Vaikystės patirtys: palaikymo reikia kaip oro

Psichologai nuolat akcentuoja vaikystės patirčių poveikį asmenybei. Neseniai amerikiečių mokslininkų atliktas tyrimas patvirtino, kokios svarbios teigiamos vaikų patirtys šeimoje ir artimoje aplinkoje. Išvada vienareikšmė: didesnio palaikymo sulaukiantys vaikai suaugę turi mažiau psichologinių, bendravimo problemų.

Kur veda chroniškas stresas

Studijos, kurią parengė Baltimorės Johnso Hopkinso universiteto Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos specialistai, vadovė Christia Bethell teigia, kad teigiamų patirčių nebuvimas ar trūkumas vaikams kelia didelę įtampą, nerimą. Jų streso hormonų lygis labai aukštas, ir tai daro poveikį vystymuisi: jiems sunku atsipalaiduoti, jaustis saugiems, būti atviriems, smalsiems, užmegzti ir palaikyti pozityvius tarpusavio santykius, socialinius ryšius.

Chroniškas stresas, patiriamas ankstyvoje vaikystėje, gali turėti rimtų padarinių paauglystėje, jaunystėje ir vėlesniame gyvenime. C.Bethell vardija dažniausiai pasitaikančius: rizikingas elgesys ir elgesio sutrikimai, lėtinės ligos – širdies ir kraujagyslių, diabetas, priklausomybės (rūkymas, nesaikingas alkoholio vartojimas, vaistų, psichotropinių medžiagų vartojimas). Tai ne tik daro neigiamą poveikį gyvenimo kokybei, bet ir sukelia ankstyvas mirtis.

Didelė problema, kad galima neatpažinti chroniško streso požymių. Jie pasireiškia labai įvairiai: vieni vaikai negali ramiai nusėdėti vietoje, jiems sunku susikaupti, kai kuriems sunku valdyti emocijas – supykę jie puola muštis, agresyviai elgiasi arba atsiriboja nuo kitų. Tokiems vaikams gali būti sunkiau susirasti draugų, nes jie neteisingai interpretuoja socialinius ženklus, užuominas. Dėl visų šių priežasčių vaikas gali blogiau mokytis, netgi būti išmestas iš mokyklos jos nebaigęs.

Sąsajos nebekelia abejonių

Tyrime dalyvavo 6,1 tūkst. JAV gyventojų. Jie buvo klausiami apie tai, kaip dažnai vaikystėje galėjo su šeimos nariais ar draugais pasikalbėti apie savo jausmus, išgyvenimus, ar jų šeima juos palaikė iškilus sunkumų, ar jie jautėsi bendruomenės dalis savo gyvenamojoje aplinkoje ir mokykloje, ar turėjo ištikimų draugų, ar jautėsi saugūs namuose ir buvo ginami juose gyvenančių tėvų, kitų artimųjų. Tyrėjai išskyrė 7 teigiamas gyvenimo patirtis, kurios itin svarbios ankstyvoje vaikystėje (žr. lentelę).

Pasak C.Bethell, tyrimo dalyviai, kurie paminėjo 6–7 teigiamas patirtis iš išvardytų, buvo 72 proc. mažiau linkę susirgti depresija vėlesniais gyvenimo etapais. Jie žymiai rečiau patyrė psichologinių sutrikimų, problemų, kurios sukelia sunkumų atliekant kasdienes užduotis ar darbus, bendraujant. Paminėję 3–5 teigiamas patirtis 50 proc. rečiau susidūrė su depresija ir kitais psichikos sutrikimais, palyginti su minėjusiais tik vieną ar dvi.

Neapsaugosime, bet galime padėti

Dažniausiai pasitaikančios neigiamos vaikystės patirtys skirstomos į fizines, emocines ir seksualines. Neigiamos patirtys, susijusios su atstūmimu, gali būti fizinės (maisto trūkumas, nuolatinės, saugios gyvenamosios vietos neturėjimas) ir psichologinės (dėmesio, emocinio palaikymo trūkumas). Neigiamos patirtys, susijusios su tėvais, – jų skyrybos, abu ar vienas iš tėvų serga priklausomybėmis, psichikos liga, vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, yra įkalinimo įstaigoje.

Tėvai, kiti artimieji, kad ir kokie rūpestingi būtų, ne visuomet pajėgia vaikus apsaugoti nuo neigiamų emocijų ir traumuojančių įvykių. Tačiau jie tikrai gali padėti jiems tapti atsparesniems šiems išgyvenimams, greičiau po jų atsigauti, tikina Dr. Angelica Robles, vaikų vystymosi ir elgesio specialistė iš Šiaurės Karolinos, Šarlotės miesto Novant sveikatos centro. Tai jie gali padaryti kalbėdamiesi su atžalomis apie tai, ką šie jaučia, išreikšdami palaikymą, rodydami susidomėjimą.

Vaikas jausis saugus, ne vienišas, o stresą kelianti situacija ar įvykis atrodys nebe toks reikšmingas ir slegiantis. Kartu jis mokysis, kaip susidoroti su neigiamomis emocijomis ir jų padariniais. Jeigu traumuojantis įvykis įvyko šeimoje, ir tėvai padėti negali – pavyzdžiui, skyrybų atveju ar vienam iš tėvų mirus, atjaučiantis, nuoširdus kaimynas, mokytojas, kitas pažįstamas suaugęs žmogus gali labai daug padėti, kad pagerėtų vaiko savijauta.

Svarbus tarpsnis

Socialinis palaikymas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių, kaip ir artimi, šilti santykiai su tėvais, kitais šeimos nariais, draugais, bendramoksliais. Kuriant prasmingą ir laimingą gyvenimą jie vaidina pagrindinį vaidmenį, tampa atrama sudėtingiausiais, skaudžiausiais momentais. Deja, šiais laikais, kai nemažą dalį laisvo mūsų laiko pavagia socialiniai tinklai, išmanieji įrenginiai, gyvas bendravimas atsiduria antrame plane. Tai silpnina tarpusavio ryšius šeimoje ir bendruomenėje.

Tyrimai rodo, kad tėvų palaikymas pirmuosius trejus su puse vaiko gyvenimo metų turi didelę įtaką jo mokymuisi, socialiniam gyvenimui ir santykiams po dviejų ar trijų dešimtmečių. Nustatyta, kad kūdikiai ir ikimokyklinukai, augę supami rūpesčio ir dėmesio, mokykloje geriau mokosi, suaugę įgyja aukštesnius mokslinius laipsnius. Taip pat geriau sutaria su bendraamžiais, jaučia didesnį pasitenkinimą romantiškais santykiais. Tėvų palaikantis vaidmuo iki trejų metų suvokiamas, kad jie yra visuomet šalia, kai vaikui liūdna, neramu, nesaugu.


Teigiamos gyvenimo patirtys iki 18 metų

1. Visada galėjau pasikalbėti su savo šeimos nariais apie tai, ką jaučiu.

2. Jaučiau, kad mano šeima mane besąlygiškai palaiko sunkiais momentais.

3. Jaučiausi bendruomenės dalis, mielai dalyvaudavau jos veikloje.

4. Mokydamasis mokykloje jaučiausi kolektyvo, bendruomenės nariu.

5. Jaučiau draugų paramą ir palaikymą.

6. Mano gyvenime buvo bent du suaugę žmonės, ne tėvai, kuriems aš nuoširdžiai rūpėjau.

7. Namuose jaučiausi saugus ir globojamas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių