Specialistas sako, kad badavimas, ypač ilgalaikis, atneša didelę naudą tiek organizmo fiziologinei, tiek žmogaus psichologinei būklei. Pasak V. Giedrimo, be visa kita, badavimas gali būti svarbi prevencinė ir net kai kurių ligų gydymo priemonė, tačiau perspėja: badauti gali ne visi, o be medikų priežiūros ir nepasiruošus to daryti namuose nepatartina.

Kalbino Aurimas Perednis.

– Voldemarai, atlikote įdomų tyrimą apie tai, kaip į badavimą reaguoja mūsų organizmas, kokios yra metabolinės, emocinės reakcijos. Ką Jūs tyrinėjate? Ir kodėl badavimas atsidūrė Jūsų akiratyje?

– Mūsų tyrimas galbūt pirmą kartą Lietuvoje įvertino, kaip penkių dienų badavimas veikia organizmo fiziologinius ir psichologinius rodiklius. Tyrime dalyvavo sveikos vidutinio amžiaus moterys. Tyrimą atliko trijų mokslo institucijų – Vilniaus universiteto, Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto – tyrėjai ir mokslininkai, todėl jis yra išsamus.

– Kodėl nusprendėte tirti moteris?

– Pirma, jos labiau domisi savo sveikata ir jų tiriamųjų grupę lengviau surinkti, nes moterys dažniau kreipiasi į medikus. Antra, mes norėjome paimti vienalytę grupę, nes, kaip žinia, tiriant ir vyrų, ir moterų hormonus, rezultatai gali šiek tiek išsikreipti. Bet ateityje žadame turėti ir vyrų, ir mišrią grupę. Taip pat norėtume palyginti, kaip badavimas veikia tuos, kurie tai daro pirmą kartą, ir kurie praktikuoja nuolat.

– Ar badaujant galima gerti vandenį? Ir ką atskleidė tos penkios dienos?

– Badavimas yra tada, kai žmogus negauna jokio maisto, bet geria vandenį. Mūsų tyrime buvo badavimas vandeniu. Mes tyrinėjom visų pirma fiziologinius procesus: atlikom kūno sudėties analizę, žiūrėjom, kiek žmogus turi riebalų, kur jie kaupiasi, kaip kaupia vandenį. Šiuos dalykus galima pamatyti net ir išorėje. Tikrinom duomenis prieš badavimą ir po. Kai kurių dalykų negalėjome pamatyti paprasta akimi, todėl tyrėm kraują, ieškojom tam tikrų hormonų, pavyzdžiui, insulino. Jei jis normos ribose – tai geras hormonas, bet jei padidėjęs, jis gali tapti ligų ir senėjimo hormonu. Be to, tikrinome uždegimo mediatorius. Jei kraujyje daug uždegimo mediatorių, tai tikėtina, kad žmogus turės daugiau lėtinių ligų, dažniau sirgs ir jo gyvenimo trukmė bus trumpesnė.

– Vertinote ir emocinę pusę?

– Emocinė pusė mums buvo labai svarbi, nes norėjome išsiaiškinti, ar emocijos, stresas, emocinis intelektas, pasitenkinimo gyvenimu jausmas, nuotaika turi įtakos badavimo rezultatams. Todėl pagal tam tikras apklausas vertinom, kaip pasikeitė tiriamųjų psichologinė būsena.

– Kaip kito objektyvūs duomenys – kraujas, gliukozė, kiti parametrai? Ar iš tų penkių dienų galima pamatyti kokių nors tendencijų?

– Organizmas į badavimą reaguoja pozityviai. Tai reiškia, kad sumažėja gliukozės kiekis kraujyje. Jei jis būna per didelis, tai badaujant grįžta į pradinę normą. Bet svarbiausia mums buvo kasos gaminamas hormonas insulinas. Insulino padidėjimas sukelia vadinamąją insulino rezistenciją – riebalų kaupimą ir viso organizmo uždegimą. Badaujant insulinas krinta žemyn ir organizmo uždegimas mažėja. Po penkių dienų badavimo insulinas sumažėjo statistiškai reikšmingai.

Organizmas į badavimą reaguoja pozityviai. Tai reiškia, kad sumažėja gliukozės kiekis kraujyje.

– O kaip kasa reaguoja į maistą po tų penkių dienų badavimo?

– Kol nėra maisto, kasa ilsisi. Svarbu tai, kad per tą poilsį pagerėja insulino jautrumas. Vadinasi, užtenka mažo kiekio insulino, kad jis atidarytų ląstelę ir suleistų į ją gliukozę. Jei insulinas yra aukštas, dažnai jis yra nejautrus. Badavimas pagerina insulino jautrumą ir grąžina jį į fiziologinę normą.

– Ar žmogui tas penkias dienas nebūna silpna? Juk organizmui tai – šokas.

– Mes kiekvienam dalyviui badavimo metu kasdien po kelis kartus matuojame gliukozę ir sekame kitus parametrus. Būna, kad gliukozė nukrenta šiek tiek žemiau ribos, bet labai trumpai ir laikinai. Svarbu sekti gliukozės kiekį kraujyje. Gliukozę mes matuojam gliukomačiu, tai tiksliausias būdas ją pamatuoti iš kapiliarinio kraujo. Dalyviai žino, kaip tai daryti, ir patys daro.

– Kas dar vyksta su kūnu, kai jis negauna maisto? Kas dar iš kraujo parametrų reaguoja?

– Stebėjome ir kitų parametrų pokyčius, užrašinėjom diagramą, kuri iškart parodo elektrolitų pokytį. Bet badavimo metu, antrą, trečią dieną, mes duodam žmonėms elektrolitų. Elektrolitų pokytis nėra problema, retai matom, kad per penkias dienas badavimo jie sumažėtų. Kai žmogus badauja, galime patikrinti, ar riebalai skyla, ar ne. Badaujant organizmas pradeda gaminti labai svarbias molekules – ketonus. Ketonų kiekis badavimo metu auga, ir tai rodo, kad skyla riebalinis audinys. Ketonai yra geras, ekologiškas kuras mūsų ląstelėms, kuris visiškai pakeičia gliukozę. Gliukozės nėra, bet yra ketonų ir ląstelė puikiai maitinasi.

– Iš mokyklos laikų pamenu ląstelių mitochondrijas, kurios labai svarbios ląstelių gamybai, sintezei. Kaip jos reaguoja į badavimą ir kaip palaikote žmogaus energijos lygį, kad jis norėtų ne snausti, o vaikščioti, darbuotis ir t. t.?

– Mitochondrijos labai svarbios. Ląstelėje jų ganėtinai daug. Jei jų daugiau, jos pagamins didesnį kiekį energijos. Fizinis aktyvumas irgi didina energijos kiekį. Žmonės, atvykę į mūsų tyrimą, aktyviai leidžia laiką. Ryte vyksta beveik valandos trukmės mankšta, dieną 5–7 km pasivaikščiojimas. Taigi tie penkių dienų ciklai būna aktyvūs. Badavimas nereiškia, kad guliu lovoje ir nieko neveikiu. Kaip tik reikia judėti, bet krūvis turi būti mažesnis nei įprastai. Labai svarbu tai, kad badaujant mitochondrijos gamina nebe gliukozę, o ketonus. Ketonai mažina uždegimą ir pačioje mitochondrijoje. Vadinasi, mitochondrija tampa efektyviau dirbančia organėle, nei buvo prieš tai. Kitas svarbus dalykas – badaujant įsijungia autofagija. Autofagija – procesas, kurio metu ląstelė išvaloma. Prasideda ir mitofagija – mitochondrijos išvalymas. Kad būtų lengviau suprasti, galiu pateikti tokį pavyzdį. Jei mes turime krosnį, nuolat metam į ją malkas ir niekad neišvalom, ten susikaupia labai daug pelenų. Tuomet krosnis ima veikti prasčiau. Lygiai taip ir su mitochondrija – kai ji išvalyta, veikia efektyviau.

– Dar vienas svarbus dalykas – lipidų koncentracija. Ar stebėjote, kaip gerasis ir blogasis cholesterolis sąveikauja su maisto stygiumi?

– Stebime ir lipidus, bet jų pokyčiai vyksta ne iš karto po badavimo. Kraujo tyrimai turi būti daromi pakartotinai po penkių, šešių mėnesių ar netgi vėliau. Kiekvienam dalyviui prieš badavimą atliekame kraujo tyrimus, taip pat jie dalyvauja pokalbyje su gydytoju. Yra žmonių, kurie negali badauti. Jei matome, kad nesaugu, – žmogaus nepriimam į badavimą. Be pasiruošimo, be kraujo tyrimo ir pokalbio su gydytoju, vieniems namuose nerekomenduojama to daryti.

– Kur tos raudonos lemputės, kurios parodo, kad badauti ilgesnį laiką nepatartina, nerekomenduojama ar netgi pavojinga?

– Tai kūno masės indeksas. Jei jis mažesnis nei 18,5 – nerekomenduojama. Taip pat nerekomenduojama, jei yra širdies, inkstų nepakankamumas, širdies ritmo sutrikimų, jei žemas geležies kiekis kraujyje, jei yra vėžinių susirgimų, taip pat – jei žmogus išsekęs. Tokiais atvejais ne tik nerekomenduojame, bet neleidžiame.

– Gan populiarus dalykas – protarpiniai badavimai. Kaip juos vertinate?

– Tai labai gera badavimo strategija. Dažniausiai žmonės renkasi variantą 16/8. Tai yra šešiolika valandų nevalgo, aštuonios lieka valgymui. Ši strategija šiek tiek pamažina insuliną, svorį, trumpam įjungia autofagiją. Paminėjau žodžius „šiek tiek“. Norint rimtesnio, geresnio organizmo atsako, reikia kelių dienų pabadavimo. Be visų teigiamų ilgalaikio badavimo faktorių, yra dar vienas – ima gamintis smegenų neurotrofinis faktorius, kuris – puiki prevencija prieš Alzheimerio, Parkinsono ligas. Badavimas yra vienas iš ilgaamžiškumo determinantų, šalia fizinio aktyvumo, miego, streso valdymo ir kitų determinantų. Kartu tai ir svarbi prevencinė kai kurių ligų gydymo priemonė.

– Kalbant apie mitybą, ką patartumėte žmonėms, kad jie geriau jaustųsi, būtų energingi ir matytų pasaulį šviesiomis spalvomis?

– Pirma, valgyti du arba tris kartus per dieną. Antrą – neužkandžiauti. Tai labai svarbi sąlyga. Po pusryčių kitas valgymas turi būti pietūs, o toliau – tik vakarienė. Jei geriat arbatą ar kavą, nenaudokite cukraus ir pieno. Taip pat šalia puodelio neturi būti sausainukų arba šokolado, nes tai – jau užkandžiavimas. Užkandžiaujant kyla gliukozė, insulinas ir didėja insulino atsparumas. Tai skatina organizmą kaupti riebalus, o tuomet prasideda uždegimas. Labai svarbu – vartoti pakankamai vandens. Jei norite užkandžiauti – užkandžiaukite vandeniu. Rekomenduoju rinktis antiuždegiminę Viduržemio jūros dietą, kurioje vyrauja daug žaliųjų daržovių, žuvis, alyvuogių aliejus ir kiti mus sveikatinantys produktai.

– Kiek vandens gerti? Iš čiaupo ar ne? Ką svarbiausia žinoti apie vandenį?

– Nesu vandens ekspertas, tad negaliu patarti, ar geriau iš čiaupo, ar ne, o kiekį, kurį reikia suvartoti per dieną, nustatyti nesunku – reikia padauginti savo kūno svorį iš 0,037. Kalbu apie vandenį, į kurį neįeina sriuba, kava ir arbata. Tai turėtų būti paprastas grynas vanduo. Kodėl jis svarbus? Per vandenį mūsų ląstelėse vyksta daugelio medžiagų apykaita. Jei jo trūksta, apykaita sutrinka. Matuodami su išmaniosiomis svarstyklėmis matome, ar žmogui trūksta vandens, ar jo kaip tik per daug. Ypač tie, kurie turi nutukimą, kaupia vandenį. Badavimo metu tai pasikeičia. Vanduo labai svarbus, daugelis toksinų pasišalina su šlapimu, todėl badavimo metu vandens kiekis turi būti pakankamas.