Psichiatrai: kalbėdami su vaiku apie savižudybę, jo nepaskatinsite to imtis

"Kai vaikui skauda dantį ar lūžta koja, skubama pas gydytojus, o kai vaikas sako, kad jis blogai jaučiasi, kad jam liūdna, tėvai į psichikos sveikatos specialistą kreiptis neskuba", – stebisi psichiatrai. Apie psichikos sveikatą, depresiją ir vis jaunėjantį vaikų, linkusių į savižudybes, amžių – pokalbis su vaikų ir paauglių psichiatrėmis.

Santaros klinikų Vaiko raidos centro Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėja gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Jurgita Radzevičienė (J.R.) ir šio centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė (J.T.) pastebi, kad pagal liūdną statistiką – paauglių savižudybes – Lietuva pirmauja tarp 41 šalies. Psichiatrės analizuoja to priežastis ir pataria, kaip tėvams neatstumti vaikų ir paauglių.

– Ar mes, tėvai, pakankamai dėmesio skiriame vaikų psichikos sveikatai?

J.T.: Vaiko psichikos sveikata ne mažiau svarbi nei fizinė. Kai vaikui skauda dantį ar lūžta koja, skubama pas gydytojus, o kai vaikas sako, kad jis blogai jaučiasi, jam liūdna, tėvai į psichikos sveikatos specialistą kreiptis neskuba. Nors psichikos sveikata galbūt net svarbesnė nei fizinė.

J.R.: Psichiškai sveikas vaikas gerai jaučiasi visose savo aplinkose. Ir namuose, ir su bendraamžiais jo santykiai adekvatūs. Jis ir pasipyksta, ir moka susitaikyti, draugauja. Pagal savo galimybes gerai mokosi, turi įvairių interesų, gyvena saugioje, jį mylinčioje ir palaikančioje šeimoje. Tai vaikas, kuris gali aiškiai mąstyti. Tai vaikas, kuriam pavyksta mokytis naujų įgūdžių.

– Kaip vaikai išgyveno karantiną?

J.T.: Karantinas buvo iššūkis ne tik vaikui, bet ir šeimai. Visi susidūrėme su nežinomybe, įtampa. Iš vienos pusės atrodė, kad vaikas daugiau laiko praleis šeimoje, su tėvais, ten bus daugiau bendravimo. Tačiau iš tiesų šeimose neretai atsirado daugiau trinties. Juk mokyklos, būrelių nebeliko, visi užsidarė toje pačioje mažoje erdvėje.

Jolanta Trinkūnienė. Asmeninio arch.

J.R.: Šeimos turėjo persiorientuoti, neretai buvo netekta ir finansinių pajamų. Darbas iš namų, mokymasis iš namų. Mažoje erdvėje, kur  mažesnis fizinis aktyvumas, sumažėjęs socialinis bendravimas, kurio iki galo neatstojo bendravimas socialiniuose tinkluose, buvo iššūkis. Gyvo bendravimo labai trūko, ypač vaikams, paaugliams. Pradinukai sėdėjo po 4–5 valandas prie ekranų, po to jie dar turėdavo atlikti namų darbus. Galbūt vienintelis teigiamas aspektas buvo tai, kad šeimos galėjo daugiau laiko praleisti kartu. Ir kai kurioms šeimoms tai buvo atradimas – anksčiau viskas vyko greitu tempu, nuolat bėgant, ir staiga jie pamatė vienas kitą. Tačiau šiek tiek blogiau funkcionuojančios šeimos pasijuto vienos. Jos liko uždarytos savo erdvėje, negavo pagalbos. Nerimo lygis didėjo, kai kuriose šeimose – ir agresijos lygis. Ėmė daugėti smurto, tačiau dažnai jis likdavo nepastebėtas.

Vaikų depresija gana dažnai reiškiasi kūniškais simptomais.

J.T.: Iš pradžių pastebėjome teigiamą efektą – sumažėjo besikreipiančių pagalbos. Labai apsidžiaugėme, bet tai buvo sąmyšis, panika, dėl kurios jie nesikreipė. Po kiek laiko skambučių vėl padaugėjo.

– Jūsų akimis, depresija – tik suaugusiųjų ar ir vaikų, paauglių liga?

J.T.: Depresija nėra vien suaugusiųjų liga – jos pasitaiko net kūdikių amžiuje. Tėvai turi atkreipti dėmesį, jei vaikas buvo aktyvus, gerai mokėsi, lyderiavo, lankė būrelius, jam gerai sekėsi, o dabar jis pradeda daugiau izoliuotis, atsiranda bendravimo problemų, jis nebelanko būrelių, suprastėja mokslo rezultatai, pradeda nelankyti ir pamokų, skundžiasi miego sutrikimais. Tai signalai, į kuriuos tėvai turėtų atkreipti dėmesį. Tai ne vien tik nuotaikos nebuvimas. Tėvai gana dažnai sako: vaikas liūdnas, bet gal tai praeis. Tačiau tėvai neturėtų to ignoruoti. Visų pirma pasikalbėkite su vaiku, paklauskite, kas vyksta jo viduje, dėl ko pasikeitė vaiko elgesys. Jei atsakymo rasti nepavyksta, reikėtų kreiptis į psichologą. Pas psichiatrą skubėti nereikėtų. Vaikų gydymas šioje srityje nepradedamas nuo vaistų – gana dažnai psichologas padeda išspręsti problemas. Jei nepavyksta, tada psichologas siunčia pas vaikų psichiatrą.

J.R.: Kalbant apie mažus vaikus, labai svarbu atkreipti dėmesį į įvairius jų skausmus. Vaikų depresija gana dažnai reiškiasi kūniškais simptomais. Vaikas staiga gali pradėti skųstis galvos, pilvo skausmais. Gali staiga pasikeisti jo elgesys: gali tapti labai tylus, uždaras, arba priešingai – prieštaraujantis, dirglus, piktas. Tačiau dažnai už vaiko dirglumo, piktumo slepiasi depresija.

– Kartais tėvai veda vaiką tirti dal galvos skausmų, o paaiškėja, kad tų skausmų priežastis – depresinio pobūdžio sutrikimai.

J.T.: Būna, tėvai su vaiku lankosi pas įvairius gydytojus, jam atlieka kardiologinius, neurologinius ir kitus tyrimus, ir paskui paaiškėja, kad tie skausmai atsirado dėl psichologinių problemų.

J.R.: Reikėtų nevengti su vaiku kreiptis į psichologą. O jis tikrai žinos, kada reikia vaiko ir paauglių psichiatro konsultacijos.

J.T.: Taigi, tėvai turėtų pirmiausia pastebėti, pasikalbėti su vaiku ir neturėti išankstinės nuostatos, nenuvertinti vaiko problemų, bet pasišnekėję išgirsti ir suprasti, ką vaikas sako arba kokius signalus siunčia savo elgesiu.

– Prieštaraujantis, maištaujantis, piktas vaikas – gana dažna situacija. Mums, tėvams, gali atrodyti, kad vaikas tiesiog išlepo, kad reikia griežtesnių kontrolės, baudimo priemonių.

J.R.: Jei vaikas už savo savijautą yra baudžiamas, jo situacija blogėja. Juk jei vaikas suserga plaučių uždegimu ir kosti, mes jo už tai nebaudžiame. O jei vaikas liūdnas arba prieštarauja – baudžiame.

J.T.: Tėvai pyksta, kad vaikas nebelanko mokyklos, tačiau nepagalvoja, kad jam sunku būti mokykloje, sunku susikaupti. Ir jei paklausite vaiko, kodėl taip daro, jis dažniausiai neatsakys. Tai sudėtingas klausimas vaikystėje. Geriau klausti, kas vyksta, kas atsitiko?

Ir jei suaugusysis sugebės atsiprašyti vaiko, tai jį mokys, kad mes visi galime suklysti, galime pasielgti blogai, bet galime ir bandyti ištaisyti padėtį.

– Remiantis UNICEF ataskaita, Lietuva pirmauja tarp ES ir ESBO šalių pagal paauglių savižudybių skaičių. Kaip manote, kodėl?

J.T.: Vaikų, paauglių savižudybės yra labai skaudi problema. Negydoma depresija gali privesti prie savižudybės. Galiausiai – patyčios mokykloje. Vaikas, išgyvenantis tėvų skyrybas, kartais taip pat bando pakelti ranką prieš save. Kai kalbiesi su bandžiusiu žudytis vaiku, dažniausiai matai, kad tai tebuvo pagalbos šauksmas, noras sutaikyti, suartinti besiskiriančius tėvus ar pan.

– Ar iš tam tikrų ženklų galima suprasti, kad vaikas ruošiasi savižudybei?

J.T.: Kartais vaikas sako: aš išskrisiu kaip drugelis. Tėvai kartais tai ignoruoja ar net bando pajuokauti. Tačiau po tokių užuominų dvylikos metų mergaitė iškrito pro langą. Į užuominas apie tai, kad ji išskris kaip drugelis, tėvai nesureagavo. Šis atvejis buvo aprašytas literatūroje. Jei vaikas sako – išeisiu, nebegrįšiu, nebebūsiu, to jokiu būdu nereikėtų ignoruoti.

Jurgita Radzevičienė. Asmeninio arch.nuotr.

J.R.: Arba vaikas sako: man gyvenimas tapo nemielas, aš nieko nenoriu, arba – geriau aš nebūčiau gimęs, man būtų geriau neegzistuoti. Net jei taip sako mažas vaikas, tai rodo, kad kažkas nelabai gero jo gyvenime vyksta. Reikėtų pasišnekėti ir išsiaiškinti, kas. Pirmiausia reikėtų pasikalbėti šeimoje, paskui – ir su psichologu. Nereikėtų vengti į jį kreiptis.

J.T.: Vaiko krizė paliečia visą šeimą. Ir įveikti krizę galima dviem būdais: ieškant pagalbos arba nieko nedarant. Tačiau kai nieko nedarai, būna, kad jauni žmonės palieka šį pasaulį.

– Ar pokalbiu apie savižudybę, klausiant vaiko, ar tu nori, ruošiesi žudytis, tėvai nepaskatins jo taip daryti?

J.T.: Nereikia bijoti klausti. Vaikai jaučia tėvų baimes, jaučia, jei jie sutrikę, dėl to kartais dar labiau užsisklendžia. Nebijokite tiesiai paklausti: ar tu galvoji apie savižudybę, ar turi tokių ketinimų?

J.R.: Pokalbis su tėvais apie savižudybę tikrai nepaskatins vaiko minčių apie tai, jei jis tokių minčių neturėjo. O jei vaikas galvojo apie savižudybę, iš tokio pokalbio jis supras, kad tėvai yra pasiruošę jį išgirsti, kad jis jiems rūpi.

J.T.: Ir čia grįžtame prie to, kad tėvai neturėtų nuvertinti vaikų problemų. Ar tai draugų išdavystės, ar pirmoji meilė – vaikai tai labai sunkiai išgyvena. Vaikui ir taip labai skaudu viduje, o jei dar iš mamos ar tėčio išgirsta – tavo gyvenime dar bus tų meilių, jis jaučiasi nesuprastas, atstumtas, visiškai išduotas ir jam kyla dar didesnis noras pasitraukti iš gyvenimo.

J.R.: Taigi, labai svarbu klausytis ir išgirsti, nepasijuokti, nenuvertinti, neatstumti vaikų su jų problemomis.

– Ar net jei šešiametis septynmetis vaikas kalba apie savižudybę, apie tai, kad nebenori gyventi, tėvai turėtų suklusti ir kreiptis į specialistus?

J.T.: Dažniausiai apie savižudybę kalba ir bando žudytis 13–16 metų paaugliai, tačiau šis amžius jaunėja. Šešiametis kartais taip pat apie tai gali užsiminti, jei jį užklupo didžiulė krizė. Pavyzdžiui, šeimoje gimė dar vienas vaikas ir jis pasijuto nereikalingas. Sako tėvams: palįsiu po mašina, nes dabar juk jūs turite broliuką. Tokių atvejų būna, bet nedažnai.

J.R.: Kartais vaikas kažką kopijuoja. Būna, kad suaugę negalvodami šneka prie vaiko tokius dalykus, kokių tikrai neturėtų. Tačiau tokios vaiko šnekos yra signalas, kad kažkas jo gyvenime vyksta ne taip, kad yra problemų, su kuriomis jis pats susidoroti nepajėgus.

– Kada, dėl kokių problemų ar esant kokiai situacijai tėvai turėtų kreiptis į vaikų, paauglių psichologą ir kada – į psichiatrą?

J.T.: Geriausia, kai psichologas ir psichiatras dirba kaip komanda. O jei dar prisijungia socialinis darbuotojas, galima suteikti kompleksinę pagalbą.

J.R.: Kuo psichologas skiriasi nuo psichiatro? Psichiatras yra gydytojas. Jis gali suformuluoti diagnozę ir skirti vaistus, gydyti. Tačiau vaikams mes niekada pirmiausia neskiriame vaistų. Jei psichologas neišsprendžia problemų, jei matoma, kad vaistai padėtų ir psichologui dirbti su vaiku, tik tada vaistai skiriami. Dažniausiai vaikų psichiatrijoje taikomi psichologiniai, ne medikamentiniai gydymo būdai.

– Vis kalbame apie tai, kad tėvai vaikams skiria per mažai laiko. Tai vis dėlto, kiek jo kasdien reikėtų skirti, kad būtų pakankamai?

J.R.: Manau, svarbu, ne kiek laiko praleidžiama, bet kaip kokybiškai. Jei tėvai turės kad ir pusvalandį, bet jį praleis kokybiškai, bus geriau nei kelios valandos, lyg ir leidžiamos kartu, tačiau iš tiesų su vaiku nebendraujant. O geriausias būdas leisti laiką su vaikais yra su jais žaisti.

Freepik nuotr.

– Ko svarbu nepamiršti bendraujant su vaikais?

J.R.: Labai svarbu, kad vaikas jaustųsi mylimas, kad būtų giriamas už pastangas, o ne rezultatus. Tėvai turėtų skatinti vaiką imtis iššūkių, net ir nepavykus, skatinti bandyti vėl. Juk, kaip sakoma, sėkmę nuo nesėkmės skiria tik bandymų skaičius.

J.T.: Svarbu būti sąžiningam bendraujant su savo vaiku, nebijoti atsiprašyti. Nes mes visi kartais supykstame, būname liūdni, kartais tėvai ir užrinka. Ir jei tėvai, supratę, kad vaiko atžvilgiu ne visai tinkamai pasielgė, atsiprašys, tėčio ar mamos karūna dėl to nenukris. Ir jei suaugusysis sugebės atsiprašyti vaiko, tai jį mokys, kad mes visi galime suklysti, galime pasielgti blogai, bet galime ir bandyti ištaisyti padėtį – atsiprašyti, bandyti pakeisti tai, ką galima pakeisti. Ir tėčio ar mamos autoritetas vaiko akyse dėl to nesumenks – jis kaip tik paaugs.


Pirmauja pagal paauglių savižudybes

Neseniai pateikta UNICEF ataskaita apie vaikų gerovę ES ir ESBO šalyse rodo, kad Lietuva pirmauja pagal paauglių savižudybes. Organizacijos atstovai Lietuvoje tokią situaciją vadina nacionaline krize. Didelį nerimą kelia ir itin prasta vaikų psichinė būklė. UNICEF ataskaitoje pagal vaikų psichinę būklę Lietuva užėmė 36 vietą iš 38 vertintų šalių.

Remiantis šia ataskaita, Lietuva užima pirmą vietą pagal paauglių savižudybes. Rečiausiai iš gyvenimo pasitraukia Graikijos paaugliai – ten tenka 1,4 atvejo iš 100 tūkst. gyventojų, Estijoje – 13,9, Naujojoje Zelandijoje – 14,9. Tačiau blogiausia padėtis – Lietuvoje, kur iš gyvenimo pasitraukia daugiausiai paauglių: net 18,2 iš 100 tūkst. gyventojų.


Šiame straipsnyje: vaikų psichologijavaikaipsichologijavaikų savižudybėsavižudybėpagalbos tel

NAUJAUSI KOMENTARAI

na

na portretas
Lietuvoje šia problemą reikėtų spręsti iš esmės. Čia jau nepadės jei to imsis vien tik tėvai, ar vien tik mokyklos, darželiai. Reikėtų išguiti iš tų valdiškų institucijų prievartą, patyčias, konkurenciją, ypač tarp mažų vaikų. Būtina, pedagogams pastebėjus vaiko nuotaikos pokyčius, suprastėjusį bendravimą, kreiptis į tėvus, suvesti juos su psichologais ir bendrai imtis išsiaiškinti priežastis. Jei priežastis namuose, tėvams turėtų būti privalomos konsultacijos su specialistais. O mokyklose, darželiuose turėtų nelikti abejingų, piktų, pagiežingų, neturinčių kantrybės pedagogų, kuriems viskas dzin. Pagalvokim, kodėl Skandinavijos mokyklose visai nerašomi pažymiai iki penktos klasės ir vaikai neujami už prastesnes žinias, o aiškinamasi, kodėl taip atsitiko. Taip, kad netampykim vaikams nervų sistemos, o ir patys tėvai, pedagogai tvarkykim savąją, nes nuo to priklauso visų mūsų ateitis.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių