Dula A. Žūkaitė: žindančios motinos ir vaiko ryšys – nepaprastas

  • Teksto dydis:

Kai pirmą kartą išgirdau šį keistai skambantį žodį "dula", pasijutau tarsi Arūno Valinsko laidoje "Auksinis protas". Po minutės apmąstymams skirto laiko, akivaizdžiai pralaimėjusi proto mūšį, puoliau ieškoti atsakymo "Google" ir radau Lietuvos dulų asociacijos puslapį... Jame – ir dulą Astą Žūkaitę.

– Užbaikite mano protmūšį teisingu atsakymu – kas vis dėlto yra toji dula?

– Kvalifikuota gimdyvės padėjėja, vadinama lietuviškai adaptuotu tarptautiniu žodžiu dula (angl. doula). Kitaip sakant, moteris, teikianti nemedicininę pagalbą besilaukiančiai moteriai nėštumo, gimdymo metu ir laikotarpiu po gimdymo. Turėdama tam tikrų žinių ir (dažniausiai) savą gimdymo patirtį, dula yra tarsi sesuo, draugė ar partnerė, padedanti kitai moteriai pačiai atrasti savą gimdymo kelią.

– Ar būti dula – pagrindinis jūsų darbas? Kodėl ja tapote?

– 2015 m. baigiau pirmuosius Lietuvos dulų asociacijos organizuotus mokymus ir tapau dula. Kaip ir dauguma mano kolegių, turiu kitą pagrindinį darbą, kurį taip pat labai mėgstu, – esu kalbos redaktorė ir vertėja. Patogu, kad dirbu laisvu grafiku, iš namų, vaikai jau paaugę, tad galiu bet kada išvykti į gimdymą ir išbūti tiek laiko, kiek manęs moteriai ar šeimai reikia.

Kodėl? Pradėsiu nuo to, kad pati esu keturių vaikų mama: vienas iš jų jau gyvena savarankiškai, o trys dar mokosi mokykloje. Mintis apie tai, kad noriu padėti kitoms, nepažįstamoms mamoms, atėjo mažiausiajam dar esant kūdikiu, tai yra maždaug prieš devynerius metus, kai tapau "Mama – mamai" grupės savanore organizacijoje "Pradžių pradžia", teikiančioje pagalbą žindančioms mamoms. Nors turėjau nemenką žindymo patirtį, pasirodo, jos neužtenka norint padėti kitoms – juk daugybės kitoms mamoms kylančių sunkumų man neteko išgyventi, o jei ir teko, mažiau kreipiau į tai dėmesį, tarsi savaime viskas išsisprendė.

Pati anksčiau nebuvau lankiusi jokių žindymo kursų, tad sužinojau labai daug naujo ir netgi spėjau pritaikyti žinias pati, pavyzdžiui, kai susirgęs sūnus staiga nustojo imti krūtį. Teoriškai žinojau, kad reikia glausti nuogą mažylį prie savęs apsinuoginus iki pusės, tačiau jam jau buvo dešimt mėnesių. Gal nesuveiks, maniau, sūnus jau per didelis. Tačiau neturėjau kur dėtis, tad išbandžiau odos prie odos kontaktą ir, mano džiaugsmui, sūnus ištraukė krūtyse susikaupusį pieną. Pamenu, tąkart taip palengvėjo, toks pasitikėjimas savimi ir mažyliu užplūdo! O juk tuo metu gulėjau su juo infekcinėje ligoninėje, pirmąkart per visą vaikų auginimo laiką, abu patyrėme nemažai streso.

– Ar lietuvės noriai naudojasi dulų paslaugomis?

– Kaip ir į kiekvieną naują dalyką, taip ir į mus iš pradžių buvo žiūrima atsargiai – tiek iš medikų pusės, tiek iš visuomenės. Tai suprantama. Juk ir vyro dalyvavimas gimdyme prieš gerus 20–30 metų dar nebuvo toks įprastas kaip dabar. Tačiau nepasitikėjimas pamažu tirpsta, į dulas jau nebežiūrima kaip į egzotiką.

Apie mus moterys dažniausiai sužino, kai pradeda lauktis, iš straipsnių žiniasklaidoje, interneto šaltinių ar iš draugių, pažįstamų, gimdžiusių padedant duloms. Tad nors procentas moterų, pasikviečiančių dulą į gimdymą ligoninėje, kol kas nedidelis, svarbu, kad apie mus žinoma, kad moterys, šeimos turi tokią galimybę mus pasikviesti, jei joms to reikia. Tiesa, kiek mažiau žinoma, kad galima kviestis dulą tik į individualias konsultacijas iki gimdymo, pasiruošimui (pačiai dulai nedalyvaujant gimdyme), arba vien laikotarpiui po gimdymo. Beje, užsienyje yra net ruošiamos atskiros dulos, kurios rūpinasi mama tik po gimdymo (postpartum doula). Pas mus kol kas tuo užsiima tos pačios gimdymo dulos, sukaupusios daugiau žinių apie žindymą ir praktinę pagalbą neseniai pagimdžiusiai mamai.

– Laikotarpis po gimdymo ir man, užauginusiai dvi dukras, buvo pats sunkiausias. Labai trūko žinių, praktinės pagalbos maitinant jas krūtimi. Teko nutraukti žindymą, gerti pieno gamybos slopinimą skaitinančius vaistus. Jei tik dulos būtų pradėjusios savo veiklą gerokai anksčiau, prieš kokį dvidešimt metų...

– Užjaučiu dėl jūsų patirties, kad žindymu taip ir nepasidžiaugėte dėl ydingų praktikų, kurių, tiesą sakant, ir dabar dar yra. Tačiau šiuolaikinės mamos daug aktyviau vaikšto į mokymus ir žino, kur kreiptis, jei susiduria su sunkumais. Ir ne tik dėl žindymo. Tas virsmas mama, kai tu tampi 24 valandas pririšta prie mažo vaikelio ir nerandi laiko nei pavalgyti, nei savimi pasirūpinti, gana sudėtingas.

– Sakykite, ar visuomet duloms ir žindymo klausimais patariančioms mamoms savanorėms pakanka žinių susidarius sudėtingai žindymo situacijai? Juk pati minėjote, kad dauguma jūsų nesate medikės.

– Žinoma, pasitaiko įvairių situacijų. Būna, kad nerandi priežasties, kodėl ilgai negyja žaizdoti speneliai, net ir išbandžius įvairias padėtis. Galima įtarti, kad yra infekcija, tačiau mes tokių dalykų nenustatome ir gydymo vaistais skirti negalime – patariame mamai kreiptis į gydytoją. Labai svarbu žinoti savo kompetencijos ribas ir laiku nusiųsti mamas pas kitus specialistus.

Išsamiausią žindymo konsultaciją – tiek nuotoliniu būdu, tiek gyvai – gali suteikti sertifikuotas žindymo konsultantas (turintis IBCLC kategoriją). Jis konsultuoja tik žindymo klausimais ir nebūtinai yra medikas. Jei mamai labiau norisi medikų pagalbos, patarimo, kokius vaistus vartoti nuo skausmo ar pakilus temperatūrai, o gal jau reikia atvažiuoti į apžiūrą į priimamąjį, ji gali pasiskambinti į ligoninę, kurioje gimdė, ir pasitarti su akušere.

– Grįžkime prie vaiko ir mamos. Motinystei skirtose knygose dažnai galima rasti tokią skambią frazę, kad žindymas padeda sukurti harmoningą motinos ir vaiko santykį. Paaiškinkite paprasčiau.

– Nemėgstu skambių, pakylėtų frazių, tad papasakosiu labai konkretų atvejį – savo draugės istoriją. Jos penktas vaikelis gimė turėdamas silpną čiulpimo refleksą. Ji išbandė daug ką, tačiau nei pačios turėta ilga kitų vaikų žindymo patirtis, nei puiki naujagimių gydytoja nerado būdų, kaip tą vaikelį paskatinti stipriau žįsti, tad maždaug trijų mėnesių kūdikį ji jau maitino tik iš buteliuko savo išsitrauktu pienu. Tai buvo patogu: ji galėjo lengvai vaiką palikti kitiems šeimos nariams prižiūrėti ir išeiti kelioms valandoms ar pusdieniui. Nereikėjo jo migdyti prie savęs kaip kitų. Mama susitaikė su ta situacija ir tarsi labai neišgyveno. Gal tik šiokį tokį liūdesį jautė – na, kad nėra vaikui ta vienintelė, be kurios jis neišgyvens nė dienos, nė valandos. Ir maždaug devintą mėnesį nutiko keistas dalykas: vaikas ėmė ieškoti krūties, o radęs ją – traukti pieną. Būna, kad vaikai, nepaisant buteliuko, nepamiršta žįsti, ir štai – mažylis, sustiprėjus burnos raumenims, ėmėsi darbo. Kai jam buvo dešimt mėnesių, jis žindė tik iš krūties. Mama paskambino, kad pasidalytų, jog tas ryšys su vaiku, kai jis žinda, yra visiškai kitoks. Pradedi jausti vaiką, o jis – tave. Žodžiais tai sunkiai apsakoma.

Pasakodama šią istoriją nenoriu sumenkinti ryšio su vaiku tų mamų, kurios dėl kokių nors priežasčių nežindo savo vaikų. Tiesiog noriu pasakyti, kad tas ryšys, kai tu dovanoji save visu kūnu, yra kitoks.

Pašaipų išgirsti galima ir žindant metinuką.

– Esu girdėjusi, kaip dvi mamos apkalbinėjo trečią: tos vaikas penktus eina, o dar mamos krūties prašo. Kiek laiko rekomenduojama žindyti? Kaip neperlenkti lazdos ir netapti vaiko įkaite?

– Pašaipų išgirsti galima ir žindant metinuką ("Tai kas ten pas tave bėga, jau tik vandenėlis" ar "Žiūrėk, jau vaikšto, tuoj pas mergas eis, o tu dar papą kiši", arba rafinuočiau: "Na, tai jau tik psichologinis prisirišimas"). PSO rekomendacija – žindyti iki dvejų metų ir ilgiau (t.y. tiek, kiek vaikas ir mama nori) su pirmaisiais trimis vaikais man atrodė nepasiekiama. Su pirmu net ir nenorėjau to siekti, o su vėlesniais dviem tiesiog neištverdavau to vaiko prilipimo, kuris prasidėdavo apie pusantrų metų. Todėl atjunkydavau juos drastiškai. Būdavo labai sunku, bet tuo metu neįsivaizdavau kito būdo.

– Ką turite omenyje sakydama, kad atjunkydavote juos drastiškai?

– Tiesiog staiga nutraukdavau žindymą, dėl to būdavo sunku ir man, ir vaikui, kuris dar nepajėgdavo suprasti, kodėl aš neduodu to, kas jam labai brangu, – ašarodavome abu. Pradėjusi savanoriauti "Pradžių pradžioj" sulaukdavau nemažai klausimų apie šią problemą: mamos būdavo patekusios į tokią pačią situaciją kaip aš (tik amžius vaikų skirdavosi). Jos skųsdavosi: viskas, nebegaliu, man jau visko per daug, neturiu jokio asmeninio gyvenimo ir pan.

Skaičiau, domėjausi, atsakinėjau ilgiausiais laiškais, kalbėdavomės telefonu. Nebandžiau jų įtikinti bet kokia kaina toliau žindyti. Mėginau tik suprasti ir patarti, kaip jos galėtų sau pasilengvinti gyvenimą, drauge tęsdamos žindymą: juk iš šalies problema geriau matyti.

Pačios pagrandukas artėjo prie to pavojingo amžiaus, tad, matyt, pati save ruošiau įveikti šį etapą. Ir atrodė keista, kad nei vaikas buvo taip prilipęs, nei man buvo labai sunku. Kai sūnui buvo jau šiek tiek daugiau nei dveji, pradėjau mokytis dulų mokymuose, važiuodavau į Vilnių, tad kartą per mėnesį visam savaitgaliui jį palikdavau namie, nors dar žindo palyginti nemažai. O kai jam suėjo treji, žindymas buvo toks, apie kokį svajojau: jaučiausi visiškai laisva eiti, kur tik man reikia, tačiau drauge išlaikėme tą mūsų tarpusavio ryšį, kuris kitiems tapo beveik nepastebimas. Galiausiai net namiškiai tikrai nežinojo, ar aš dar žindau, ar jau nebe, tai buvo tik mūsų su mažėliu reikalas.

– Norite pasakyti, kad ne vaikas mamas įkalina, o...

– Nuovargis, rutina... Dar – pagalbos stoka, artimųjų reakcijos, ypač vyro, vaiko raidos tarpsnių nesupratimas. Kartais – prietarai. Tarkim, kad negalima padaryti žindymo pertraukos. Buvo atvejų, kai mamos skambindavo, nes norėdavo atjunkyti dėl to, kad turėjo išvažiuoti kur nors, tarkim, į konferenciją ar tiesiog į kelionę su vyru, be vaiko, nes tiesiog po metų ar pusantrų jausdavosi išsekę nuo rutinos, norėdavo atgaivinti tarpusavio ryšį, galbūt pradėti naują vaikelį. Bet moters balse dar jausdavau abejonę, liūdesį, kad reikia atjunkyti. Kai pasiūlydavau grįžus iš kelionės toliau žindyti, joms tai būdavo naujiena. Ir kai grįždavo, jos su entuziazmu tęsdavo žindymą.

– Ar per savo dulos praktiką sutikote daug veiklių moterų, kurios nenorėjo nutraukti žindymo, bet ir nenorėjo sėdėti namie? Kaip joms sekėsi derinti karjerą ir natūralų vaiko maitinimą?

– Pati dukart esu į gimdymą lydėjusi moterį, kuri užsiėmė renginių organizavimu, ir vaikelis, kaip tyčia, pataikydavo gimti per patį darbų sezoną. Jei mama renkasi nenutraukti darbų, negaliu pasirinkti už ją, galiu tik patarti, kaip kuo mažiau žalos žindymui padaryti, ir nuoširdžiai ją palaikyti. Tad, kai susitikome po kelių mėnesių, tos moters darbų sezonas jau buvo atslūgęs, ir ji prasitarė: "Žinai, jau dvi savaites galiu netraukti pieno, kokia atgaiva!" Taip, žindymo ir mėgstamo darbo derinimas išties turi savo kainą: reikia daugiau pagalbininkų, supratimo ir artimųjų palaikymo, bet man nuostabu, kaip tos mamos susitvarko.

– Taigi jūs nemanote, kad karjera ir vaikų auginimas yra du nesuderinami dalykai?

– Ne… Man veiklios mamos pavyzdys yra "Nemateko" vadovė, Metų verslininkės titulą pelniusi daugiavaikė mama Egidija Vaicekauskienė. Ji net vaikų kambarį savo darbe buvo įrengusi. Vis dėlto kiekvienai mamai linkėčiau atrasti savo motinystės kelią, nes kas tinka ir teikia džiaugsmą vienai, gali visai netikti kitai.

– Bet juk tokios dirbančios (drauge ir žindančios) motinos patiria kur kas daugiau įtampos. Ar nuo patirto streso pienas nesugyžta? Galų gale, kaip tai veikia patį kūdikį?

– Iš tiesų, kol mama žindo, ji tarsi sujungta su kūdikiu nematoma virkštele. Biologiškai jie sudaro vienumą. Juk pienas šiaip sau neteka: reikalinga, kad hormonas oksitocinas sužadintų pieno tekėjimo refleksą. Pastebėkime, kaip kūdikis padeda oksitocinui gamintis: rankytėmis maigo krūtį (masažuoja), čiuopia pirštukais, lūpomis kutena, lyžčioja liežuvėliu – ir plūsteli pieno banga. Kai mama išsigandusi ar patiria labai didelį stresą, adrenalinas blokuoja oksitocino išsiskyrimą, ir vaikui sunkiau paleisti pieną, jam tenka ilgiau pasidarbuoti, kol mama atsipalaiduoja, atsileidžia ir jos smegenyse prisigamina pakankamai hormono, kad pienas ištekėtų. Todėl streso ištiktai, nerimą išgyvenančiai ar pervargusiai mamai žindantis kūdikis – geriausias vaistas, kartu duodantis progą ir pailsėti, nusnūsti, atgauti jėgas, persikrauti. Ir nebūtinai taip gali nutikti dirbančiai mamai. Juk ir namuose mama gali ne mažiau pervargti, jei neskiria laiko poilsiui.

Mokslininkai yra ištyrę motinos pieno sudėtį po metų žindymo ir atrado, kad jis nė kiek ne mažiau vertingas nei iki metų, o kai kurių medžiagų yra net daugiau, nes būtent jų reikia augesniam vaikui.

Kai mano mažėliui buvo apie tris mėnesius, kaip ir daugelis mamų, žindyti jau buvau įsigudrinusi bet kokioje padėtyje ir bet ką veikdama (plepėdama telefonu, atsakydama į laiškus internetu ir pan.). Buvau įsisukusi į nuolatinės veiklos verpetą ir pati nesuvokiau, kaip mane tai vargina. Ir tada mažylis ėmė protestuoti: pradėjo neimti krūties niekaip kitaip, tik man atsigulus, o geriausia – dar ir užsiklojus patalais. Taigi žindymas tapo poilsio valandėlėmis, kai aš priguldavau tarp namų ruošos darbų ir kitų pareigų, kurių netrūkdavo, kai namuose buvo dar trys vyresni vaikai, o dar tekdavo prisėsti prie knygų ir straipsnių taisymo. Taip mažylis pasirūpino, kad aš nepervargčiau.

– Motinos pienas – idealus maistas vaikui. Priminkite visoms esamoms ir būsimoms mamoms, kuo jis ypatingas.

– Nes jis skirtas žmogui, o ne veršeliui kaip iš karvės pieno pagaminti pakaitalai. Be to, gamta pasirūpino, kad kiekvienos moters pienas bus geriausiai pritaikytas jos vaikui: tarkim, ankstuko mamos pienas bus kitoks nei laiku gimusio kūdikio, dar kitokios sudėties pienas bus metinuką žindančios mamos. Mamos pienas kinta ir keičiantis paros metui, pavyzdžiui, vakare piene mažiau riebalų, bet daugiau laktozės, arba pieno cukraus, o tai ramina smegenis po dienos įspūdžių ir ruošia miegui.

Dar neparagavęs jokio produkto, kūdikis jau būna išragavęs visą mamos virtuvę, nes pieno skonis keičiasi ir nuo vartojamo maisto, todėl nėra prasmės radikaliai keisti racioną vos pagimdžius – vis tiek vaikui teks pereiti prie jūsų šeimos virtuvės.

Mokslininkai yra ištyrę motinos pieno sudėtį po metų žindymo ir atrado, kad jis nė kiek ne mažiau vertingas nei iki metų, o kai kurių medžiagų yra net daugiau, nes būtent jų reikia augesniam vaikui. Motinos pienas saugo dar labai trapią kūdikio imuninę sistemą nuo infekcijų, nes vos tik mama pasigauna aplinkoje esančių pavojingų virusų ar bakterijų, jos kraujyje pasigamina antikūnų. Taigi informacija apie tai, kokios apsaugos reikia kūdikiui, akimirksniu nukeliauja į pieną, kuriame prisigamina specifinių antikūnų.

Kuo daugiau motinos pienas tiriamas, tuo įdomesnių dalykų aptinkama. Pavyzdžiui, kad tik žmogaus piene esama tam tikrų medžiagų, specifinių cukrų, dar vadinamų oligosacharidais, kurie skirti ne kūdikiui maitinti, o jo žarnyno mikroorganizmams, kurie taip pat yra vaiko imuninės sistemos statybininkai. Taigi motinos pienas kūdikiui yra ne tik maistas, bet ir apsauga bei pirmas vaistas. Jo sudėties atkurti neįmanoma, todėl jis ir yra unikalus tikriausia to žodžio prasme.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jooo..

Jooo.. portretas
Absoliuti nesąmonė tos "dulos". Bet kiekvienas savaip iš proto kraustosi...

Logika

Logika portretas
10 men vaikai jau su dantimis. Apie koki tokio amziaus vaiko zindyma gali is viso eiti kalba... Kazkoks nudulejimas...

Vaivaa

Vaivaa portretas
Pirma reikia baigti akušeriu mokslus o paskui apsišaukti dula..... man visai neaisku ką ta dula gali padeti
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių