Sužinojo prieš dukters vestuves

Likimas kartais mėgsta pokštauti: iki sužinodama, kad serga krūties vėžiu, A.Bružienė dirbo ir dabar tebedirba ekonomiste Nacionaliniame vėžio institute. Tačiau nuolat vėžiu sergančius žmones matanti moteris teigia niekada negalvojusi, kad liga gali ją aplenkti.

Diagnozę ji išgirdo ypatingu laiku – prieš pat dukters vestuves, per patį pasiruošimo šventei įkarštį. Likus dviem dienoms iki dukters vestuvių, jai pradėjo skaudėti krūtį, nors šiaip jau sergant krūties vėžiu būna labai retai. Pabudo nuo skausmo, išgėrė vaistų, tačiau skausmas nepraėjo.

Gerbiu tuos žmones, kurie, susirgus šeimos nariui, jį globoja, bet aš pasirinkau kitą kelią.

Ryte atėjusi į darbą iškart kreipėsi į gydytoją. Ją konsultavo mamologas, buvo atlikta echoskopija, paimta biopsija. Greitai gavo atsakymą – trečios stadijos krūties vėžys, pažengęs į limfmazgius. A.Bružienei tebuvo 39-eri.

"Diagnozę išgirdau dukters vestuvių išvakarėse. Nebuvo kada liūdėti – juk kitą dieną reikėjo džiaugtis", – prisimena Aušra.

O paskui laukė ilgas kelias. Gydymas prasidėjo nuo operacijos – visos mastektomijos, t.y. krūties pašalinimo.

"Gydytojai man iš karto pasakė, kad teks ją šalinti. Tuo metu mano dvi dukros jau buvo suaugusios, bet mažiesiems sūnui ir dukrai tebuvo penkeri ir treji. Tad dėl krūties pašalinimo smarkiai neišgyvenau – aš tiesiog norėjau gyventi", – sako nepasiduoti nusprendusi mama.

Tada sekė visi kiti vėžiui įveikti taikomi gydymo būdai: aštuoni chemoterapijos ciklai, radioterapija. Sunkiausias gydymo etapas buvo chemoterapija. Paskutinė, aštuntoji, – sunkiausia. Aušrai atrodė, kad tuoj mirs.

"Praėjus savaitei po paskutinio kurso turėjau važiuoti į kalnus Austrijoje, o aš guliu lovoje ir negaliu net lagamino susidėti. Bet išvažiavau, esu linkusi niekada gyvenime nepasiduoti. Gydanti gydytoja tik palingavo galva ir patarė, kokių vaistų pasiimti į kelionę... Kelionė buvo labai sunki. Vairuotojai važiuodavo 2–3 valandas, tada aš išlipdavau ir atsiguldavau ant žemės, gulėdavau. Nežinau, ką aplinkiniai galvodavo, bet man buvo tas pats. Eidavome kur vorele, sustoti negali, nes kitus stabdysi – sukaupi jėgas ir eini. O po savaitės grįžau namo kaip naujai gimusi. Sakau, gal arčiau Dievo pabuvau?" – šypsodamasi dalijasi prisiminimais Aušra.

Butauto Barausko nuotr.

Padėjo ir darbo terapija

Kovodama su vėžiu A.Bružienė pasirinko ne užsidaryti namuose ir gailėtis savęs, o kiek įmanoma gyventi įprastą gyvenimą – visą ligos laiką ji dirbo, kad ir kaip buvo sunku.

"Žinoma, mano situacija buvo geresnė, nes Nacionaliniame vėžio institute aš ir dirbau, ir gydžiausi. Ryte sulašindavo chemoterapinius vaistus, iš karto po to imdavausi darbų. Toji darbo terapija mane labai palaikė. Kai atsigręžiu dabar atgal, pagalvoju: jeigu būčiau buvusi namuose, kažin, kaip čia būtų pasibaigę", – svarsto pašnekovė.

Gydydamasi vėžį Aušra pasirinko neįsileisti šeimos į ligą, mat jos mama buvo vyresnė nei 70 metų, vaikai dar maži, o dukra, kurią ištekino, laukėsi. Tad savo išgyvenimus ji palikdavo darbe – išsiverkdavo kolegės kabinete. Šeima, net ir suprasdama, kaip jai sunku, Aušros pasirinkimą gerbė ir leido jai būti tuo, kuo buvo iki ligos, – žmona, mama ir dukra.

Aš save ruošiau operacijai, bet vis rasdavau priežastį, kodėl dar reikia atidėti.

"Gerbiu tuos žmones, kurie, susirgus šeimos nariui, jį globoja, bet aš pasirinkau kitą kelią, – pasakoja A.Bružienė. – Kai gimė anūkas, po mano operacijos buvo praėjęs vos mėnuo, vienos rankos beveik negalėjau pajudinti, bet aš ėjau jo maudyti, nes tokia mūsų giminės tradicija – anūką maudo močiutė. Ir po chemoterapijos, nors bloga būdavo, eidavau ir jį maudydavau. Aš turėjau dėl ko gyventi, negalėjau nuleisti rankų."

Aušra iki šiol dėkinga sako savo mamai, kad ši nė karto nepaklausė, kaip ji jaučiasi. "Matė, kad guliu be jėgų, kad man blogai, bet neklausė. Ką aš jai būčiau galėjusi atsakyti? Nenorėjau savų žmonių traumuoti. Gal ir mano charakteris toks. Paguodos ir gailesčio daugumai pacientų nereikia, nes tai lyg iš aplinkinių siunčiama žinutė, kad tu mirsi", – dalijasi tuomečiais išgyvenimais.

Sunkų kovos su liga kelią įveikusi moteris neneigia: išgirsti vėžio diagnozę yra tikrai didelis šokas. Kyla klausimas – kodėl aš? Tam tikru laikotarpiu tikrai savęs labai gaila, ir ašarų išlieta daug.

Pasiryžo rekonstrukcijai

Prabėgus dvejiems metams po sudėtingo gydymo, A.Bružienė pradėjo galvoti apie krūties rekonstrukcijos operaciją. Apsispręsti nebuvo lengva – prireikė dar dvejų metų. Buvo nemažai baimės, dvejonių. Labiausiai gąsdino vienas iš populiarių mitų, kad sergant onkologine liga reikia vengti bet kokių intervencijų, nes tu gali tą ligą pažadinti.

Iš savo vyro moteris teigia niekada nesulaukusi jokių užuominų, kad kažkas ne taip. Net priešingai: kai pati ėmė galvoti apie krūties rekonstrukcijos operaciją, jis paklausė, kam to reikia – ir taip viskas gerai. Bet kiekvieną dieną matyti operacijos randą pačiai Aušrai nebuvo lengva.

O ir kai kurių moterų svarstymai, esą nereikalinga ta plastinė operacija – geriau būti sveikai, jai neatrodo nuoširdūs. Sunku patikėti, kad moterys, žiūrėdamos į save nuogą veidrodyje, psichologiškai gerai jaučiasi.

"Aš save ruošiau operacijai, bet vis rasdavau priežastį, kodėl dar reikia atidėti. Galiausiai mane pastūmėjo vienas įvykis. Buvau Jungtiniuose Arabų Emyratuose, mus nuvežė prie vandenyno. Norint eiti maudytis, persirengti reikėjo bendroje moterų persirengimo patalpoje. Ir aš supratau, kad negaliu nusirengti ne dėl savęs, bet dėl kitų. Tai buvo paskutinis lašas", – prisimena Aušra.

Tad, praėjus ketveriems metams po mastektomijos, ji ryžosi krūties rekonstrukcijai. O pirmas žingsnis po šios operacijos buvo į apatinio trikotažo parduotuvę.

"Aš tik vaikščiojau ir žiūrėjau. Priėjo pardavėja ir klausia: "Gal jums pagelbėti, kokio dydžio reikia? Atsakiau, kad nieko nežinau, noriu tik pasižiūrėti. Stoviu, ašaros rieda", – niekada nepamirš tąkart išgyvento sąmyšio.

Dabar, teigia Aušra, svarbiausia paskirtu laiku pasitikrinti. Ji žino – vėžys bet kada gali sugrįžti.

"Būna, draugai išduoda, išduoda ir vėžys – gali sugrįžti. Bet būna ir gerų draugų, kurie eina šalia tavęs, nepakišdami tau kojos. Vėžys lieka visam gyvenimui, nuo jo nepabėgsi", – suvokia turinti susitaikyti su realybe.

Liga – tik gyvenimo etapas

Dabar A.Bružienė stengiasi padėti kitoms moterims, kurios susiduria su liga, – nuo 2017 m. ji vadovauja Nacionalinei krūties ligų asociacijai.

Nebijokite tikrintis, eikite pas medikus, o jeigu išaušta tokia diena, kai ta liga pasibeldžia į kūną, – nepraraskite vilties, tikėjimo ir kovokite. Ligą tikrai galima nugalėti!

"Kai susiduri su šita liga ir po visų gydymų atsigauni, norisi padėti kitoms moterims, – sako asociacijos prezidentė. – Norisi, kad ir kitoms pasisektų įveikti šią ligą, kaip pasisekė man. Žinau, kad geriausiai tokioje situacijoje supranta ta, kuri yra per visa tai perėjusi. Visi kiti gali tik užjausti ir gailėtis tavęs. O tos užuojautos ir gailesčio nereikia. Jeigu manęs gailėtų, aš jausčiausi kažkokia kitokia. O aš nesu kitokia – aš tik sirgau vėžiu. Ta veikla yra ir mano padėka medikams, žmonėms, kurie mane palaikė."

Aušra pastebi, kad nors moterų sąmoningumas didėja, vis dar yra galvojančiųjų, jog krūties vėžio diagnozė – vos ne mirties nuosprendis.

"Tai didžiausias mitas apie krūties vėžį. Žinau daug pavyzdžių, kai moteris susirgo 40-ies, o anapilin iškeliavo 90-ies – nuo senatvės. Tačiau turi susidraugauti su šita liga, niekur nuo jos nepabėgsi. Tai pirma pagal mirtingumą moterų liga, kuri gali neatsinaujinti, o gali ir atsinaujinti po 10 metų – visaip būna. Kaip aš sakau, tai yra ištikimiausias tavo draugas, su kuriuo tu miegi, valgai, ryte geri kavą", – sako Aušra.

Butauto Barausko nuotr.

Ji ragina susirgusius žmones nebijoti kalbėti, dalytis, kaip tenka kovoti ir gyventi su liga. Nes sergantis žmogus nėra kažkoks raupsuotasis, o liga – tik tam tikras gyvenimo etapas nuo diagnozės iki pasveikimo, kurį reikia pereiti.

Aušra neneigia – krūties vėžio gydymas tikrai labai sunkus, bet reikia susiimti ir tą kelią nueiti. Dažniausiai moterys bijo chemoterapijos. Tai tikrai sunku, bet viskas yra išgyvenama. Tai tik vienas iš gydymo etapų.

"Skaudžiausia, kai moterys atsisako gydymo, nes bijo prarasti plaukus, krūtį, nes gali nebepatikti savo vyrui. Ta baimė trukdo kovoti su liga. Bet plaukai atauga, o šiuolaikinė medicina krūtį atkuria – ir vėl tampi tokia, kokia buvai, gal net gražesnė, nes plastikos chirurgai puikiai padaro savo darbą", – tikina A.Bružienė.

Geriau sužinoti anksčiau

Trečios stadijos krūties vėžį įveikusi Aušra žino, kad išgirsta ši diagnozė moterims atveria visą skalę jausmų. Tokioje situacijoje labai vertinga psichologo pagalba. Ir nors šiais laikais tokia pagalba prieinama, moterys vengia lankytis pas psichologą, nes dar gajus požiūris: jei ten lankaisi – tau kažkas su galva negerai.

Kita problema – susirgusios moterys susiduria su informacijos trūkumu, dėl to jos ieško informacijos visur ir dažniausiai ne ten, kur reikėtų. O reikia pasitikėti gydytojais, kalbėtis su jais apie visus galimus gydymo ar nesigydymo padarinius, šalutinius reiškinius, ligos prognozes.

A.Bružienės manymu, dar viena didžiulė problema – jaunoms moterims nėra profilaktinių tyrimų dėl krūties vėžio. Pasinaudoti nemokama krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa moterys gali nuo 50 metų, tačiau dažnai krūties vėžiu suserga gerokai jaunesnės.

Todėl moterys turi būti budrios, nepamiršti krūtų savityros, nenumoti ranka į naujus, nepažįstamus požymius ar jutimus krūtyse. Reguliariai tikrintis reikėtų nuo 30 metų, nes kuo anksčiau diagnozuojamas krūties vėžys, tuo didesnė tikimybė ligą įveikti, tuo mažiau agresyvus gydymas yra taikomas.

"Nebijokite tikrintis, eikite pas medikus, o jeigu išaušta tokia diena, kai ta liga pasibeldžia į kūną, – nepraraskite vilties, tikėjimo ir kovokite. Ligą tikrai galima nugalėti!" – tikina tai įrodžiusi A.Bružienė.