Smarkus vaikas: charakteris ar sutrikimas?

Klasikinis trejetas

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromas (angl. attention deficit hyperactivity disorder, ADHD) – neurologinis sutrikimas, kuriam būdingi tokie pagrindiniai požymiai kaip padidėjęs aktyvumas, dėmesingumo stoka ir impulsyvumas. Pasak psichologės Mildos Linaburkytės, šis sindromas dažniausiai nustatomas ikimokyklinio amžiaus arba pirmą klasę lankantiems vaikams.

Pirmiausia gali būti pastebimas padidėjęs vaiko aktyvumas – paprastai tai matyti jau trečiais ketvirtais vaiko gyvenimo metais. Toks vaikas negali nusėdėti vietoje, nuolat kažką veikia, labai šnekus, kalba greitakalbe. Toks perdėtas aktyvumas gali būti pastebėtas ir naktį, pvz., vaikas labai dažnai vartosi.

Dėmesingumo stoka, kaip ir impulsyvumas, pasireiškia kiek vėliau – penktais–aštuntais gyvenimo metais. Vaikas nesugeba išlaikyti dėmesio, nuo pagrindinės veiklos jį labai lengvai atitraukia pašaliniai vaizdai ar garsai, nesiseka baigti pradėtų darbų, jis daro daug klaidų, yra užmaršus.

Impulsyvumui būdinga tai, kad pirmiausia atliekamas veiksmas, o tik paskui galvojama, kas yra padaryta. Impulsyvus vaikas dažniausiai puola atsakinėti į klausimus jų iki galo neišklausęs, nesulaukęs savo eilės imasi veikti, įsiterpia į kitų pokalbius, trukdo, gali būti įkyrus kitų atžvilgiu, dažnai emociškai pratrūksta.

„Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas tris–penkis kartus dažniau nustatomas berniukams. Taip gali būti todėl, kad berniukams šis sutrikimas dažniausiai pasireiškia kartu su dideliu aktyvumu, impulsyvumu ir dėmesio problemomis. Mergaičių aktyvumo ir dėmesio sutrikimui dažniausiai būdinga dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Dėl to visai gali būti, kad daliai mergaičių šis sindromas  nediagnozuojamas, nors jos šį sutrikimą ir turi“, – sako psichologė M. Linaburkytė.

Kai didelis aktyvumas, impulsyvumas, dėmesio stoka netrukdo vaiko ugdymosi procesui, bendravimui su kitais, tai labiau charakterio apraiškos, o ne sutrikimas.

Kada reikėtų susirūpinti

Specialistė atkreipia dėmesį, kad ne kiekvienam vaikuis, kuris yra aktyvus, impulsyvus ar sunkiai sukaupia dėmesį, nustatomas ADHD. Pagrindinis kriterijus vertinant, ar tai temperamentas, ar sutrikimas, yra tai, kiek šios savybės trukdo vaiko kasdieniam gyvenimui.

„Kai didelis aktyvumas, impulsyvumas, dėmesio stoka netrukdo vaiko ugdymosi procesui, bendrauti su kitais, kurti socialinius kontaktus, hobiams ir kitoms veikoms, tai labiau charakterio apraiškos, o ne sutrikimas. Tuomet svarbu tokias vaiko savybes pakreipti tinkama linkme, pvz., paskatinti aktyviai sportuoti. Vis dėlto, jei šios savybės trukdo ir ši situacija tęsiasi ilgiau nei pusę metų, verta pasikonsultuoti su specialistu“, – sako psichologė.

M. Linaburkytė priduria, kad nors šis sindromas laikomas paveldimu, vienos priežasties, kodėl kai kuriems vaikams būdingas ADHD, nėra. Pasak psichologės, dažniausiai tai lemia įvairios priežastys: paveldimumas, smegenų struktūros pokyčiai, motinos elgesys nėštumo metu, stipri galvos trauma, gimimas anksčiau laiko ar per mažo svorio.

Patiria sunkumų

Kalbėdama apie sunkumus, su kuriais šie vaikai gali susidurti, psichologė sako, kad jiems dažniausiai labai sunku išsėdėti pamokose, išmoksta jie labai nedaug, nes dėmesį kas nors nuolat pertraukia. ADHD turintys vaikai daro daug klaidų dėl savo išsiblaškymo. Jiems būna labai sunku, kai besimokydami susiduria su ilgesnėmis žodinėmis sąlygomis. Namų darbai jiems irgi dažniausiai kančia. Jų tėvams – irgi.

Milda Linaburkytė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kalbant apie socialinį gyvenimą, dėl savo nekantrumo, taisyklių nesilaikymo ar trukdymo kitiems žaisti šiuos vaikus dažnai atstumia bendraamžiai. Tokiems vaikams sunku kontroliuoti savo emocijas – ypač susierzinimą, pyktį, tad būna linkę susipešti su kitais.

Mokymosi sunkumai ir konfliktai su bendraamžiais gali lemti, kad pastabos iš mokyklos taps kasdienybe, ilgainiui tai vaikui sukels baimę, beviltiškumą, savęs nuvertinimą. Jis gali nebenorėti eiti į mokyklą, ruošti namų darbų, gali pradėti pyktis su tėvais.

Tėvai, auginantys vaiką, turintį ADHD, dažnai susiduria su aplinkinių priekaištais dėl netinkamo vaiko elgesio viešose vietose, netinkamo auklėjimo. Pradėjus sulaukti pastabų iš mokyklos, tėvams irgi gali kilti susierzinimo, bejėgiškumo jausmai, namie tvyroti nuolatinė įtampa. Jei tėvai pradeda pyktis tarpusavyje, tai dar labiau pablogina situaciją ir šeima papuola į užburtą ratą, kai netinkamas vaiko elgesys sukelia netinkamą praradusių kantrybę tėvų reakciją, o tai skatina vaiko pyktį, pasipriešinimą ir tolesnį netinkamą elgesį.

Simptomus galima sušvelninti

Pasak M. Linaburkytės, išgyti nuo šio sutrikimo neįmanoma, tačiau simptomus sušvelninti tikrai galima.

„Anksti nustačius šį sutrikimą ir suteikus reikiamą pagalbą, apie 20–50 proc. atvejų simptomai išnyksta pasiekus paauglystę. Tiems, kuriems simptomai neišnyksta, labai susilpnėja suaugus, nes suaugęs žmogus išmoksta naujų adaptyvių elgesio modelių“, – sako psichologė.

Vis dėlto, laiku nesiėmus švelninti šį sindromą, suaugus simptomai gali tęstis ir sukelti dar didesnių sunkumų nei vaikystėje. Suaugusieji, kuriems būdingas aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromas, sunkiai planuoja laiką, jiems labai sunku suprasti, kas kiek užtruks, jie dažnai vėluoja, nemoka planuoti darbų. Tai juos skatina delsti, atidėlioti, toks elgesys gali pasiekti ekstremalų laipsnį, kai viskas daroma paskutinę minutę.

„Suaugusieji, kuriems būdingas ADHD, tarsi nuolat bėga. Tačiau, priešingai nei vaikai, suaugę žmonės turi daugiau atsakomybių, patiria daugiau spaudimo iš išorės dėl pareigų darbe, socialinio statuso ir pan., tad ši bėgimo būsena gali sukelti stiprų vidinį nerimą. Žmogus pervargsta fiziškai ir emociškai, neranda būdų, kaip sustoti ir pailsėti“, – sako specialistė.

Kompleksinis gydymas

Pasak psichologės, nustačius vaikui ADHD, paprastai taikomas kompleksinis gydymas. Turint omenyje mokykloje patiriamus sunkumus, jam gali būti sudaromas specialus ugdymo planas.

Šeima nuolat dirba su specialistais, kurie vaiką moko skirtingų įgūdžių:  tinkamai bendrauti, reikšti emocijas, nusiraminti, atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį ir pan. Vaikui gali būti skiriamas medikamentinis gydymas.

Gydant ADHD, svarbu yra laikytis dienotvarkės ir koreguoti gyvensenos įpročius. Ši sindromą turintiems vaikams labai svarbu sudaryti aiškią dienotvarkę ir jos laikytis. Dienotvarkėje turi atsispindėti miego ir poilsio laikas, fizinė veikla, ribojamas laikas prie ekranų.

Sudarant dienotvarkę svarbu įtraukti ir patį vaiką. Taip stiprinami jo planavimo įgūdžiai, be to, bus lengviau laikytis plano, prie kurio pats prisidėjo.