E. Umbrasaitė: išmokau gyventi ne laukdama laimės, o pati ją susikurdama

Įveikti vėžį ir viską gyvenime pradėti iš naujo toli nuo Lietuvos – Prancūzijos kaime. Tokie lūžiai prieš dešimtmetį įvyko rašytojos, žurnalistės Erikos Umbrasaitės gyvenime. Ji teigia nepykstanti ant savo ligos, kuriai teko daug paaukoti, bet kuri ją daug ko išmokė ir dėl kurios tapo rašytoja. "Liga išmokė drąsos – tapau bebaime amazone", – sako E.Umbrasaitė.

– Jūsų pirmoji knyga gimė susidūrus su onkologine liga. Rašymas tuo metu buvo išsigelbėjimas, pabėgimas nuo realybės, būdas tą realybę priimti?

– Taip, rašiau dienoraštį, kurį ketinau palikti savo sūnui, jeigu kartais tektų anksčiau pasitraukti iš gyvenimo scenos ir jis nepažinotų savo mamos, kokia jį buvo ir kodėl viskas taip įvyko bei pasibaigė. Tai buvo ir puiki psichoterapija – visiems patariu rašyti dienoraštį, patekus į ribines situacijas ir ne tik, nes įvardytas dalykas, pojūtis, jausmas tampa aiškesnis, baimė kažkaip sumažėja, pasimato šviesa tunelio gale.

Tuo metu nebuvo minčių išleisti "Vienos krūties istoriją", tik vėliau gavau pasiūlymą pasidalyti savo istorija su kitais. Ir ši istorija visiškai ne apie ligą – ji apie gyvenimą ir meilę. Man pačiai netikėtai knygą skaito ir jaunimas – prie manęs per muges ir susitikimus nuolat prieina aštuoniolikmetės merginos, kurių giminėje nėra jokių panašių ligos istorijų, bet jos sako, kad ši mano knyga joms nurodė kryptį, paskatino į daug ką žiūrėti kitaip, užkrėtė optimizmu, padėjo juodžiausią akimirką.

Niekada nemaniau, kad ją skaitys vyrai, galvojau – bijos, nes tokia tema, galvos, kad bus daug ašarų ir sentimentų. Vis dėlto vyrai taip pat skaito "Vienos krūties istoriją", ir visiškai ne todėl, kad jų artimos moterys susiduria su panašia liga. Vienas gražiausių komplimentų man buvo iš vieno žinomo žmogaus: kiekvienas vyras turi perskaityti "Vienos krūties istoriją", jeigu nori suprasti, kaip jaučiasi jo moteris ir ką ji galvoja ne tik sirgdama, bet ir tiesiog gyvendama. O kitas jaunas vyrukas sakė, kad tai motyvacinė knyga, padėjusi jam atrasti naują karjeros kelią.

Taigi, tikrai negaliu pykti ant savo ligos, kuriai teko daug paaukoti, bet ji mane daug ko išmokė ir turbūt dėl jos tapau rašytoja. Visada norėjau ja būti, bet niekada nedrįsdavau įgyvendinti savo svajonės. Taigi, gyvenimas pametėjo ligą, kad nelaukčiau. Nes svajonėms įgyvendinti, kaip rašiau savo naujausioje knygoje "Lūpdažio pamokslai", yra tik du laikai – dabar arba per vėlu. Todėl neatidėliokime jų pernelyg ilgam.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jums buvo diagnozuotas labai agresyvus vėžys. Iki dabar esate stebima, turite kartkartėmis tirtis? Liga neleidžia apie save pamiršti? Baimė, kad liga atsikartos, išlieka?

– Nuo ligos praėjo jau keliolika metų, taigi niekas manęs nestebi. Aš tiesiog pati sąžiningai stengiuosi nuodugniai pasitikrinti sveikatą kartą per metus – tą reikia daryti net ir neturint jokios ligos istorijos, tiesiog profilaktiškai.

Liga neleidžia apie save pamiršti ir gerąja, ir blogąja prasme. Gerąja, kad ji leido man suprasti, koks trumpas ir trapus gyvenimas, todėl išmokau gyventi kasdien, neatidėliodama, nelaukdama didelės laimės, o pati ją susikurdama. Laimė – tai toks savotiškas raumuo, ji, kaip ir raumenys, atsiranda treniruojantis.

Blogoji ligos pusė – fiziniai randai, kurie suteikia fizinio diskomforto, netgi riboja judėjimo laisvę. Dešine ranka nelabai ką galiu daryti, nešti galiu ne daugiau nei porą trejetą kilogramų. Apie estetinę pusę aš nesiplėsiu, nes su tuo seniai susitaikiau, bet tas fizinis neįgalumas mane labiau slegia nei krūties netektis.

Ar bijau, kad liga sugrįš? Esu nusiteikusi filosofiškai – bus taip, kaip turi būti, ir jei man lemta nuskęsti, tai tikrai nemirsiu nuo užkritusios plytos, kaip juokauju ciniškai kalbėdama šia tema. Bet, aišku, kiekviena neaiški sloga ar dūris krūtinėje pirmiausia sukelia mintį: "O gal tai ir vėl jis?"

– Kova su liga buvo sunki? Kas labiausiai padėjo nepalūžti?

– Man buvo 35 metai, giminėje beveik nebuvo jokių vėžio atvejų, todėl, užčiuopusi guzelį krūtyje ir papanikavusi kelias minutes, pas daktarą ėjau visiškai ramia širdimi, tikėdama, kad to negali būti.

Pirmi tyrimai rodė, kad tai paprasčiausia cista, bet kažkaip intuicija kuždėjo nenurimti. Kreipiausi dar į vieną gydytoją ir sužinojau tą pačią diagnozę. Ir nežinau kodėl, bet nuojauta sakė nenurimti – po mėnesio kreipiausi į trečią gydytoją, kuriam taip ir pasakiau, kad greičiausiai jis nusiųs mane pas psichologą, kaip ligų ieškančią isterišką moterį. Deja, jis po savaitės mane paguldė ne ant psichologo kušetės, o ant operacinio stalo. Ir aptiko labai ankstyvą, bet agresyvų Her2 tipo vėžį, kuriuo dažniausiai serga jaunos moterys ir kuris linkęs metastazuoti, todėl jam turi būti taikoma ne tik chemoterapija, švitinimas, bet ir moderni biologinė terapija.

Liga labai padėjo susitaikyti su tuo, kad kūnas, jo grožis ir tvirtumas – toks laikinas dalykas. Ir visa tai praeina. Ir kad tai nesi tu. Nes tu – tai daugiau nei fiziniai duomenys, krūtų kiekis. Tu – tai tavo meilė ir gyvenimo alkis.

Gydymas truko metus, netekau plaukų, vėliau nutariau paaukoti ir krūtį, nes pusė gydytojų pasisakė už krūties išsaugojimą, kita pusė – už mastektomiją, o mano tikslas buvo vienas – išgyventi, užauginti sūnų ir dar daug kuo pasidžiaugti gyvenime. Todėl kovojant su agresyviu priešu tiko visos priemonės, mastektomija – taip pat. Mano vyras taip pat dalyvavo priimant šį nelengvą sprendimą. Savo gražiąsias krūtis (nesigiriu, bet jos tikrai buvo neblogos), prieš operaciją įamžinau keramikiniame bareljefe, kurį sukūrė menininkė Jūratė Neimantienė. Kol nuėmėme atspaudus, turėjome daug juoko – visa tai aprašau ir knygoje. Humoras ir požiūris, kad gyvenimas – tai žaidimas, ir į nieką neverta žiūrėti rimtai, susireikšminus, man padėjo ištverti tą gana sunkų periodą. Kuris – geroji naujiena visiems sergantiems ir patiriantiems chemoterapijos "malonumus" – laimė, pasimiršta, nors tą akimirką atrodo, kad visą gyvenime nepamirši tokio siaubo. Labai padėjo, kad draugės ir šeima nežiūrėjo į mane kaip į ligonį, negailėjo manęs, nedramatizavo situacijos, darė daug malonių staigmenų.

– Knyga "Vienos krūties istorija" padėjo kitoms sergančioms moterims šiek tiek kitaip pažiūrėti į ligą. Ar nekilo mintis įsijungti į kokių pacientų organizacijų veiklą ir toliau joms, o gal ir sau, kažkuo gelbėti?

– Sirgdama ir kelerius metus po ligos aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje, kovojau už modernaus gydymo biologine terapija prieinamumą visoms Lietuvos moterims, ir tai pavyko, dalyvavau įvairiuose tarptautiniuose projektuose prieš vėžio stigmos mažinimą. Dabar, praėjus tiek metų, nebenoriu nuolat prisiminti ligos. Ir mano knyga "Vienos krūties istorija" bei pagal ją pastatytas spektaklis su tragiško likimo jaunu režisieriumi Artūru Žukausku bei aktore Egle Mikulionyte buvo tarsi atsisveikinimas su liga, su aktyvia veikla, tarsi palikimas, moralinis palaikymas, virtualusis vadovas per ligą ir virtualioji draugė šalia toms, kurioms dar teks susidurti su šia diagnoze, jų artimiesiems.

– Kaip manote, kodėl moterys atidėlioja tikrintis savo sveikatą?

– Moterys yra lyg katės – labai ištvermingas padaras, turintis daug gyvybių ir nuolat krentantis ant keturių kojų. Todėl joms vis atrodo, kad viskas bus gerai, kad dabar nėra laiko lakstyti pas gydytojus, kad reikia dar pasirūpinti šeima, vaikais, darbu ar daržu. Aš buvau iš tų darboholikių, kurios nesiskundžia sveikata ir net neturi savo šeimos gydytojo, nes beveik nesirgdavau. Kadangi buvau per jauna krūties vėžiui, kaip sakė visi gydytojai, nors dabar šia liga serga vis jaunesni, krūtis tikrindavausi pati prieš veidrodį ir kartą per metus lankydavausi pas ginekologą – tai buvo vienintelis mano rūpinimasis savo sveikata, kuris mane ir išgelbėjo. Dabar į patikrinimus einu kaip į karą – be jausmų ir morališkai pasiruošusi, kas bus, tas bus, stengiuosi iš anksto nekurti scenarijų ir negąsdinti savęs bei artimųjų.

– Kaip pasikeitėte pati ir kaip pasikeitė gyvenimas persirgus vėžiu?

– Liga išmokė neatidėlioti gyvenimo. Savo mirtingumo ir laikinumo suvokimas labai padeda gyventi. Nes supranti, kiek daug dar nepatirta, nepamatyta, nepadaryta, neišmylėta, o laikas tiksi tiksi tiksi. Kiek man dar liko Venecijų? Nežinau ir nenoriu žinoti. Tiesiog kiekvieną rudenį nors porai dienų pabėgu su savo meile nuo visų į Veneciją.

Jeigu ne vėžys, greičiausiai nebūčiau atsimerkusi ir išmokusi gyventi. Nebūčiau parašiusi pirmosios knygos "Vienos krūties istorija". Ir net galbūt nebūčiau turėjusi drąsos viską mesti, išvažiuoti į Prancūziją, įkurti ten galeriją ir pradėti rašyti kitas knygas. Aš visada norėjau būti rašytoja ir turėti savo galeriją, bet visada bijojau, kad man nepasiseks, kas niekam to nereikia. Liga išmokė drąsos – tapau bebaime amazone.

Dar liga labai padėjo susitaikyti su tuo, kad kūnas, jo grožis ir tvirtumas – toks laikinas dalykas. Ir visa tai praeina. Ir kad tai nesi tu. Nes tu – tai daugiau nei fiziniai duomenys, krūtų kiekis. Tu – tai tavo meilė ir gyvenimo alkis, tai knygos, kurias tu skaitai, ir muzika, kurios tu klausai, tai tavo charakteris, juokas, humoras, mokėjimas iškęsti gyvenimo sunkumus, mokėjimas būti tikru žmogumi, draugu. Ir kai man sako, kad vyrai palieka moteris, kurios netenka krūties po operacijos, galiu pasakyti, kad žinau net kelis atvejus, kai moteris kaip tik sutiko savo gyvenimo meilę ir ištekėjo už vyro būtent po to, kai neteko krūties ir net kelis kartus išgyveno vėžį. Ir jeigu vyras nutaria palikti moterį, kai yra tokia situacija, tai patikėkite, jis vis tiek būtų ją kada nors palikęs – dėl jaunesnės, gražesnės, lengvesnio charakterio.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jeigu ne liga, nebūčiau išmąsčiusi citatos savo knygai "Vienos krūties istorija": "Gyventi ir gerti gyvenimą dideliais gurkšniais, viską, ką jis tau siūlo, – ir liūdesį, ir džiaugsmą, ir susitikimus, ir praradimus. Suvokti, kad gyvenimo prasmės išvis nėra, yra tik labai trapūs gyvenimo karoliai, susidedantys iš trumpų laimių, ir, deja, ilgesnių arba tiesiog ilgiau įsimenančių nelaimių karoliukų. Gyventi – tai ir yra prasmė. Kitas klausimas – kaip? Bet čia jau – menas gyventi, kurio mes kiekvienas mokomės." Dabar tai tapo mano moto: gyventi – tai ir yra prasmė, kitas klausimas, kaip?

Dabar į patikrinimus einu kaip į karą – be jausmų ir morališkai pasiruošusi, kas bus, tas bus, stengiuosi iš anksto nekurti scenarijų ir negąsdinti savęs bei artimųjų.

– Ką pasakytumėte moterims, susidūrusioms su liga?

– Visi mes mirsime. Taip, kai kuriems teks išeiti anksčiau, nei numatyta, bet su tuo kovoti neįmanoma. Kaip sakė viena mano drauge brazilė per savo keturiasdešimtmetį, jeigu man teks nuo scenos nulipti kiek anksčiau, nei planavau, tai noriu, kad nuo šiol mano gyvenimas būtų salsa ir rumba kiek tik įmanoma, noriu išragauti viską ir nugyventi tai, kas liko, taip, kad mirdama nesigailėčiau nė akimirkos. Ir ji žino, ką kalba, nes per pastaruosius penkerius metus vėžys grįžo jau tris kartus ir buvo sėkmingai išvarytas iš jos kūno, nors ir labai didelių pastangų ir fizinių aukų kaina. Nepaisant to, kad ji turi labai daug šansų numirti, nes liga ir vėl gali smogti, ir vis aršiau, ši moteris yra vaikščiojantis gyvenimo džiaugsmas, ir tas mirties alsavimas jai suteikia nuostabų poreikį ir teisę gerti gyvenimą dideliais gurkšniais, mėgautis kasdienybe, ką mes taip dažnai keikiame ir pamirštame, kad rytinis lėtai išgertas kvapnus puodelis kavos yra didelė prabanga, jeigu žiūrime iš ligos pakirsto žmogaus gyvenimo taško. Suvokimas, kad jūs sergate ir galbūt galite numirti, neturi jūsų sustabdyti nuo gyvenimo dabar. Nes viskas, ką jūs turite, yra dabar.

O vyrams norėčiau pasakyti: mylėkite savo moterį, ne jos gražų kūną. Supraskite, kaip jai dabar sunku, ir padėkite – buvimu kartu, maloniomis staigmenomis, dovanomis, supratimu, leiskite jai išsiverkti, leiskite jai būti silpnai tą akimirką, dovanokite jai savo laiką, nes tai dabar – brangiausia, ką jūs abu turite.


Dešimt E.Umbrasaitės patarimų vėžiu susirgusioms moterims (ir jų vyrams)

PIRMIAUSIA – nepanikuokite, nes ši diagnozė dar nereiškia mirties nuosprendžio. Išsiverkite tiek, kiek jums reikia, o tada suimkite save į rankas ir leiskitės į kelionę per vėžį. Ne į kovą, į kelionę. O kelionėje būna visko, ir sunkumų, ir gražių akimirkų.

ANTRA – išklausykite kiek įmanoma daugiau medikų nuomonių apie galimus gydymo, operacijos būdus, bet jokiu būdu neklausykite visokių gąsdinančių kaimynių, babyčių ir kitų "geranorių" pasakojimų, koks baisus yra vėžys.

TREČIA – susiraskite nors vieną patikimą draugę / draugą, kuriam galėtumėte atskleisti savo emocijas, baimes, kartu paverkti, pasijuokti. Neužsisklęskite vienatvėje, neužsidarykite namuose ir nesislėpkite nuo sveikųjų visuomenės, nenutraukite savo gyvenimo, kokį gyvenote iki tol. Eikite ir toliau į kiną, teatrą, neapleiskite kitos mėgstamos veiklos. Liga neturi jūsų uždaryti namuose, jūs neturite jos gėdytis, jūs nekalta, kad susirgote, todėl turite teisę vaikščioti tarp sveikųjų ir džiaugtis gyvenimu. Nekreipkite dėmesio į tų neišmanėlių žvilgsnius, su kuriais, deja, teks susidurti išėjus į viešumą.

KETVIRTA – rašykite dienoraštį. Išrašytos mintys, baimės, nerimas tarsi dingsta, bent jau sumažėja, tai puiki psichoterapija. Jeigu negalite susitvarkyti su savo emocijomis, nesigėdinkite kreiptis pagalbos į psichologą.

PENKTA – neužsiimkite savigaila ir nevaidinkite aukos. Tai dar niekam nepadėjo. Geriau ieškokite, kas gali jums teikti mažus džiaugsmus net pačiomis juodžiausiomis akimirkomis, pvz., į ligoninę pasiimkite savo mėgstamiausią puodelį, kad bent jau tai primintų jaukias akimirkas namuose, žiūrėkite komedijas, skaitykite linksmas knygas, prašykite draugų, kad elgtųsi su jumis taip, kaip ir iki ligos – jokio gailesčio ir negatyvių minčių kurstymo. Įspėkite draugus, kad, reikalui esant, jie leistų jums išsiverkti, nestabdytų nuolat nuo neigiamų emocijų, tačiau ir neskatintų to.

ŠEŠTA – nustokite vaidinti didvyrę ir išmokite paprašyti pagalbos arba ją priimti (man tai buvo labai sunku), kai jums reikia. Gal po chemoterapijos nebeturite jėgų vedžioti šunį ar apsipirkti parduotuvėje – paprašykite, kad kas nors tai padarytų už jus. Nesigėdinkite būti silpna – jums dabar tai leistina, o atsilyginsite vėliau.

SEPTINTA – įsivaizduokite, kad liga ištiko ne jus. Tarsi visas tas siaubas, kuris vyksta, vyksta ne su jumis, o su, tarkim, jūsų drauge, kuriai jūs privalote padėti. Arba jūs esate aktorė filme apie vėžiu sergančią moterį ir tiesiog labai įsijaučiate į vaidmenį. Žiūrėkite į visa tai tarsi iš šalies ir stenkitės kuo labiau padėti tam sergančiam žmogui (sau, bet be savigailos šešėlio), palengvinti jo būtį, kelionę per ligą. Tai tikrai palengvins ligos metu ištinkančius išbandymus ir jūsų pačios psichologinę būseną.

AŠTUNTA – tai, kas dabar vyksta su jumis, yra baisu ir sunku, bet kad jūs žinotumėte, kaip greitai tai pasimiršta. Ištrūkus iš ligos gniaužtų bent jau man kaip pasekmė teliko didžiulis noras, alkis ir drąsa gyventi pagal save, ne pagal kitų norus, mokėjimas džiaugtis kiekviena smulkmena, nesijaudinti dėl mažų nemalonumų, nepaversti darbinių nesėkmių tragedijomis, o asmeninių konfliktų – nuolat besitęsiančiais karais. Vėžys padėjo atsikratyti visų baimių ir išmokė stojiškai ištverti bet kokį išbandymą. Kaip sako Henry Charles Bukowsky, "norint pradėti gyventi iš tikrųjų, reikia bent kartą numirti". Vėžys padeda tam kartui numirti, kad pajustum tikrąjį gyvenimo skonį po to.

DEVINTA – pabandykite susidraugauti su savo liga, nekeikite jos, nekovokite pykčiu, išvis nustokite pykti (ypač ant neteisingo pasaulio, artimųjų, savęs pačios), nes gydo meilė, o ne pyktis. Tiesiog draugaukite, kalbėkitės su ja, paprašykite vėžio apleisti jūsų kūną, nes jūs nusiteikusi nepasiduoti, taigi jam likti jūsų kūne bus labai sunku ir nepatogu.

DEŠIMTA – kai nebegalite pakeisti sudėtingos situacijos, visada galite pakeisti požiūrį į ją. Kaip juokauja žydai, šypsokitės šiandien, rytoj gali būti dar blogiau. Humoras, optimistinis požiūris, tikėjimas ir išsiugdytas įprotis šypsotis, nors ir labai sunku, mokėjimas džiaugtis ir stebėtis gyvenimo smulkmenomis, paleisti tai, kas jums jau nebepriklauso, kas atgyventa, pasenę, nebedžiugina ar tik skaudina, neprisirišimas prie jokios situacijos, daikto, ar net žmogaus (niekas mums šiame gyvenime nepriklauso) – tai jūsų ginklai. Gydymo metu rytoj gali būti daug blogiau nei šiandien, bent jau fiziškai, todėl šypsokitės, kiek galite, kasdien, net jei ir nesusidūrėte su liga – tai padės jums kelionėje per gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rasa

Rasa portretas
Širdingai dėkui. Net apsiverkiau. Labai paguodė.Tikiuosi, man tai padės. Auksinės mintys. Ir aš numiriau, bet viliuosi dar pagyventi. Dar niekada to taip karštai netroškau.

Eglė

Eglė portretas
Nuostabus interviu. Ačiū.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių