Visos ligos nuo nervų

„Dievuliau, kaip keičiasi laikai...“ – rypuoja viena sudžiūvusi močiutytė, nesugraibydama terbelėje telefono, mat užrašas ant poliklinikos lauko durų neleidžia jų nė praverti be išankstinio skambučio. Bet šįsyk aš ne apie tai, nors visiškai su ja sutinku – laikai keičiasi.

Jurgis ir drakonas

Jei anksčiau liga vienareikšmiškai buvo traktuojama kaip blogis, su kuriuo reikia kovoti, jį nugalėti ir tarsi šventam Jurgiui, koja pamynus drakono galvą, švęsti pergalę, tai dabar...

Mano kartos žmonės turbūt dar pamena laimingai pasibaigusią istoriją, kai tėtis traktorine žoliapjove netyčia savo 3 metų dukrelei Raselei visiškai nukirto abi kojytes, o jaunas Maskvos mikrochirurgas jas sėkmingai prisiuvo. Triukšmo ir garbės užteko visai tuometei TSRS. Tuo tarpu šiandien žmogus, o tiksliau, Chirurgas-Didvyris, kuris nelaukdamas kovido testo rezulatatų, ryžosi operuoti jau šių dienų raselei pūlingą apendicitą, deja, garsus tik feisbuko platformoje...

O gal pradėsime ragais, nagais kovoti už save, už savo artimųjų sveikatą, jų prigimtines žmogiškąsias teises.

Laikai keičiasi. Ir nuo beprotiško bėgimo pavargusios moterys bei vyrai dėkoja ligai, sugebėjusiai slėtinti jų gyvenimo tempą. Leidusiai sustoti ant paties bedugnės kraštelio. Sąmoningumo seminaruose liga imama aukštinti kaip mūsų dvasinio pasaulio mokytoja, prikišamai – t. y. jau fiziniame lygmenyje – rodančia, kad atėjo metas sustoti. Sustabdyti nevaldomu greičiu besisukančią gyvenimo ruletę.

Pats sau gydytojas

Mano mama, jau daugybę metų „draugaujanti“ (kaip dabar turbūt reikėtų sakyti) su viena pagydoma liga (taip irgi šiais laikais teigiama), taip pat mėgsta padūsauti. „Bepigu man sirgti, kai jūs, vaikai, visi taip manimi rūpinatės. Visi mane gydote... Va kai tavo, amžiną atilsį, močiutė gulėjo ligoninėje, man nė galvą nešovė ja ten rūpintis, nesgi tam yra daktarai, maniau...“

Ilgą laiką aš irgi taip maniau. Kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Daryti tai, ką geriausiai sugeba: kas - rašyti, kas - mokyti, o kas - gydyti. Bet naujoji mano sąmokslo teorija skelbia ką kita. Šių dienų žmogus, jei nori gyventi ilgai ir laimingai, privalo būti pats sau gydytojas. Nes kitaip jam – šakės, o gal presas, kaip juokavo Vytauto V.Landsbergio „Obuolių pasakų“ herojus obuolys Antanas.

Niekada nebuvau stipri skaičiuose, užtai labai užjaučiu visą trečdalį Lietuvos abiturientų, susimovusių per tą nelemtą matematikos egzaminą. „Būti pačiam sau gydytoju?!“ – vos pradėjus spręsti šią sunkią lygtį su daugybe nežinomųjų iš pradžių apima lengvas šokas. Einu ieškoti Saulėjos gudručio.

Pasirodo, dabar taip vadinamos skaičiavimo mašinėlės, kurios daro viską: užtai mano būsima dvyliktokė vis dar nesugeba, prikelta iš miegų vidurnakį, išpyškinti daugybos lentelės iš 8. O dar sako, kad mes, dabartiniai penkiasdešimtmečiai, prarastoji karta, cha…

Betgi nenukrypkime nuo temos. Kaip man būti gydytoja, - klausiu pati savęs, - jei aš nieko neišmanau apie tą kyborgą (turiu omeny tikrai ne koroną!), kurį savo genetinėje sistemoje nešiojamės visi, bet aktyvuojasi - tam tikru metu - jis tik kai kuriems. Neturiu medicininio išsilavinimo, o lankyti Trečiojo amžiaus universiteto studijas man jau per vėlu…

Bet kai eilinį kartą nuėjusi pas specialistą, kuris, mano galva, turėtų bent jau žmogiškai domėtis savo paciento ligos istorija, susiduriu su abejingumu, - nervai nelaiko. Grįžusi namo išsiverdu puodelį stiprios kavos ir tiesiog virtuvėje, prie ranka rašytų mažo glikemijos indekso produktų sąrašo, pati sau viena duodu Hipokrato priesaiką.

Be valties Titanike

Nuo šiol visas mano gyvenimas, - sakau, - bus skirtas tarnystei. Jei ne keliems Lietuvoje dar likusiems milijonams, tai bent patiems artimiausiems mano aplinkos žmonėms, kuriems pagalbą – jei šito nedaro profesionalai – aš turiu užtikrinti.

Dar keletą kartų persiskaičiusi tą kilnų tekstą – Hipokrato priesaiką - internete imuosi konkrečių veiksmų. Kaip sako šių dienų išmanioji biznio vadyba, jei nepradėsi veikti per 72 valandas – nieko nebus.

Pirmosios 24 valandos prabėga akimirksniu. Turiu susipažinti su mamos ligos istorija. Ne tiek, kiek to velnio kyborgo tema rašo populiarūs šių dienų dienraščiai, bet gerokai plačiau.

Elektroninės sveikatos dienoraštyje įrašai tokie neinformatyvūs, kad tarpais ima atrodyti, jog nuo pernai žmogaus jau nebėra. Tiksliau, jis dar figūruoja kažkokiuose medicininiuose archyvuose, išrašuose, bet žinių apie jį jau nedaug. Tik iš inercijos vis dar skiriami vaistai ir jų aprašomas pašalinis poveikis.

Kaip vėliau kalbės vienas nepriklausomas gydytojas iš Jungtinės Karalystės: „Kam kelis metus žaloti organizmą vaistais, kurie nieko nepadeda?!“ Todėl, gerbiamasis, porinsiu jam per skaipą laužyta anglų kalba, kad mes, pacientai, patys norime tų vaistų kaip išganymo. Kaip paskutinio patepimo. Nes be jų žmogui daugiau nieko nelieka.

Ar jūs bent įsivaizduojate, kaip baisu likti be gelbėjimosi valties, liemenės, šiaudo, be jokios vilties šių dienų medicinos pramonės Titanike? Ir kiek tokių skęstančių aš matydavau kasdien, lydėdama mamą pas gydytojus (jau nekalbu apie Dievos koronės laikus, kai vienintelės durys, kurios dar atsidaro, tiesa, už nemažus pinigus, yra privačios gydymo įstaigos).

O šventas paradokse – kas galėjo pagalvoti, kad eilių prie gydytojo kabineto laikus aš prisiminsiu su nostalgija ir grauduliu.

... Kantriai sėdime eilėje su kitais nurašytaisiais. „Vaizdelis nekoks“, - pasakytų dabar jau į doros kelią atsivertęs, o gal tik skūrą į reikiamą pusę išvertęs vienas politinis veikėjas. Bet man, krimtusiai literatūrologijos mokslus, didesnės asociacijos kyla su lietuvių literatūros klasiko Balio Sruogos „Dievų mišku“. Ten, sykį jau sunumeruoti ir suskaičiuoti numirėliai, vadinamieji Štuthofo koncentracijos lagerio klipatėlės, jau nebeįgydavo antro šanso gyventi. Sykį miręs, - taip skelbė nerašyti tos baisios vietos įstatymai, - vadinasi, negyvas! Gal taip yra ir su mūsų liga? Sykį nurašytas, sveikas nebūsi.

Abejingumas valdo

Laimei, turiu feisbuką. Sėdint jame laikas tirpte tirpsta. Bet ne daugiau nei laukiant eilėje prie gydytojo kabineto. Feisbuke randu daug specializuotų grupių, kuriose ligoniai bei jų artimieji dalinasi savo patirtimi, kaip kovoti ar draugauti su kyborgu.

Vos tapusi jų nare, išsyk suprantu, kad sveikam žmogui skaityti tas vaikų, žmonų, vyrų, močiučių, senelių ligos istorijas yra didelė psichologinė našta. Pamiršau, kaip vadinasi ta liga, kuria dažnai suserga medicinos studentai, nuo per didelio žinių kiekio pradėję sau taikyti visus paskaitose nagrinėjamų ligų simptomus? Tai štai – aš ja sergu. Susirgau išsyk, kai tik nusprendžiau būti gydytoja ir išgėrusi rytinę kavą daviau sau Hipokrato priesaiką.

Iš žmonių pasisakymų virtualioje erdvėje suprantu viena – abejingumas valdo! (O tai dargi ne Dievo koronės laikai!) Suprantu ir kita, jog net su mūsų kyborgu galima gyventi ilgai ir laimingai, jei tik neapdairus skubėjimas ir pasąmonėje pasėtos baimės (Jos Didenybei Farmai paranku gąsdinti) pirma laiko nenuvarys mūsų į kapus. Prisiminkime filosofinį filmuką suaugusiems ir vaikams apie žaliąjį pabaisą Šreką – kol gyveno sau asocialus žaliojoje pelkėje, jokių problemų neturėjo. Taip… Visos bėdos nuo nervų.

Puikioje knygoje Valerijus Sinelnikovas sako, jog turime pamilti savo ligą. Išsivalyti vidų, atsikratyti nuoskaudų. Turbūt mama jau tai padarė, nes atrodo rami. O štai man viskas dar tik prasideda. Turiu omeny, kad davus Hipokrato priesaiką, mano nervai jau kelinta diena ima lipti iš konservų!

Mes jus pamiršome...

Vėl iš atminties ima plaukti pusmečio senumo vaizdai... Sėdime abi su mama tvankiame, pilname moterų margomis skarelėmis, klinikos vestibiulyje. Eilė juda labai lėtai. Čia turi pamiršti, jog esi dirbanti moteris.

Ir vėl mintyse Balio Sruogos klipatėlės: stot, lygiuot, ramiai – kas sekantis į numirėlių gretas?! Baisu ne pačios mirties, - mintyse perfrazuoju dramaturgo žodžius, - bet išniekinto jos vaizdo. Po trijų sekinančių laukimo valandų liekame paskutinės. Moteris baltu chalatu iškiša nosį pro Vilties kabineto duris ir lyg niekur nieko konstatuoja faktą: „Mes jus pamiršome, ateikite rytoj po pietų…“

„Ja želaju vsiem sčastja…“ – nežinau, kodėl, bet rusiškai imu cituoti pozityvaus gyvenimo būdo mokytoją Olegą Torsunovą, kalbėjusį, kaip svarbu erdvę aplinkui save užpildyti geromis emocijomis, vibracijomis, teigiama energija.

K čiortu tą gydytoją, - sakau mamai, jau tiksliai žinodama, už ką labiausiai myliu rusų kalbą: ji taip tiksliai leidžia išreikšti savo mintis. - K čiortu tą mažo glikemijos indekso dietą - varom į kavinę! Pasiimsim cappuccino ir patį saldžiausią torto gabalą su milžiniška pridėtinio cukraus doze! Koks sveikos gyvensenos guru pasakė, jog visos ligos nuo neteisingos mitybos?! Unikauskas? K čiortu jo nuomonę! Kas jau kas, bet aš dabar tiksliai žinau, jog visos XXI amžiaus ligos nuo STRESO, o stresą šiais laikais mes patiriame visur – net ir stovėdami eilėje ten, kur jo išvis neturėtų būti.

Kad sąžinė nekraujuotų

Vienos pažįstamos dėka į rankas pakliūva fizioterapijos specialistės Džeinės McLelland knyga, kaip priversti tą kyborgą badauti pačiam nebadaujant. Tai tik šiaudas iš užjūrio, kurio griebiamės su baime ir džiaugsmu.

Su baime – nes esame vienut vienutėlės šiam kely. Tarsi kokios Camino Lituano turistės per ypatingus šios vasaros karščius… Su džiaugsmu – nes tai vis dėlto viltis.

Džeinės idėja paprasta: vienu metu blokuoti visus to atbuleivos maitinimosi kelius. Ir daryti tai ne valstybei milijonus kainuojančiais Didžiosios Farmos vaistais, bet tam tikrais vaistų, kurie yra pigūs ir gydymui taikomi ne pagal nustatytas indikacijas, kokteiliais.

Ar būčiau stvėrusi šį šiaudą daugiau nei prieš metus, kol dar nebuvau sau davusi Hipokrato priesaikos? Turbūt ne. Juk atsakomybė už artimą žmogų didžiulė. Bėda, kad nebeturiu iš ko rinktis. Daugybė tokių kaip aš nebeturi kito pasirinkimo. Jei sudrebėsiu – šiaudo nebeliks ir laivas ims skęsti. Jei suklysiu – scenarijus irgi bus toks pats. Tik sąžinė galbūt nekraujuos.

Vienintelė bėda – mano, kaip naujai iškeptos medikės - kompetencijos stoka. Vienintelė viltis - gal gydytoja sutiks bendradarbiauti ir bent iš dalies įsigilinti į naują ir šimtamečiais tyrimais nepatvirtintą gydymo metodiką? Tiesiog iš smalsumo. Mes gi pačios sutinkame būti tais mielais bandomaisiais triušeliais, rožinėmis ausytėmis. Tik padėkite susigaudyti to kyborgo metaboliniuose veiksniuose, nustatyti jo fenotipą, rasti to bestijos Achilo kulną…

„Neturiu nei laiko, nei kompetencijos šitiems dalykams, - kaip kirviu nukerta ji, bet palieka ir mažą viltį: - Man bus įdomu, jei pranešit, kaip sekasi…“

Nieko kito ir nesitikėjau. Tradicinė medicina hipotezių nemėgsta. Dar kartą be druskos ir pipirų suvalgau save už tai, jog dvyliktoje klasėje neturėjau nei menkiausio noro būti gydytoja ir gelbėti sergantį pasaulį nuo žmogiškumo stokos.

Nežinau, ar toji Džeinė, milžiniškų valios pastangų ir noro gyventi dėka nugalabijusi net du savo pačios kyborgus, darė kam nors reklamą knygoje, kurią skaitė ir mūsų gydytoja. Jei darė – tebūnie. Kaip mano, amžiną atilsį, močiutė mėgdavo sakyti: „Kad tik mačytų…“

(Ne)normalus receptas

Susitikimui per skaipą ruošiuosi visą savaitę, konspektuodama klausimus ir plonindama liežuvį, kad tik jis geriau skambėtų britišku akcentu. Ar mačija?..

Psichologiškai – taip. Bent trumpam nuraminu sąžinę, jog darau tai, ką galiu. Už vieną vienintelį skambutį, kuris, beje, kainuoja man mėnesio honorarus, gauname net keturis vaistus. Visi iki skausmo pažįstami.

„Pagal tokį receptą neaptarnaujame“, - atmeta mano pagalbos šauksmą griežta vaistininkė, rodydama reikiamo recepto pavyzdį.

„Bet man iš Londono elektroniniu paštu atsiuntė tokį, - bandau išlaužti kokią tik moku maloniausią veido išraišką. – Gal kartais tiks: juk ir parašas, ir gydytojo anspaudas yra…“

Kai vaistininkė, piktai pabrukusi uodegą, nueina prie kito langelio dar bandau ją sugraudinti: „Padėkit, prašau, mano mamai labai jų reikia.“

„Atneškite normalų receptą, tada duosiu“, - kaip kirviu nukerta.

Piktoji dvasia - akimirksniu pakrikštiju ją. Norėčiau išspausti keletą pykčio ašarų, kad bent laikinai palengvėtų. Bet jų galiojimas jau seniai baigėsi. Nebepadeda. Reikės vėl prisiminti senus laikus, ieškoti blato, duoti kyšį, kad kažkas išrašytų tą prakeiktą popiergalį.

Lyg detektyve

Ir staiga lyg žaibas mano išūžtoje nuo problemų galvoje blyksteli nušvitimas. Pamažu imu suvokti, kur čia šuo pakastas. Aš perkandau jūsų sąmokslo teoriją, - šaukiu tam KAŽKAM, kalbančiam iš teliko. „Visos mūsų ligos nuo nervų…“ – linguoja galvą sena močiutytė ligoninės klipatėlių koridoriuje.

Taigi reikia išvaryti mus visus iš proto. Ir sveikus, ir sergančius. O su ištampytais nervais bus lengviau sukišti mus į konservus, kas dabar ir daroma – tik po kitos, jau ne kyborgo grėsmės, priedanga.

Pasijaučiu lyg kokiame painiame Agatos Kristi detektyve, kai iki rebuso sprendimo likę visai nedaug – gal kokios dvi ar trys serijos. Kas žudikas? Supuvusi sveikatos apsauga, dirbanti ne žmogui, o sistemai; susvetimėjusi medikų karta be žmogiškojo faktoriaus ląstelių. O galgi viskas slypi kur kas giliau? Bilas Geitsas, žmonių planetoje mažinimo teorija, PSO nusikaltimai?! – apie visa tai kasdien garsiai loja feisbuko šunys. Galgi išties mūsų, žmonių, Žemėje jau gerokai per daug? Galgi nebėra vietos po saule ne tik senukams?

Kaip kažkada kažkas taikliai yra pasakęs, jog skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Klausimas tik, ar mes gulėsime romiai kaip šprotai, tyro alyvų aliejaus į burnas prisisiurbę, ir su budistine ramybe sutūpę į gražias lotoso pozas tyliai linkėsime vieni kitiems laimės? O gal pradėsime ragais, nagais kovoti už save, už savo artimųjų sveikatą, jų prigimtines žmogiškąsias teises, kurias gina ir mūsų šalies Konstitucija?! (Jei per vieną parą sugebėjau tapti medike, - pati sau mąstau, - pabūsiu ir teisininke!)

Netgi užrišę burną ir užrakinę duris - ach, kaip malonu telefono ragelyje bent prieš mirtį išgirsti sadistiškai malonų konsultantės-robotės balsą: „Artimiausiu metu su jumis bus susisiekta…“ – plikomis rankomis manęs nesudorosite, - sakau JIEMS.

Išeitis visada yra! Bet tik tiems, kas nelaukia stebuklingos piliulės iš misijon į Pietų Afriką išvykusio daktaro Aiskaudos, kuris žadėjo grįžti ir visus išgydyti. O gal išrasti skiepą nuo XXI amžiaus pasiutligės šiek tiek kitokiu vardu.

Priesaika

Ei, jūs, verkšlentojai, bėdotojai, savo ligų godotojai, Balio Sruogos aprašytieji klipatos ir sveikieji! Kreipiuosi į jus aš, naujai iškepta medikė.

Nuo šiandien, sakau, kiekvienas privalome patys pasirūpinti savo sveikata. Privalome būti patys sau gydytojai. Jei ne medicinos darbuotojai, tai bent liaudies gyduoliai ir sielos sveikuoliai. Nes tik geležinės valios ir stipraus imuniteto turėtojai galės nebebijoti gyventi šių dienų pasaulyje, kuriame mus nori užkišti, užrišti, užblokuoti nuo gyvų kontaktų, suskiepyti, sučipuoti, įgrūsti į tramdomuosius marškinius, o tuomet – jei dar priešinsimės - apsvaiginti labai gardžiu 5G kaulu – šekit, šunys, ir tyliai graužkit!

Kad nebūtų nė cypt, kai rudeniop atplaukę įvykiai raudona Žilvino kraujo puta ims sekti „Eglės žalčių karalienės“ pasaką apie išdavystę, baimę, smurtą…

Ei, jūs, verkšlentojai, bėdotojai, savo ligų godotojai, Balio Sruogos aprašytieji klipatos ir sveikieji! Pabuskime ir kelkimės. Nes jei visi iš baimės pavirsime medžiais nebyliais, tai kas gi seks mūsų kartos, mūsų tautos istoriją?!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Senis

Senis portretas
Vienas neblogas rašytojas pasakė: reikia rašyti taip, kad viskas būtų aišku kaip ankstyvą pavasario rytą. O čia migla...

Km

Km portretas
Tokios nesamones net iki galo neja paskaityt..kaip psihine ligone sukrate savo kliedesius.

Jooo..

Jooo.. portretas
O man taip pat patiko šitas rašinys- kratinys. Juk taip ir dėliojasi mūsų mintys, jausmai..., gyvenimai... Šių dienų kratinys - jokio stabilumo, pasitikėjimo, tikejimo, žmogiškumo... Natūrali atranka ir kova už būvį...
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių