– Kokių vaistų trūksta? Ar kalbame tik apie tam tikrų vaistų komponentų, reikalingų jų gamybai, trūkumą?

– Iš esmės vaistų tiekimo grandines sutrikdė COVID-19 pandemija, taip pat karas Ukrainoje ir Lietuvoje galiojanti vaistų reguliavimo sistema, kuri labai stipriai spaudžia gamintojus mažinti kainą. Tačiau jie to padaryti negali, nes tuomet bus priversti parduoti pigiau nei yra to vaisto gamybos kaštai.

– Dėl to ir trūksta vaistų?

– Visa Europa susiduria su šia problema. Atskiros rinkos tą pajaučia gerokai stipriau. Dabar laukti eilėje vaisto 6–8 mėnesius tampa kaip ir normaliu dalyku. Problema ta, kad mes, palyginti su kitomis valstybėmis, esame maža rinka. 2,7 mln. – labai mažai gyventojų. Be to, pati vaistų reguliavimo sistema labai griežta. Todėl Lietuvos pacientams vaistų tenka laukti gerokai ilgiau, ir su vaistų stygiumi susiduriame irgi dažniau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl prognozuojate, kad po Naujųjų metų bus dar prastesnė situacija?

– Vėlgi grįžtame prie to paties vaistų reguliavimo. Šiuo metu svarstomas Farmacijos įstatymo projektas, kuriuo valdžia nustatė ne tik palikti nuo 2019 m. įšaldytas kainas, bet ir papildomai įvesti referavimą į penkias pigiausias veikliąsias medžiagas Europoje. Tai reiškia, kad gamintojams tai taps nepakeliama našta ir nemažai vaistų ar tiekėjų tiesiog iškris iš kompensavimo sistemos. Mes taip pat keliame klausimą, kodėl valdžios institucijos mąsto būtent taip. Kodėl tokį griežtą vaistų reguliavimą nori taikyti Lietuvoje, kuomet kitos Europos valstybės jau pradeda kalbėtis su gamintojais. Arba nukelia tų griežtų sąlygų įsigaliojimą, arba iš esmės kalbasi ir svarsto, kaip spręsti vaistų tiekimo problemas.

Per pastaruosius dešimt metų iš esmės vaistų tiekimo sutrikimų ir trūkumų problema išaugo aštuonis kartus. Tai reiškia, kad pasaulis susiduria ir su veikliųjų medžiagų, reikalingų vaistų gamybai, taip pat transporto kaštų augimu, kainų didėjimu. Natūralu, kad gamintojų kainos turėtų turėti galimybę lanksčiai prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Vaistų gamintojai siūlė, teikė savo prašymus, pasiūlymus, kaip tas turėtų atrodyti. Siūlė atsisakyti kainų įšaldymo, išorinio referavimo ir kalbėtis su tiekėjais, kaip išspręsti tas problemas.

– Tuomet gali atsitikti taip, kad vaistų netruks, bet jie kainuos du ar tris kartus brangiau, kaina bus rekordinė?

– Valstybė visada turi galimybę derėtis. Tikriausiai reikia tik valios, skirti tam laiko ir resursų dėl pacientų, dėl savo piliečių.

Panikuoti, kaupti ir namuose sandėliuoti vaistų tikrai nėra reikalo.

 

– Latvijoje stinga vaikiškų antibiotikų, Estijoje – kitų vaistų. O kokių medikamentų labiausiai trūksta Lietuvoje?

– Sudėtinga pasakyti, nes gamyba vyksta tam tikrais etapais. Taip pat stebima gamybos užsakymų eilė. Priklauso nuo to, kokios valstybės laukia eilėje ir kaip ta rinka pasiruošusi priimti vaistus už tą kainą, už kurią tiekėjai gali atvežti.

– Na, bet gal konkrečių kažkokių vaistų trūkumas fiksuojamas: gal paracetamolio iš Indijos ar tų pačių antibiotikų vaikams, ar kitų?

– Iš esmės vaistų gamintojai nėra linkę kelti panikos tarp pacientų ir valstybėje, nes tai nepagerintų nuotaikos ir tik blogintų situaciją. Tačiau vaistų gamintojai labai nori kalbėtis su valdžios įstaigomis, kad jos pagaliau suprastų, koks yra gamybos procesas, kokią kainą tiekėjai gali pasiūlyti, apskritai reaguoti į dabar padidėjusius gamybos kaštus. Ir leisti adaptuoti tas kainas taip, kaip tiekėjai gali tą padaryti.

– Vertėtų gyventojams priminti, kad nereikia pulti pirkti vaistų, kaupti jų. Ar tikrai vaistinės neištuštės?

– Mes negalime duoti tokių garantijų, tačiau panikuoti, kaupti ir namuose sandėliuoti vaistų tikrai nėra reikalo.