Psichologė: liūdna, kai tėvai nepriima vaiko kitoniškumo

"Paauglystėje bandžiau suvokti, kas negerai su manimi ir aplinkiniais, kodėl taip sunku gyventi. Tad labai anksti apsisprendžiau, kad būsiu psichologė ir padėsiu kitiems", – sako klaipėdietė psichologė-psichoterapeutė Vilma Mažeikienė.

25 metų patirtį turinti psichologė dabar daugiausia dėmesio skiria paaugliams, turintiems elgesio ir emocijų sutrikimų, ir moterimis, patyrusiomis smurtą. Neseniai pasirodžiusioje knygoje "Kai augti sunku" V.Mažeikienė kalba apie vaikų ir paauglių elgesio problemas bei siūlo, kaip jas spręsti.

– Kaip nusprendėte dirbti būtent su vaikais ir paaugliais?

– Pašaukimą pajutau labai anksti, dar paauglystėje. Augau šeimoje, kur nuolat vyravo įtampa ir konfliktai, tad ieškodavau būdų, kaip išgyventi tame suaugusiųjų sukurtame chaose. Anksti pradėjau domėtis psichologine literatūra. Norėjau suvokti, kas negerai su manimi ir aplinkiniais, kodėl taip sunku gyventi. Psichologinė literatūra padėjo atsakyti į daugelį man tuo metu svarbių klausimų. Tada ir pasirinkau: užaugusi tapsiu psichologe-psichoterapeute ir padėsiu vaikams bei paaugliams iš sudėtingų šeimų.

– Knygoje "Kai augti sunku" užčiuopiate aštriausias jaunų žmonių problemas – emigruojantys tėvai, seksualinė branda, santykiai su artimiausiais žmonėmis, pykčio, baimės priepuoliai. Kas jums buvo svarbiausia kalbant šiomis temomis? Ką norėjosi akcentuoti?

Aš labai myliu vaikus. Jie ypatingi.

– Nemėgstu melo. Rašydama knygą norėjau pasakyti, kad mūsų visuomenėje egzistuoja daug psichologinių problemų, ir apie jas reikia kalbėti, pačios problemos neišsispręs. Psichologinių problemų ignoravimas prie gero nepriveda. Iš čia kyla savižudybės, alkoholizmas, narkomanija, pasinėrimas į virtualų pasaulį, problemos su teisėsauga ir pan. Stiprus žmogus ne tas, kuris neturi problemų, o tas, kuris išdrįsta pripažinti savo problemas ir jas spręsti. Jų turime visi.

– Turbūt dirbant su vaikais reikia ypač daug jautrumo, žinių, patirties?

– Aš labai myliu vaikus. Jie ypatingi. Negaliu abejingai žiūrėti, kaip jie kenčia, kaip dažnai suaugusieji sprendžia savo problemas, savotiškai užkraudami jas vaikams, o sutrypti vaikų sielas labai lengva. Be abejo, dirbti su jais – didžiausias malonumas ir dovana. Mažas vaikas atsivers tik tuomet, jei pasitikės tavimi.

Vaikas labai jaučia, ar šalia jo esantis suaugęs žmogus sąžiningas, dvasiškai švarus, ar ne. Dirbdama su vaikais stengiuosi nusileisti iš suaugusiojo varpinės ir į situaciją pažiūrėti vaiko akimis. Jei reikia, man nesunku su pačiais mažiausiais kartu piešti, žaisti, juokauti, dainuoti. Noriu, kad vaikas suprastų, jog esu kartu su juo, stengdamasi padėti jam  įveikti sunkią situaciją, ir kad padėsiu tiek, kiek jis leis. Visada gerbiu vaikų parodytas ribas, pasakytą žodį "ne". Pelnyti mažų vaikų pasitikėjimą reikia daug daugiau laiko.

– Su kokiomis vaikų ar paauglių problemomis susiduriate dažniausiai?

– Problemos, su kuriomis ateina vaikai ar paaugliai, pačios įvairiausios: baimės, nepasitikėjimas savimi ir kitais, negebėjimas valdyti pykčio, nemokėjimas klausytis, baimė išsakyti savo nuomonę ir mintis, baimė suklysti, gyvenimo prasmės praradimas.

Labai daug tėvų kreipiasi dėl savo vaiko kitoniškumo. Mano tikslas – ne tik padėti tokiems vaikams socialiai adaptuotis, bet kartu neprarasti savo kitoniškumo. Tokiems vaikams ir jų tėvams sakau, kad gamta ne visiems suteikė progą tapti baltomis varnomis.

Liūdniausia, kai tėvai daro meškos paslaugą nepriimdami vaiko kitoniškumo.

Tokiomis tampa tik išrinktieji. Jie nei geresni, nei blogesni, jie tiesiog jau ateina į šį pasaulį kitokie arba tokie tampa labai anksti išgyvenę sudėtingas patirtis. Jie kitokie savo mąstymu, pažiūromis, vertybėmis, interesais, gyvenimo suvokimu. Tad natūralu, kad jiems tarp bendraamžių be galo sunku.

Tokie vaikai kovoja ir savo viduje: būti savimi ar prisitaikyti? Visų pirma, jie turi išmokti priimti save tokius, kokie yra. O vėliau išmokti savo kitoniškumą apginti nuo kitų, neleisti savęs žeminti. Tiems, kurie išgyvena šį sunkų paauglystės periodą ir sugeba išsaugoti savastį, lemta užaugti įdomiais, talentingais žmonėmis.

Kai susiduriu su tokiais vaikais, paaugliais, daug kalbamės, diskutuojame. Tiesiog stengiuosi palaikyti kitoniškumą, kartu ieškome to žmogaus teigiamo potencialo, stiprių asmenybės pusių, į kurias jis galėtų atsiremti.

Liūdniausia, kai tėvai daro meškos paslaugą nepriimdami vaiko kitoniškumo. Toks vaikas draskosi tarp noro būti savimi ir noro įtikti tėvams, kad jie jo neatstumtų, nenustotų mylėti. Tai sudėtinga. Ne paslaptis, kad tokie vaikai nuslysta į destruktyvų elgesį ar destruktyvius saviraiškos būdus.

Ką patarčiau tėvams, kurių vaikas nepritampa socialinėje aplinkoje? Mylėti, būti šalia, kai vaikui sunku, palaikyti, skiepyti pozityvų žvilgsnį į ateitį ir, be abejo, tikėti juo. Nieko daugiau. Vaikas jausis saugiau, ir tai jau gerai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ups

ups portretas
Dar liūdniau, kai suaugę nori pakeisti vaiką pagal save-norėjo mergaitės, o varge, gimė berniukas...tai aš aprengsiu jį mergaite ir mėgausiuosi....Kai vaikams brukamos mintys apie tai, kad nukrypimai yra normalu, taip iš normalių vaikų padarydami "nukrypusisu"....dar blogiau, kai psichologai plauna vaikams ir suaugusiems smegenis "pagal save".....

Aha

Aha portretas
Dar liūdniau, kai tolerastai nepriima tiek vaikų, tiek suaugusių normalumo.

kavenskis

kavenskis portretas
psichologai jaucia moralini pasitenkinima klausydami apie kitu nelaimes ir save lygindami. Psichologas tai ne profesija tai daugiau diagnoze...
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių