Vaistininkai ga­li kva­li­fi­kuo­tai pa­kon­sul­tuo­ti apie vaistų sudėtį, sau­gų jų var­to­ji­mą, ša­lu­ti­nį po­vei­kį, su­de­ri­na­mu­mą, ki­taip sa­kant, su­teik­ti vi­sa­ver­tę far­ma­ci­nę pa­slau­gą.

Po­li­far­ma­ci­ja – di­dė­jan­ti pro­ble­ma

Įvai­rūs ty­ri­mai ro­do, kad kon­sul­ta­ci­jų gy­ven­to­jams iš­ties rei­kia: Lie­tu­vos žmo­nės su­si­du­ria su to­kio­mis problemomis kaip po­li­far­ma­ci­ja, kai var­to­ja­mi pen­ki ar dau­giau vais­tų, di­dė­jan­tis vais­tų var­to­ji­mas, ne­tai­syk­lin­gas vais­tų var­to­ji­mas, augantis ne­pa­gei­dau­ja­mo vais­tų poveikio skai­čius.

Tad vais­ti­nin­kui ten­ka ne tik kon­sul­tuo­ti, bet ne­re­tai ir su­draus­ti ne­de­ra­ma savigy­da už­sii­man­čius as­me­nis, at­skleis­ti ga­li­mus pikt­nau­džia­vi­mo medikamentais pa­da­ri­nius. Lai­mė, į vais­ti­nin­ko žo­dį dau­ge­lis iki šiol bent kiek įsi­klau­so: tai ger­bia­ma, au­to­ri­te­tin­ga pro­fe­si­ja, o ir vais­ti­nė – pir­mo­ji grei­čiau­siai pa­sie­kia­ma svei­ka­tos ap­sau­gos įstai­ga.

„Vais­ti­nin­ką pa­siek­ti leng­viau nei gy­dy­to­ją, o jo kon­sul­ta­ci­ja – ne ma­žiau kvalifikuo­ta ir pa­ti­ki­ma“, – pa­ste­bi Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to (LSMU) Far­ma­ci­jos fa­kul­te­to Kli­ni­ki­nės far­ma­ci­jos ka­ted­ros lek­to­rė biomedicinos moks­lų dak­ta­rė Ri­ma Min­ku­tė.

Ša­lu­ti­nį po­vei­kį tu­ri vi­si vais­tai

Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, net pu­sė vais­tų pa­sau­ly­je vartoja­mi ne­de­ra­mai. Lie­tu­viai taip pat ne­pa­si­žy­mi draus­me var­to­da­mi gy­dy­to­jo pa­skir­tus vais­tus.

Prob­le­mos mas­tą at­sklei­džia ir LSMU stu­den­tų at­lik­tos ap­klau­sos. Daž­nai varto­ja­ma di­des­nė do­zė ar net ke­le­tas to pa­ties po­vei­kio vais­tų (pa­vyz­džiui, recep­ti­nis ir ne­re­cep­ti­nis), tad gy­dy­mas tam­pa dvi­gu­bas, ne­si­lai­ko­ma nu­ro­dy­to re­ži­mo, daž­nio, vais­tų iš­ge­ria­ma per daug ar, pra­din­gus simp­to­mams, juos nusto­ja­ma var­to­ti vi­sai. Dėl to ga­li kil­ti ša­lu­ti­nio vais­tų po­vei­kio pa­vo­jus, nevisiškai iš­gy­do­ma li­ga.

Nie­kur neiš­ny­ko ir at­spa­ru­mo an­ti­bio­ti­kams pro­ble­ma. Gy­dy­to­jui juos pa­sky­rus, svar­bu su­var­to­ti vi­są kur­są, net jei po ke­lių die­nų li­gos simp­to­mų ne­be­jau­čia­me. Kai na­muo­se už­si­li­kę an­ti­bio­ti­kai var­to­ja­mi ki­tų li­gų simp­to­mams slo­pin­ti, tar­kim, per­ša­lus, daž­niau­siai ir vys­to­si or­ga­niz­mo at­spa­ru­mas an­ti­bio­ti­kams.

„Kai per ap­klau­sas gy­ven­to­jų klau­sia­ma, ar lai­ko­si gy­dy­to­jo nu­ro­dy­mų vartodami pa­skir­tus vais­tus, daž­nas pa­tvir­ti­na, bet pa­si­gi­li­nus paaiš­kė­ja, kad skir­ti me­di­ka­men­tai var­to­ja­mi ne taip, kaip rei­kė­tų. O juk vie­nus vais­tus ge­riau ger­ti ry­te, ki­tus – va­ka­re, vie­nus – prieš val­gį, ki­tus – po val­gio“, – pa­ste­bi pašne­ko­vė. Daug klai­dų pa­da­ro­ma ir sa­vo nuo­žiū­ra be sai­ko per­kant nereceptinius vais­tus. Jų įsi­gy­ti šian­dien pa­pras­ta pre­ky­bos cent­ruo­se, degalinė­se, ta­čiau pa­si­tar­ti ten nė­ra su kuo, o pre­pa­ra­tas, ku­ris ti­ko vie­nam žmo­gui, ga­li vi­sai ne­tik­ti ki­tam.

„Prie­žas­čių, ko­dėl, tar­ki­me, ką nors skau­da, ga­li bū­ti ne vie­na. Tai ga­li bū­ti rim­tes­nės pro­ble­mos simp­to­mas ar­ba ki­to var­to­ja­mo vais­to ša­lu­ti­nis po­vei­kis. Tokia sa­vi­gy­da iš es­mės ne­ge­rai. Bet jei jau nu­spren­dė­te, kad rei­kia vie­no ar kito vais­to, de­rė­tų ati­džiai per­skai­ty­ti vais­tų pa­kuo­tės in­for­ma­ci­nį la­pe­lį ir vais­tą var­to­ti kuo trum­pes­nį lai­ką. Jei simp­to­mai neiš­nyks­ta, bū­ti­na kreip­tis į gy­dy­to­ją. Vi­si vais­tai tu­ri ša­lu­ti­nį po­vei­kį – ne­tgi ne­re­cep­ti­niai“, – pa­brė­žia dr. R. Min­ku­tė.

Kaip pa­reng­ti atei­ties vais­ti­nin­ką

Kad ga­lė­tų su­pran­ta­mai paaiš­kin­ti pa­cien­tui apie vais­tą, jo var­to­ji­mą, vaistininkas pri­va­lo tu­rė­ti ne tik pro­fe­si­nių ži­nių bei įgū­džių, bet ir ge­bė­ji­mą išklau­sy­ti, pa­tar­ti, pa­dė­ti žmo­gui.

Ri­ma Min­ku­tė: vais­ti­nin­kas tu­ri kom­pe­ten­ci­jos nu­spręs­ti, ar pa­kaks ne­re­cep­ti­nio vais­to, ar ge­riau kreip­tis į gy­dy­to­ją ir už­kirs­ti ke­lią rim­tai li­gai.

Ki­ta ver­tus, dirb­ti vais­ti­nin­ku – tik vie­na iš far­ma­ci­jos stu­di­jas bai­gu­sio specialisto veik­los sri­čių. O ga­li­my­bių bai­gu­sie­siems ži­no­miau­sią Lie­tu­vos farma­ci­jos spe­cia­lis­tų kal­vę – LSMU Far­ma­ci­jos fa­kul­te­tą – at­si­ve­ria itin daug.

Vais­ti­nin­kai ga­li kur­ti, ga­min­ti, ana­li­zuo­ti vais­tus, or­ga­ni­zuo­ti jų ga­my­bą. Jau­ni spe­cia­lis­tai dir­ba did­me­ni­nės vais­tų pre­ky­bos ir tie­ki­mo įmo­nė­se, far­ma­ci­jos pra­mo­nės įmo­nė­se, far­ma­ci­jos moks­lo pa­slau­gas tei­kian­čio­se įmo­nė­se, valstybi­nė­se svei­ka­tos sis­te­mos įstai­go­se, va­do­vau­ja far­ma­ci­jos kom­pa­ni­joms, ren­ka­si per­spek­ty­vų moks­li­nin­ko ty­rė­jo, ino­va­ty­vių vais­tų kū­rė­jo ke­lią.

„Far­ma­ci­jos sri­tis – itin di­na­miš­ka, kon­ku­ren­cin­ga ir la­bai pri­klau­so nuo naujausių moks­li­nių ty­ri­mų ir tech­no­lo­gi­jų. Tad šiuo­lai­ki­nis far­ma­ci­jos specialistas tu­ri bū­ti iš­mo­kęs nau­jau­sių far­ma­ci­jos moks­lo ži­nių, me­to­dų, ge­bė­ti juos tai­ky­ti pra­kti­ko­je, su­pras­ti svei­ka­tos po­li­ti­ką, koor­di­nuo­ti tei­kiant far­ma­ci­nes pa­slau­gas, bū­ti pa­si­ren­gęs dirb­ti moks­li­nį dar­bą“, – sa­ko LSMU Far­ma­ci­jos fakul­te­to de­ka­nė pro­fe­so­rė Ra­mu­nė Mor­kū­nie­nė.

LSMU Far­ma­ci­jos fa­kul­te­tas, gar­sė­jan­tis ino­va­ty­viais moks­lo la­bo­ra­to­ri­jų produk­tais, tarp­tau­ti­niais nau­jų vais­tų pa­ten­tais, pa­sta­ruo­ju me­tu su­si­tel­kė ugdy­ti kū­ry­biš­ką, pla­čių ge­bė­ji­mų far­ma­ci­jos ma­gist­rų pa­mai­ną. Ka­dan­gi fakulte­tas funk­cio­nuo­ja kaip Nau­jau­sių far­ma­ci­jos ir svei­ka­tos tech­no­lo­gi­jų centro bei moks­lo ir vers­lo slė­nio „San­ta­ka“ da­lis, bū­si­mie­siems far­ma­ci­jos specia­lis­tams at­vi­ros mo­der­niau­sios la­bo­ra­to­ri­jos ir stu­di­jų erd­vės.

Nau­jo­je mo­ko­mo­jo­je vais­ti­nė­je bū­si­mie­ji vais­ti­nin­kai jau šian­dien ren­gia­mi, kad ge­bė­tų bend­rau­ti su pa­cien­tu, kon­sul­tuo­ti jį apie vais­tų su­dė­tį ir su­de­ri­na­mu­mą, ži­no­tų, ko­dėl vie­nas ar ki­tas vais­tas ne­de­ra su kai ku­riais mais­to pa­pil­dais, produk­tais ar vi­ta­mi­nais. Stu­di­jų me­tu jie gau­na ži­nių apie žmo­gaus fi­zio­lo­gi­ją, iš­moks­ta at­pa­žin­ti dau­ge­lį simp­to­mų ir pa­gal tai pa­rink­ti tin­ka­mą vais­ti­nį prepara­tą, iš­moks­ta ver­tin­ti, kas at­si­tin­ka vais­tui pa­te­kus į or­ga­niz­mą, kaip jis sky­la, re­zor­buo­ja­si, pa­si­ša­li­na ir t. t.

Uni­ver­si­te­to pa­reng­ti vais­ti­nin­kai glau­džiai bend­ra­dar­biau­ja su gy­dy­to­jais, tei­kia far­ma­ci­nės rū­py­bos pa­slau­gas spren­džiant su vais­ti­nių pre­pa­ra­tų var­to­ji­mu susi­ju­sias svei­ka­tos pro­ble­mas. Net­ru­kus, įgi­ję pa­pil­do­mą li­cen­ci­ją, vais­ti­nin­kai teiks ir vak­ci­na­ci­jos pa­slau­gą.

Vais­tų są­vei­ka: įma­no­ma pa­tik­rin­ti

Grįž­tant prie per­ne­lyg gau­saus vais­tų var­to­ji­mo, jis ypač pa­vo­jin­gas vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, ku­rie ser­ga gre­tu­ti­nė­mis li­go­mis, var­to­ja daug skir­tin­gų vais­tų. Ty­ri­mai ro­do, kad var­to­jan­tiems pen­kis ar dau­giau vais­tų (va­di­na­mo­ji poli­far­ma­ci­ja) daž­niau ky­la įvai­rių ne­pa­gei­dau­ja­mų po­vei­kių – at­si­nau­ji­na lėtinės li­gos, ka­muo­ja skaus­mai, du­su­lys, su­trin­ka virš­ki­ni­mas, svaigs­ta gal­va.

Pa­sak dr. R. Min­ku­tės, Lie­tu­vo­je dar nė­ra sis­te­mos, kad gy­dy­to­jai ma­ty­tų vi­są in­for­ma­ci­ją apie ki­tų spe­cia­lis­tų pa­cien­tui skir­tus vais­tus ar pa­pil­do­mai įsi­gy­tus ne­re­cep­ti­nius me­di­ka­men­tus. Bet dau­gu­mo­je vais­ti­nių įdieg­tos pro­gra­mos, kurio­se, įve­dus var­to­ja­mų vais­tų pa­va­di­ni­mus, ga­li­ma su­ži­no­ti, ar ku­rių nors vais­tų są­vei­ka ga­li bū­ti ne­tin­ka­ma.

„Kuo dau­giau vais­tų var­to­ja­ma, tuo dau­giau pro­ble­mų ky­la dėl jų są­vei­kos ir tuo daž­niau rei­kia kon­sul­ta­ci­jų, nes pri­dė­jus tik vie­ną, kad ir ne­re­cep­ti­nį pre­pa­ra­tą, iš­si­de­ri­na anks­čiau su­de­rin­ti vais­tai. Įvai­rių vais­tų są­vei­kų iš­veng­ti neį­ma­no­ma, tik jos ne vi­sa­da ža­lin­gos, o kar­tais net rei­ka­lin­gos. Ar ši są­vei­ka svar­bi, ar pavo­jin­ga, o gal rei­kia ko­re­guo­ti do­za­vi­mą – vi­sa tai kom­pe­ten­tin­gas įver­tin­ti vais­ti­nin­kas“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė.

Ne­de­rė­tų pikt­nau­džiau­ti ir mais­to pa­pil­dais. Nors jie – ne vais­tai ir ne­ga­li bū­ti var­to­ja­mi gy­dy­mui, ta­čiau mais­to pa­pil­das yra kon­cent­ruo­tas tam tik­rų medžiagų pre­pa­ra­tas, ku­ris taip pat ga­li tu­rė­ti po­vei­kį or­ga­niz­mui. Kai ku­rie papil­dai ga­li tu­rė­ti įta­kos vais­tų po­vei­kiui, tad, kon­sul­tuo­jan­tis su vais­ti­nin­ku ar gy­dy­to­ju, rei­kė­tų pa­mi­nė­ti, jei juos var­to­ja­te.

Ne­tin­ka­mai, sa­vo nuo­žiū­ra var­to­jant vais­tus, ga­li­ma ap­si­nuo­dy­ti – ne­tgi to­kiais įpras­tais vais­tais kaip pa­ra­ce­ta­mo­lis, ku­rie var­to­ja­mi nuo skaus­mo, slo­pi­na perša­li­mo ar gri­po simp­to­mus. Iš­gė­rus šių tab­le­čių, tar­ki­me, nuo gal­vos skausmo, paskui – dar ke­le­tą pa­ke­lių karš­to gė­ri­mo nuo per­ša­li­mo, su­var­to­ta per di­de­lė pa­ra­ce­ta­mo­lio do­zė ga­li ap­nuo­dy­ti.

„Ki­lus men­kiau­siai abe­jo­nei dėl vais­to var­to­ji­mo ar sa­vi­jau­tos, vi­sa­da ge­riau pasi­kon­sul­tuo­ti bent jau vais­ti­nė­je, o vais­ti­nin­kas tu­ri kom­pe­ten­ci­jos nu­spręs­ti, ar pa­kaks ne­re­cep­ti­nio vais­to, ar ge­riau kreip­tis į gy­dy­to­ją ir už­kirs­ti ke­lią rim­tai li­gai“, – api­bend­ri­na dr. R. Min­ku­tė.