Kodėl ieškome sunkumų?

Apie meilę žinau dar palyginti nedaug, bet aiškiai suvokiu vieną, iš pažiūros elementarų dalyką. Su antrąja puse turėtų būti lengviau negu be jos. Atrodo, paprasta ir savaime suprantama.

Vis dėlto apsižvalgius aplink atrodo, kad nemažai porų gyvena tarsi į priekį mokėdamos paskolos įmokas už būsimą laimę. Tik ta laimė vis neateina ir neateina. Atrodo, kad tie žmonės planuoja gyventi amžinai, tad negaili metų ar trejų santykiams, kurie tėra išoriškai graži idilės projekcija.

Nuolatiniai pykčiai, ginčai, kompromisų ieškojimas... Ar tikrai santykiai ir meilė privalo būti sunkus darbas be išeiginių?

Taisome vienatvės spragas

Greičiausiai paslaptis (beje, dažnokai užmirštama) ta, kad vien simpatiško veido, fizinio atstūmimo jausmo nebuvimo ir palyginti neblogo partnerio charakterio neužtenka, kad galėtume kurti su žmogumi laimę ne mėnesį ir ne du.

Šiais laikais, kai "Instagram" ir "Facebook" srautai tiesiog dvelkia kūniškais skysčiais nuo besibučiuojančių, besituokiančių ir kūdikėlius sūpuojančių įsimylėjėlių gausybės, neretai imame tarsi šiaudais kaišyti savo vienatvę kitais žmonėmis. Atsitiktiniais ir mums visai netinkančiais žmonėmis. Žmonėmis, kuriems iš esmės netinkame ir mes. Sulimpame, žaidžiame namus, tačiau tie vienatvę užpildyti turintys šiaudai tik dar stipriau drasko žaizdą aplink vidinę tuštumą.

Lyg du krabai

O kartais gražius jausmus net ir su puikiai tinkančiu žmogumi pasmaugiame patys. Polinkiu zirzti ir priekaištauti nuolatos verčiame mylimą žmogų jaustis kaltą, kol galiausiai jam įkyrime tiek, kad net Lukiškių įstaiga šiam ima atrodyti kaip jauki sanatorija, palyginti su meilės lizdeliu.

Visada maniau (gal ir klystu, juk jau sakiau, kad apie meilę žinau nedaug), kad pagrindinis buvimo drauge su kitu žmogumi tikslas – būti laimingiems. Abiem. Daryti vienas kitą laimingus. Tačiau dažnai suvokimas, kaip ta laimė turi atrodyti, net ir vienas kitą mylinčių žmonių gali skirtis kardinaliai.

Pavyzdžiui, gal vienam laimė ir malonumas – vakarus leisti su pakuote alaus priešais televizorių, o kitam – pasidabinus gražiausiais drabužiais stebėti operą... Gal vienas įsivaizduoja, kad pora privalo it žnyplėmis susikabinę krabai vienas nuo kito neatsitraukti nė per žingsnį, o kitas ar kita jausis smaugiamas ir dusinamas bent vieno savaitgalio per mėnesį nepraleidęs ne su antrąja puse...

Žinau, kaip turi būti!

Bėda ta, kad žmonės dažnai laikosi įsitikinimo, jog būtent jų, o ne kieno nors kito suvokimas apie laimę ir tai, "kaip turi būti", yra teisingas.

Dažnai dėl tokio įsitikinimo kyla skandalai su dūžtančiomis lėkštėmis ir užgautomis ambicijomis, nes kitas žmogus nešoka pagal mūsų dūdelę.

Tačiau ar iš tikrųjų tas kitas žmogus mylimas, jei mums svarbiau jo trepsėjimas pagal mūsų dūdelės melodiją, o ne nuoširdi laimė ir galimybė bent retkarčiais būti savimi? Su savo pomėgiais ir trūkumais. Kad ir kokie sunkiai suvokiami jie būtų kitiems.

Tobulinimo specialistai

Apskritai, kodėl taip dažnai savo antrosioms pusėms tampame gyvenimo būdo vadybininkais ir auklėmis? Tarsi jau ir taip patinkantį žmogų nusprendžiame patobulinti taip, kad jis atitiktų mūsų galvoje susikurtą tobulo vyro ar moters vaizdinį.

Vartome akis ir caksime liežuviu tam žmogui užsirūkius, pjaunant jau antrą gabalėlį pyrago ar "ne taip" sudėjus indus į indaplovę, grūmojame pirštu ir skelbiame nekalbadienius penktadienio vakaro kompanijai pasirinkus ne mus, o draugus, ar visą savaitę leidžiant viršvalandžius mylimame darbe.

Tačiau juk gyvename su gyvu žmogumi, su asmenybe, o ne su savo klonu. Ir neretai pykstame ant žmonių, kad jie neatitinka mūsų galvoje susikurto jų vaizdinio.

Jei naminiu katinu apsimetinėjęs liūtas vos apsukęs jums galvą parodo savo karčius visu gražumu, tuomet taip, piktintis gal ir adekvatu. Bet jei niekas nieko nežadėjo, o vis vien pykstame, kai tas džiunglių liūtas nesileidžia pratinamas "daryti į dėžutę", gal problema vis dėlto mūsų galvoje?

Pirmiausia reikia išgyti

Ir dar. Tam, kad į tavo gyvenimą ateitų kažkas naujas, turi paleisti tą, kuris buvo prieš tai. Aš čia visai ne apie anekdotinę "vyras grįžta iš komandiruotės" situaciją, o apie kitų žmonių naudojimą kaip gelbėjimo ratą iš sudaužytos širdies akivaro.

Visi darome klaidų. Kadaise ir pati esu suteikusi vilčių žmogui, tebegalvodama apie tą, dėl kurio tuomet dar skaudėjo. Dėl to, kurį prisimindavau stovėdama mūsų kadaise pamėgtoje parduotuvėje tarp konservuotų kukurūzų bei žirnelių ir braukdavau ašarą. Idiotizmas, ne kitaip. Turbūt ir sakyti nereikia, kad iš to bandymo meluoti sau ir visiems kitiems nieko gero neišėjo.

Dabar labai aiškiai suprantu, kad turbūt tokį virkavimo konservų skyriuje idiotizmą reikėtų išgyventi vienai, o ne žvelgiant į tolį kankinio akimis ir tikintis, kad galiausiai sugrįš paklydęs ir žirgą lažybų punkte užstatęs princas ar atjos kitas, geresnis. Ypač kai tuo metu šalia esantis žmogus sacharinas nesuvokia, kodėl nepavyksta tapti tikru tavo gyvenimo cukrumi. O juk su antrąja puse turėtume jaustis laimingesni negu be jos, ar ne?