  onkologinėmis arba kraujotakos ligomis, t.y. ankstyvais insultais, infarktais, trombozėmis, žmogus turėtų su šeimos gydytojo siuntimu atvykti pas genetiką, kur jam būtų atlikti genetiniai tyrimai. Jei tarp pirmos eilės giminių iki 45 metų amžiaus būta vėžio atvejų, yra rizika, kad žmogus gali turėti panašų geną kaip ir jo giminaitis. Tokiu atveju reikėtų vykti pas onkogenetiką. LSMU atliktas unikalus tyrimas: tirtas MEN1 genas, lemiantis skydliaukės vėžio atsiradimą. Ištirti medulinio skydliaukės vėžio atvejai. Tai retas vėžys, Lietuvoje juo serga apie 100 žmonių, 70 iš jų buvo ištirti. Nustatyta, kad 30 proc. pacientų šiuo vėžiu susirgo dėl genetinių priežasčių. Mes pakvietėme visus tų ligonių, kurie susirgo dėl genetinių priežasčių, pirmos ir antros eilės gimines. Įsiminė viena moteris, apie 50 metų, kuriai pasitvirtino MEN1 geno mutacija. Ištyrėme jos brolius, pusbrolius, ir vienam jos pusbrolių, gerai besijautusiam 40 metų amžiaus vyrui, atlikus DNR tyrimą, taip pat buvo nustatyta MEN1 geno mutacija. Atlikus skydliaukės echoskopiją, aptiktas miniatiūrinis 3–4 mm auglys. Taip liga buvo diagnozuota ir auglys išoperuotas labai ankstyvos ikisimptominės stadijos. Taigi, genetika padeda diagnozuoti ligas dar prieš atsirandant simptomų. Netgi dozuojant vaistus šiuolaikinė genetika labai svarbi. Yra atskira farmakogenetikos sritis, kuri pagal žmogaus genetinį foną gali nustatyti, ar jam reikės ketvirtadalio tabletės, ar dvigubos dozės. Vieni pirmųjų farmakogenetinių tyrimų Lietuvoje atlikti LSMU Kardiologijos institute. Paaiškėjo, kad tinkamiausią kraujo skystinamojo vaisto varfarino dozę galima parinkti pagal žmogaus genetinį kodą – gydymo pradžioje nereikia eksperimentuoti su ligoniu, skiriant skirtingas dozes, ir pagal tai spręsti, kokia dozė jam tinkamiausia.

– Ar ateityje, pasitelkiant genų inžineriją, bus galima išvengti daugelio ligų? Ir tokių kaip vėžys?

– Taip. Nobelio premiją pelniusi CRISPR-Cas9 genų redagavimo, arba genų žirklių, technologija, kurią kuriant dalyvavo ir lietuvių mokslininkas profesorius Virginijus Šikšnys, pasaulyje jau integruojama į praktiką gydant tam tikras paveldimas ligas. Pvz., kraujo, onkologines. Manau, genų inžinerija padės ateityje pasiekti tikrą proveržį gydant kai kurias ligas, ypač onkologines.

Dabar jau galime kalbėti ne tik apie genų inžineriją, bet ir apie visiškai naują sferą, vadinamą magnetogenetika. Įrodyta, kad tam tikrais elektromagnetiniais prietaisais stimuliuojant geno pradžios sritį (promotorių) galima įjungti arba išjungti geną. Tai ir yra vadinamoji neinvazinė genų inžinerija. Tačiau šioje srityje dar tik žengiami pirmieji žingsniai prestižiškiausiose pasaulio klinikose. Tikiu, kad ateityje, gaudami vis daugiau genetinių žinių, galėsime geriau koreguoti vis daugiau ligų.

– Skamba labai patraukliai, ypač žinant, kad žmonės patys dažnai tingi ką nors keisti.

– Geriausias rezultatas vis dėlto pasiekiamas, kai susiformuoja tandemas: pasitelkiamos technologijos ir pats žmogus deda pastangų. Tikiuosi, kad žmonės, žinodami apie tam tikras technologines galimybes, ir patys stengsis gyventi sveikiau.