Sėdime ant tiksinčios nerimo bombos?

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Situacija dėl pandemijos išlieka įtempta, susirgusių gyventojų skaičiai didėja, o kartu su jais – ir nerimas, kaip reikės išgyventi rudenį, žiemą ir sulaukti šviesiojo metų laiko.

Įstumti į izoliaciją

Kol "šeimų maršai" mitinguoja ir reikalauja laisvių, labiausiai pažeidžiama mūsų visuomenės dalis užsidaro baimių burbule, antri tai malšina šlakeliu stipriosios, o dar kiti išsilieja agresija ant artimųjų. Socialines, psichologines paslaugas teikiančių organizacijų specialistų pastebėjimai lyg barometras informuoja, kokia yra visuomenės psichikos būklė. Ir to barometro rodmenys tikrai nedžiugina.

Labdaros ir paramos fondo "Pagalbos namuose tarnyba" vadovė Jūratė Matikovienė dalijasi mintimis, kad ir iki COVID-19 atsiradimo metų laikai darė labai didelę įtaką paslaugų poreikiui, o šiuo metu tas poreikis ypač didėja.

"Paprastai vasarą tų paslaugų prireikia gerokai mažiau, nes žmonės išvažiuoja į sodus, kaimus, atostogauja su artimaisiais. Paslaugų prireikia rudens, žiemos, pavasario laikotarpiais. Ruduo ir pavasaris net ir iki pandemijos būdavo ypač sunkūs laikotarpiai, kai prastėja sveikata, žmonės jaučiasi vienišesni, ilgėjant vakarams jiems reikia daugiau dėmesio, nes jaučia nerimą, ir tada automatiškai reikia pagalbos", – pasakoja J.Matikovienė.

Panašiai prieš metus pavojaus varpais ėmė skambinti vaistininkai, nes žymiai išaugo tiek nereceptinių, tiek receptinių raminamųjų vaistų vartojimas. Kad karantinas ir nežinia dėl ateities neigiamai veikia žmones, nė kiek neabejoja ir pagalbos į namus paslaugą bei dienos socialinę globą senyviems kauniečiams organizuojančio fondo vadovė.

"Mes matome karantino padarinius. Vieną dieną žmogus sveikas, o kitą dieną neįleidžia, laiko duris užrėmęs. Tai rodo, kaip žaibiškai prastėja jo sveikata, – pastebėjimais dalijosi J.Matikovienė. – Ką davė karantinas? Apribojo socialinio bendravimo galimybę. Aišku, dabar yra skiepai. Bet būna situacijų, kai artimieji įkalbinėja nesiskiepyti: ar žinai ką tau suleidžia, kam tau to reikia? Tada tie senoliai paniškai bijo ir apriboja bendravimą iki minimumo."

Socialiniai darbuotojai lanko ir tokius žmones, kurie leidžia maistą tik atnešti ir paduoti pro duris. Tai vyresnė karta. Jiems nuotolinis bendravimas internetu ne toks paprastas, kaip jaunajai kartai. Jiems reikalingas žmogiškas santykis ir fiziškas rankos palytėjimas. Anot J.Matikovienės, daug jų jaučiasi iki dabar izoliuoti, nes natūralaus bendravimo jiems niekas nepakeičia.

Ne vieniši, o apleisti

Labdaros ir paramos fondo "Pagalbos namuose tarnyba" teikiamos paslaugos yra kontaktinės. Na, niekaip nuotoliniu būdu senoliui nepasakysi, kad dabar sušlapinkite skudurėlį ir nusivalykite dulkes. Būtent dėl to, ką vienišam žmogui sunku pasidaryti pačiam namuose, ir atvyksta fondo darbuotojai.

"Pagalbos namuose tarnyboje" dirbančios 24 moterys yra profesionalės. Atsisėsti ir tik pasikalbėti su vienu gyvenančiu senoliu dažnai būna ganėtinai sudėtinga.

"Ir tada atsiranda daug poreikių – tas kampas nevalytas ir pilnas dulkių arba pritrūkau duonos, ir būtent kažkokios konkrečios rūšies. Mes suprantame, kad tai yra pagalbos kvietimas, kvietimas užmegzti santykį, o kai valomos dulkės, kurių dažniausiai nėra, tiesiog bendraujama. Bendrauti ir palaikyti santykį yra viena iš paslaugos sudedamųjų dalių", – kasdienę tarnybos darbuotojų veiklą vardija vadovė.

Kiekvienas iš 24 žmonių kasdien viešuoju transportu rieda padėti 3–5 senoliams, o tokių iš viso yra 150. Būdama nevyriausybine organizacija, "Pagalbos namuose tarnyba" gali lanksčiau taikyti paslaugą – ne brūkštelėti varnelę prie konkrečios paslaugos, o kiekvieno senolio individualiai paklausti, kuo galėtų jam padėti.

Vaikai įsivaizduoja, kad dalis problemų yra jų pačių kaltė. Tai veikti tikrai yra ką, ir mes tai darome.

"Žmonės jaučiasi pavargę. Kartais girdime: aš taip pavargau, kad man jau ir gyventi atsibodo. Vis dėlto tokių tikrai vienišų yra nedaug, daugiau – apleistų. Mes neturime teisės spręsti kaip, kodėl susiklostė vienokie ar kitokie santykiai, kaip buvo auginami vaikai, bet raginame artimuosius atlikti savo pareigą – bent kartą per savaitę susiskambinti ir pasikalbėti su jais", – prisibelsti į artimųjų širdis bando tikrąjį poreikį iš arti matanti J.Matikovienė.

Anot specialistės, laukiamas skambutis senoliui tampa pagrindiniu įvykiu. Tris dienas iki skambučio jis gyvena laukimu, o po to skambučio – savaitę laimingas prisiminimais.

Iki paskutinio lašo

Karantinų iššūkiais, pandemijomis socialinius darbuotojus sunku išgąsdinti. Kiek ilgiau užtrunka laukimas. Laukimas to, kad paslaugas gaunantis žmogus išmoktų jas priimti oriai. Pas žmones paslaugas teikiantys atstovai atvyksta draugiškai nusiteikę, tad ir požiūris į juos neturėtų būti kaip į tarnus. Abipusis supratimas, atjauta galėtų tapti šiltų susitikimų garantija.

Dažnam senoliui kažkodėl sudėtinga pasakyti atėjusiam darbuotojui: aš tavęs laukiu, aš džiaugiuosi, kad tu atėjai. Priešingai, kai kurie supyksta, kad, tarkime, jis pavėlavo tris minutes.

Dažna vyresnės kartos žmonių problema yra, kad jiems apskritai sunku kreiptis pagalbos. Nebūtinai pagalbos tvarkantis namuose, bet pagalbos savo sielai. Šią problemą išskiria Kauno apskrities moterų krizių centro vadovė Naura Daukšienė.

"Pastarąjį pusmetį ne mažiau kaip 30 proc. išaugo psichologo pagalbos poreikis. To tikėjomės anksčiau, gal per pirmojo karantino piką, tačiau problema išryškėjo būtent dabar. Greičiausiai pradžioje žmonės su savo emocijomis mėgino susitvarkyti patys, tačiau dabar jos jau liejasi per kraštus", – pastebi N.Daukšienė.

Vadovė neatmeta tikimybės, kad greičiausiai mūsų žmonių mentalitetas lėmė, jog tokio šuolio nebuvo pirmojo karantino metu, – kentėti iki paskutinės minutės, kentėti iki paskutinio lašo, kol depresija ar vidinė agresija jau pradeda smaugti.

"Atrodo, lyg ir daug šnekama apie tai, kad nereikia laukti paskutinio momento, bet, deja, žmonės kreipiasi tik tada, kai nebegali adekvačiai reaguoti į aplinką, jaučia suicido grėsmę. Dar trūksta suvokimo, kad psichologas, psichoterapeutas yra emocinės higienos specialistas, žmogus, kuris padeda susitvarkyti su savo mintimis", – dėsto N.Daukšienė.

Agresijos pliūpsniai

Kauno apskrities moterų krizių centras dirba dviem kryptimis. Vienas yra specializuotos kompleksinės pagalbos centras, t.y. pagalba teikiama smurtą patyrusiems asmenims, iš kurių beveik 90 proc. yra nukentėjusios moterys. Taip pat teikia pagalbą krizę patyrusioms šeimoms. Centro darbuotojai pastebi: karantinų padariniai – akivaizdūs.

"Pasikeitė net ir smurto forma. Nesakyčiau, kad jo žymiai padaugėjo; nors šiek tiek padaugėjo, tačiau tapo žiauresnis. Tai tik įrodo, kad pykčio, agresijos žmonės yra sukaupę labai daug", – kasdienybės pokyčius mini N.Daukšienė.

Krizių centras išskiria, kad per smurto protrūkius šeimose sužeidimai yra gerokai rimtesni. Bet kokia smurto forma – psichologinis, emocinis, fizinis smurtas yra nepateisinama. Bet anksčiau dažniau pasitaikydavo pastūmimo ar sugriebimo už rankos, o dabar smurtas akivaizdžiai žiauresnis – ir lūžusi ranka, ir stipresnis smūgis, tarsi žmonės skleistų  didesnį agresijos pliūpsnį.

"Kitas dalykas – žmonės patys ieško pagalbos, ir tai patvirtina, kad jie yra ant ribos, – įsitikinusi N.Daukšienė. – Trūkumas, ko nepastebi valstybiniai specialistai, – dažnai orientuojamasi į greitą pagalbą, gaisro gesinimą. Kai kažkas nutinka, raginama skambinti į pagalbos liniją ar pan. Žmogui maksimaliai suteikiamos penkios konsultacijos, ir jis paliekamas. Kalbant apie stiprius emocinius išgyvenimus, penkios konsultacijos yra labai mažai. Tai tik ugnies prigesinimas – praeis metai, ir ta ugnis vėl įsiliepsnos", – situacijos trapumą pabrėžia N.Daukšienė.

Būtina ilgalaikė pagalba

Daugelyje psichologinės pagalbos projektų numatytos finansuoti tik penkios psichologo konsultacijos. Kauno savivaldybėje dabar rengiamas septynių konsultacijų projektas, tai, anot specialistų, jau šis tas į geresnę pusę. Vertindami šiandienos poreikį specialistai akcentuoja, kad reikėtų galvoti ne tik apie tai, kaip greitai suteikti  pagalbą, bet ir ilgą laiką žmogų psichologiškai palaikyti, kad jis galėtų grįžti į savo socialinį lygmenį ir gyventi tolygų gyvenimą.

"Puikiai žinome, kad psichologo paslaugos nepigios. Tačiau išlieka ir suvokimo problema. Vis dar būtina aiškinti, kad psichologas nėra kažkas neigiamo. Bendraudami su žmonėmis jaučiame, kad jų emocinė būsena tikrai prasta, o kai pasiūlome psichologo pagalbą, išgirstame frazę: aš nesu kvailas, man nereikia psichologo. Tai tik įrodo, kad dar trūksta suvokimo, kas yra psichologas ir kokia jo teikiamos pagalbos esmė. Žmonėms gėda priimti pagalbą", – sako N.Daukšienė.

Raginame artimuosius atlikti savo pareigą – bent kartą per savaitę susiskambinti ir pasikalbėti su jais.

Dažnas bando atsisakyti psichologo aiškindamas, kad su draugu ar drauge pasikalbės, ir to pakaks. Specialistams tenka klausti: ar ir kai dantį skauda, pakanka pasikalbėti su drauge? Neretai tenka kelis kartus perklausti ir aiškinti, kad kai ateina mintys apie savižudybę, nepakanka pokalbio su drauge.

Pasak pašnekovės, būtų galima išskirti dvi kategorijas žmonių. Vieni įsitikinę, kad jiems niekas negali padėti ir nereikalingas joks psichologas, kiti turi per didelių lūkesčių, kad psichologas kaip burtininkas mostelės lazdele, ir visos problemos išsispręs.

"Norėčiau pabrėžti, kad psichologo darbas – pačiam žmogui per pokalbį, bendravimą padėti suvokti, kas su juo vyksta, kokios mintys, iš kur jos ateina, ką reikia daryti, kad tos mintys nedraskytų iš vidaus. Gal turėčiau keisti savo elgesio modelį, o gal aplinkinių elgesys mane žlugdo. Psichologas, užduodamas tam tikrus klausimus, žmogų nukreipia į savianalizę, savęs suvokimą. Psichologas klausinėja su intencija, kad žmogus susivoktų, kas su juo darosi", – vis dar tenkančius dėstyti aiškinimus apie profesionalų paslaugą mini N.Daukšienė.

Akivaizdžios spragos

Prieš 25 metus Marijos krikščionių pagalbos dukterų instituto, Kauno miesto savivaldybės ir "Caritas Bresciana" (Italija) programos "Iš gatvės į mokyklą" iniciatyva Palemone ėmė veikti Vaikų dienos centras, todėl nesunku palyginti anksčiau buvusias ir dabartines problemas.

"Nuotolinis mokslas pririšo vaikus prie kompiuterių ir pastebima labai didelė priklausomybė. Dėkojame Dievui, kad jau nuo sausio 15 d. galėjome pradėti savo darbą kontaktiniu būdu. Situacija šiek tiek gerėja, tačiau matome mokslų, bendravimo, santykių spragų", – mini sesuo Irutė Dovydaitytė.

Barjeras: į dienos centrą rizikos grupėje esančios šeimos vengia leisti savo vaikus, nes nenori, kad namuose lankytųsi socialiniai darbuotojai. Vilmanto Raupelio nuotr.

Dienos centre vaikai būna pasibaigus pamokoms iki 18 val. Čia jie pavalgo priešpiečius ir pietus, ruošia namų darbus, kartu su vienuolėmis ieško jiems patinkančių būrelių, žaidžia. Seserys stengiasi, kad vaikai save realizuotų per žaidimus ir gerai jaustųsi, nes tai labai svarbu. Be to, vaikai žino, kad čia – vienuolynas ir seserys būna visą laiką, todėl visai nesvarbu, šeštadienis ar sekmadienis, diena ar naktis, –  visada galima skambinti ir durys bus atidarytos.

"Pasaulis jau kitoks, ir toks, koks buvo, greičiausiai nebebus. Mes esame dėl vaikų ir jaunimo, ypač esančių socialiniame užribyje, nors ta sąvoka gerokai prasiplėtė ir apima dar ir dvasinį užribį, – karantinų paliktas žaizdas mini sesuo I.Dovydaitytė. – Žmogus yra socialinė būtybė. Mes sukurti bendrauti. Nesukurti užsidaryti ir izoliuotis. Šie dveji metai paveikė suaugusiuosius, bet kaip paveikė vaikus – tai mums iššūkis, atsiraitojus rankoves, šitiems vaikams padėti."

Vaikai nukentėjo labiausiai

Be rūpesčių dėl vaikų dienos centrą lankančių vaikų, vienuolės turi ir kuo pasidžiaugti. Jas aplanko buvę auklėtiniai – besikabinantys į gyvenimą, susiradę darbus, sukūrę šeimas, o auklėtinių vaikus vienuolės priima lyg anūkus.

"Užribio šeimos yra mažos bastilijos. Socialiniams darbuotojams sunku pamatyti realią situaciją, nes problemiškos situacijos kyla savaitgaliais, kai tėvai žino, kad socialinis darbuotojas neateis", – realybę atskleidžia sesuo I.Dovydaitytė.

O ir į dienos centrą rizikos grupėje esančios šeimos vengia leisti savo vaikus. Priežastis – pradės lankytis socialinė darbuotoja. Kaip neapgalvotą klaidą sesuo mini policijos reformą, kai neliko nepilnamečių inspektorių ir per policiją veikusių prevencinių programų. Tai anksčiau esą labai padėdavo vaikus iš gatvės sugrąžinti į mokyklą. O gatvėje, pasak pašnekovės, dar daug vaikų.

"Gyvename ant tiksinčios bombos. Man atrodo, kad vaikai dabar – labiausiai nukentėjusi grandis. Vaikai įsivaizduoja, kad dalis problemų yra jų pačių kaltė. Veikti tikrai yra ką, ir mes tai darome", – vaikams patikėti savimi padeda vienuolės.

Dienos centre dirbančios seserys yra išsikėlusios uždavinį ugdyti vaikų bendravimo įgūdžius ir žmogiškąsias vertybes, jų saviraiškos galimybes, siekiant juos integruoti į bendraamžių, mokyklos, mikrorajono aplinką ir taip išvengti galimo jų įtraukimo į nusikalstamą veiklą ar piktnaudžiavimą psichotropinėmis medžiagomis.

Sesuo I.Dovydaitytė įsitikinusi: "Turime aukotis dėl vaikų. Mes, suaugusieji, turime dėl vaikų aukotis, nes tai Lietuvos ateitis. Kiek valstybė investuoja į vaiko ateitį, tokią ir turėsime valstybės ateitį."

Kauno savivaldybės rūpesčiu teikiamos paslaugos

800 – tiek asmenų šiuo metu gauna įvairią pagalbą į namus.

625 asmenų gauna paslaugas ir įvairų užimtumą dienos centruose.

1 008 asmenys gauna pagalbą globos namuose.

500 vaikų lanko vaikų dienos centrus.

530 šeimų gauna kitą socialinę pagalbą, kad įgytų reikiamų įgūdžių ir turėtų darnią šeimą.

8 tūkst. karšto maisto porcijų per mėnesį išdalijama sriubos valgykloje (per mėnesį ten apsilanko apie 350–400 nepasiturinčių asmenų).

30 asmenų, neturinčių kur gyventi, gauna pastogę ir kitą socialinę pagalbą.

160 asmenų pasinaudoja laikinos nakvynės paslauga.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
tegul savivaldybe perziuri socialines lengvatas sildymui.pensijas pakele o lengvatu negaunam

nereikia kurstyti

nereikia kurstyti portretas
to nerimo negatyvia informacija, kur įvykiai sutirštinami, iš adatos priskaldant vežimą. Ne visi žmogiukai pajėgia jai atsispirti. Skaito ir lipa užuolaidomis. Grėblius į rankas ir lapų grėbti. Mažiau parinsis ir bus visuomenei naudingas darbas.

Tai

Tai portretas
Sriubos valgykloje nedalina jokių karšto maisto porcijų, tik sriuba iš atliekų ir baisiai skysta košė, kažkodėl tik pabėgėliai gauna kotletus , kepsnius, daržovių, o sriubos valgykloje tyčiojasi iš žmonių.
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių