Anot jos, alternatyvia ligų prevencijos priemone laikomas ir Lietuvoje vis populiarėjantis bėgimas, bet daugelis žmonių į sveikatą žiūri vartotojiškai: „Atėjau, nusipirkau vaistų, išgėriau ir einu vėl į darbą. Jeigu taip į sveikatą žiūrėsi, tai ji tokia kažkokia ir bus.“

– Kas yra medicinos ar sveikatos antropologija? Kuo ji domisi? Ką tyrinėja?

– Medicinos antropologija dar vadinama sveikatos antropologija (tai priklauso nuo tradicijos). Ji tiria žmonijos sveikatą, ligas, įvairias sveikatos apsaugos formas. Taip pat ir ligonių priežiūrą, gimdymo, gimimo procesus, biokultūrinę žmogaus adaptaciją. Dar galėčiau pridurti, kad medicinos antropologija praplečia biologinės medicinos ribas, sieja sveikatą su sociokultūriniu kontekstu, individualiomis patirtimis, supratimais, praktikomis ir t. t.

– Atsižvelgiant į tuos visus kontekstus – sociokultūrinius, tradicinius, istorinius – kaip sveikata suvokiama šiandien? Kokie egzistuoja sveikatos supratimai ir būdai jos siekti?

– Turbūt gali būti įvairiai. Galima vertinti, kad esu sveikas, galiu eiti į darbą, nors kosėju, skrepliuoju, o gal esu sveikas, kai man viskas sekasi ar aš esu viršūnėje. Bendrąja prasme, sveikatai įtaką daro daug faktorių: individualus elgesys, mityba, aplinkos sąlygos, kuriomis gyvename. [...] Taip pat svarbus pažeidžiamumas infekcinių, kenksmingų komponentų atžvilgiu, prigimtinės, genetinės savybės, sveikatos paslaugų prieinamumas, kaip greitai mes galime kreiptis į gydytoją, visuomenės palaikymas, materiali pagalba.

Anot daugybės medicinos antropologų ar tiesiog antropologų, galimybės išvengti tam tikrų ligų labai glaudžiai susijusios su kultūriniais įsitikinimais, tikėjimais, įprastomis sveikatos praktikomis. Žmogus gali būti įsitikinęs esąs sveikas. Jis nesikreips į gydytoją ir nesigydys.

Nuo kiekvieno individualiai priklauso, kiek dėmesio skirsime tai sveikatai. Vieni nuolat sveikatinasi, kitiems jau net gresia hipochondrija, dar kiti kreipiasi į medikus tik tada, kai ištinka krizė. Žinoma, yra ir grupių, kurios dėl įvairių priežasčių įsitikinusios, kad negali kreiptis į gydytojus.

Tokių grupių Lietuvoje labai nedaug. Tai labiau amerikietiška. Tikrai yra tokių atvejų, kai žmonės nesikreipia į gydytojus, nes jų tradicijos tiesiog to neleidžia. Jehovos liudytojai, kiek žinau, nepriima kraujo perpylimo paslaugos. Tai pavyzdys, kaip sveikata labai glaudžiai siejasi su įsitikinimais.

Vakarietiškoje medicinoje sveikata suvokiama kaip kokybiškas fizinių ir psichinių žmogaus rodiklių, tam tikrų sistemų funkcionavimas. Medikai turi testus, normatyvus, pavyzdžiui, nuo kiek iki kiek kraujyje turi būti geležies. Viskas sustyguota, suskaičiuota.

– Kalbate apie biologiškai pamatuojamus rodiklius. Rytų kultūrose holistinis sveikatos supratimas yra neatsiejamas. Kaip yra pas mus?

– Įvairiai. Dabar kaip tik darau tokį tyrimą. Dar negaliu pateikti apibendrintai, nes neseniai tuo užsiimu, bet yra gana nevienareikšmių atsakymų. Pastebėtina, kad visuomenė sąmoningėja. Tikrai būna taikomi tradicinės medicinos metodai. Kai kurie sakytų, kad tai – kaip tik netradicinė medicina, nes tradicine laiko mūsų poliklinikų mediciną.

Tikrai yra gydytojų, kurie turi supratimą ir bando žvelgti holistiškai. Galbūt sistema pati priverčia juos elgtis kitaip. Šeimos gydytojas turi 10–15 min. pacientui priimti. Kaip per tiek laiko holistiškai išanalizuosi visą žmogaus gyvenimą? Turi ištirti priežastis, dėl ko kažkas atsitiko, ypač tai taikoma psichosomatiniams susirgimams.

Tyrimo metu, nagrinėjant empirines patirtis, teko girdėti gana neigiamų nusiskundimų [Vakarų medicina]. Žmonės todėl ir renkasi tuos kitus metodus. Jie pasigenda ligos priežasties ieškojimo. Dėmesys neretai teikiamas tik simptomui. Jei yra reikiamas simptomų skaičius, tau išrašomas vaistas. Vėlgi turbūt yra tokia sistema. Nemanau, kad tai yra tik tų gydytojų problema, bet tokia sistema.

– Galbūt sistema nėra pajėgi, nėra galimybių taip jau holistiškai žvelgti į žmogaus sveikatą, bet ar pačių žmonių supratimas artėja link to?

– Bijau apibendrinti. Kaip mokslininkė, turiu visą laiką remtis tyrimais. Lietuvoje tikrai nėra atlikta tyrimų, kiek visuomenė dabar sąmoninga ar nesąmoninga ir kaip mes žvelgiame – ar holistiškai, ar ne.

Galiu remtis savo asmenine patirtimi ir tuo, kiek domiuosi, nes gana nemažai domiuosi alternatyviomis gydymo sistemomis. Turbūt tai darau ir iš praktinių paskatų, ir iš antropologinių, ir apskritai smalsumo vedina. Tų alternatyvių gydymo metodų [...] yra tiek daug. Jų be galo daug. Žmonės tikrai domisi jais, tad yra tas sąmoningėjimas.

– Koks tas netradicinis, pavadinkime, alternatyviosios medicinos, alternatyvaus gydymo, savigydos supratimas? Kada, jūsų pastebėjimu, žmonės labiausiai linkę į juos atsigręžti?

– Pasiremsiu amerikiečių mokslininke Christine Larson. Ji alternatyvią mediciną suskirsto į tam tikras kategorijas ir išskiria tokias kategorijas, kaip alternatyviosios medicinos sistemos. Tai kinų medicina, ajurveda.

Jų atstovų požiūris į žmogų, kaip į sistemą, visiškai skiriasi nuo vakarietiško požiūrio į žmogų. Ajurvedoje skiriamos došos, žmonių tipai, su tuo siejama mityba. Viskas kitaip. Toliau mokslininkė išskiria kūno ir proto arba sąmonės (angl. mind) integravimo praktikas, tokias, kaip kognityvinė terapija, psichologijos sritis.

Toliau Ch. Larson išskiria biologija grįstą terapiją. Tai tiesiog speciali mityba, tam tikra dieta, tam tikrų produktų atsisakymas ir t. t. Įvairios į kūną orientuotos technikos (angl. body manipulations): joga, įvairios sporto formos, judesio terapija, šoko terapija. Akupunktūra taip pat priskiriama prie šių technikų.

Taip pat išskiriama energetinė terapija: gydymas prisilietimu, abstrakčios gydymo rūšys. Klausėte apie tai, kas populiaru. Manau, net nepagalvojame, kad vienas iš populiariausių dar vis dėlto netradicinių gydymo metodų yra žolelės. Mus taip augino mamos.

Remiantis tyrimais, teoriniais suskirstymais, gydymas žolelėmis jau yra netradicinė medicina. Tai ir žolelių kompresai, specialios dietos, gydymas kristalais, netgi hipnozė, nors hipnozė taikoma psichologijoje, psichoterapijoje. Tai ir aromaterapija, spalvų terapija, homeopatija, tas pats, kaip minėjau, gydymas dielėmis. Žodžiu, tokių gydymo būdu yra didelė gausa.

– Ar galima išskirti, kad žmonės linkę rinktis alternatyvius gydymo ir gydymosi būdus?

– Tai išskiria jau minėtos Ch. Larson studija. Kadangi tyrimas atliktas Amerikoje, tai man pačiai įdomu paminėti, kad viena priežastis, kodėl ten imamasi šių metodų, – žmonės neturi pakankamai lėšų susimokėti už medicininį gydymą. Tai daroma iš ekonominių paskatų. Pas mus galbūt yra kitų problemų. Galime pasidžiaugti, kad pastaroji būdinga mažiau.

Kai kurie žmonės tiesiog pabūgsta pašalinių gydymo efektų arba pačios procedūros, kai gresia chirurginės intervencijos, operacija. Tai lemia ir sunkios ligos, kai žmonės susiduria su gyvenimo pasirinkimu – ką toliau daryti.

Iš empirinių pastebėjimų turiu tokį – žmogus dažnai pasirenka alternatyvius gydymo būdus, kai ieško pagalbos pas medikus ir negauna atsakymo. Atsakymas būna „visi tyrimai geri“ arba „viskas gerai, ko čia skundiesi“, „viskas tau gerai“. Na, gal nesako „ko čia skundiesi“, bet sako „viskas čia gerai, tai tik įsiteigimas“. Bando daktaras ozityviai nuteikti, bet žmonės jaučiasi blogai.