Paskatino kaimynė

Mokytoja Regina per Vėlines kapinėse stabtelėjo prie daugelio kauburėlių, kuriuose ilsisi artimiausi žmonės – du vyrai, sūnus. Antkapis su širdimi delne žymi sūnaus kapą.

"Taip atrodo, kad sūnų delne laiko jo tėtis. Abu palaidojau šiame kape. Tik sūnus išėjo pirmas. Kasmet kapas skendi žvakių liepsnose. Matyt, bendraklasiai ir draugai jų tiek uždega, kad net suskaičiuoti sunku. Gal koks šimtas dega kasmet", – pasakoja Regina.

Nelaimė šeimą ištiko paskutiniojo skambučio šventės rytą. Du jaunuoliai išskubėjo tęsti mokyklos tradicijos – anksti ryte prikelti abiturientų mokytojų. Vairuotojo pažymėjimas gautas neseniai, patirties stoka – automobilis trenkėsi į pušį ir greta vairuotojo sėdėjęs Robertas patyrė sunkią galvos traumą.

"Lankėme sūnų ligoninėje. Gydytojai neteikė vilčių, kad sūnus išgyvens", – prieš vienuolika metų ištikusią tragediją prisimena jaunuolio mama.

Paklausta, ką pagalvojo, kai gydytojas pasiteiravo dėl sutikimo donorystei, moteris prisiminė, kad tokia mintis ją jau buvo aplankiusi.

"Grįždami iš ligoninės sutikome kaimynę medikę, kuri paklausė, kaip sekasi mūsų sūnui. Išgirdusi, kad būklė labai sunki, ji prisiminė gaisre žuvusią savo dukrą ir kadaise jos išsakytą pageidavimą po mirties tapti organų donore. Mes šeimoje nebuvome apie tai kalbėję, todėl kaimynės žodžiai įsiminė. O po dviejų dienų gydytojas paklausė dėl donorystės", – pasakoja mama Regina.

Mažas gyvenimo ratas

Kalbėdama apie savo gyvenimą ir likimo siųstus išbandymus, moteris prisimena posakį, kad tam, kas pakelia, tam Dievas ir duoda.

"Betgi niekas nepaklausia, ar tu gali tiek pakelti", – priduria ji.

Žmonės tiesiai į akis rėžė, kad sūnų išdalijau dalimis, kaip automobilio detales.

Įvykus nelaimei žmonės dažnai bando prisiminti, ar buvo kažkokių perspėjančių ženklų.

"Aš tokiais dalykais netikiu, – pasakoja Regina. – Bet prisimenu keletą Roberto piešinių, kurie, kaip supratau po jo mirties, tikrai buvo pranašiški. Prisimenu, rodo jis man ant didelio didelio lapo nupieštą mažą ratą, primenantį mandalą. Klausiu, kas čia. Sako: "Čia yra gyvenimo ratas." Klausiu, kodėl toks mažas dideliame lape. O jis sako: "Taip ir turi būti." Po sūnaus mirties jo pieštą gyvenimo ratą suvokiau visai kitaip."

Dar vieną ženklą Regina gali laikyti pranašišku – tai paskutinį sūnaus bendraklasių pasveikinimą gimtadienio proga. Nors jis gimęs rudenį, tąsyk buvo pasveikintas per kalėdinį vakarėlį: gavo atviruką su augančiu medžiu. Ir auklėtojos užrašyti žodžiai: "Auk ir stiprėk. O mes stovėsim šalia."

"Taip ir yra: bendraklasiai ateina pastovėti prie kapo", – apibendrina.

Kunigas padėkojo

Regina pasakoja ir tai, kaip po sūnaus žūties ir dėl organų donorystės išgyveno didelį aplinkinių priešiškumą.

"Žmonės tiesiai į akis rėžė, kad sūnų išdalijau dalimis, kaip automobilio detales. Bet stengiausi nekreipti dėmesio į žeidžiančius žodžius, labai tikėjau, kad mano sūnus kažkam padėjo išgyventi", – gedinčią mamą paskatino dovanoti organus tai, kad galėtų išgyventi kiti žmonės.

Moteris sako pagalvojusi apie tas mamas, kurių vaikai sunkiai serga ir kad tokie kaip ji galbūt dar gali jiems padėti.

"Man juk niekas nebegalėjo pagelbėti. Todėl ir sutikau. Tik sutikimo donorystei nesugebėjau pasirašyti – rankos taip drebėjo, kad nenulaikiau rašiklio. Vyras pasirašė", – dar viena sunki akimirka įstrigo Reginos atmintin.

Dar ir kunigui ji dėkinga. Laidotuves planavo pagal religines tradicijas, tačiau kilo mintis: o ką pasakys kunigas, ar organų donorystė nesutrukdys tradicinėms laidotuvėms?

"Kunigas mums padėkojo už tokį gražų poelgį, pasakė, kad pasielgėme teisingai", – Regina prisimena, kaip jai šiek tiek palengvėjo.

Šiemet Robertui būtų suėję 30 metų. Jo mama Regina pasakoja, kad sūnaus bendraklasiai į vaikų darželį atveda jau po antrą savo atžalą.

"Gal ir Robertas būtų man padovanojęs anūkėlę. Deja, nebuvo lemta", – pokalbį užbaigia sūnaus netekusi moteris.

Po savo mirties Robertas išgelbėjo gyvybę net šešiems žmonėms ir sugrąžino jiems sveikatą.