Priklausomybės ligų specialistas: paslydę žmonės ne ten ieškojo laimės

  • Teksto dydis:

Andrejus Pozdniakovas savo gyvenimą paskyrė darbui su priklausomybės ligų kamuojamais žmonėmis. Paslydusiems atsikelti ir pradėti naują gyvenimą šiuo metu jis padeda Marijampolėje paties įkurtoje bendruomenę „Alfa centras“, taip pat dirba Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistu ir padeda į krizę patekusioms šeimoms.

Andrėjus pripažįsta, kad jo veikloje būta daug sunkių akimirkų, nusivylimo, kai atrodė, jog apleido jėgos siekti tikslų. Tačiau nepasiduoti padėjo tikėjimas, kad gali padėti kitiems ir teigiami sunkaus darbo rezultatai – kai paslydęs žmogus atsikelia, kuria naują gyvenimą, kai namo pas tėvus grįžta vaikai.

–  Andrejau, nuo ko prasidėjo jūsų darbas su priklausomybės ligomis sergančiais žmonėmis?

– Nuo savanorystės. Buvau dvidešimt kelerių metų, kai prisijungiau prie savanorių, važiuojančių mikroautobusiuku į Kirtimus (buvusį Vilniaus romų taborą) dalinti tvarsčių, sterilių švirkštų, karštą arbatą, o kartu ir motyvuoti nuo psichoaktyvių medžiagų priklausomus žmones pasirinkti kitą, sveiką gyvenimo būdą. Kraupu būdavo, kai ten sutikdavau savo draugus. Kai kurie jų jau palaidoti, nesugebėjo atsisakyti narkotikų, kiti susitvarkė gyvenimą ir gyvena blaiviai.

Savanoriavimas tuomet man buvo kaip hobis, o pagrindinė veikla buvo darbas, kurio, tiesą pasakius, nemylėjau, tačiau žiūrėjau, kaip į pragyvenimo šaltinį.

Tuo pačiu metu lankiau įvairius kursus, susijusius su priklausomybės ligomis, kėliau kvalifikaciją,  dalyvavau projektuose, teikiau nuotolinę pagalbą telefonu. Būtent su projektine veikla ir prasidėjo mano priklausomybių specialisto darbas, kuriam aš jau galėjau skirti visą darbo dieną, o iš pomėgio jis pamažu virsto nuolatine veikla.

– Kaip nusprendėte įsteigti Lietuvoje reabilitacijos bendruomenę „Alfa centras“?

– Man atsirado galimybė pusmečiui išvykti į Norvegiją. Dabar jau galiu pasakyti, kad laikas praleistas šioje šalyje buvo labai geras ir lemtingas: turėjau laiko pabūti su savimi, su savo mintimis, atradau gyvenimo prioritetus. Po pusės metų praleistų Norvegijoje atėjo laikas spręsti ką veiksiu toliau. Apsistojau ties dviem galimybėm: likti ir kurtis Norvegijoje ar grįžti į Lietuvą ir dirbti priklausomybių ligų reabilitacijos srityje. Tačiau prieš priimdamas sprendimą dar nuvykau atostogų pas draugą į Angliją.

Susidūriau su vienišais tėvais, kuriems buvo būtina gydytis nuo priklausomybių ligų, tačiau jie to daryti negalėjo, nes neturėjo kam palikti savo vaikų.

Taip jau išėjo, kad besišnekučiuojant prie puodelio arbatos su draugu išsiaiškinome, kad abu turime panašių idėjų, tada ir nutarėme steigti priklausomybių ligų reabilitacijos centrą Lietuvoje.  Aš tvirtai apsisprendžiau kokiu keliu eisiu. Likau Lietuvoje ir nė akimirkos to nesigailėjau, nors teko pereiti sunkų centro kūrimo kelią.

–  Kodėl nusprendėte centrą steigti Marijampolės savivaldybės teritorijoje? Kokie buvo pirmieji žingsniai?

–  Pradėjome viską nuo nulio, nieko neturėjome, nei pinigų, nei patalpų, tik didelį norą ir ryžtą atidaryti priklausomybės ligų reabilitacijos centrą. Susidūrėme su nemaloniais formalumais, žmonių abejingumu, nenoru padėti.

Mano bičiulis, su kuriuo nusprendėme steigti šį centrą, liko Anglijoje, įkūrė ten reabilitacijos centrą tuo pačiu pavadinimu, rėmė „Alfa centro“ Lietuvoje steigimą pinigais, o aš viską kūriau savo darbu, važinėjome po kitas panašias bendruomenes, mokėmės iš jų. Taip mažais žingsniais 2013 metais pradėjome veiklą. Marijampolės regioną pasirinkome todėl, kad šioje teritorijoje nebuvo jokio panašaus pobūdžio centro ar organizacijos, o pagalbos poreikis priklausomybių ligomis sergantiems žmonėms buvo nemažas.

– Andrejau, ar einant paskui pašaukimą nenukentėjo jūsų asmeninis gyvenimas, santykiai?

–  Dabar esu vedęs, turiu sūnų, tačiau, kai prasidėjo centro kūrimas dar buvau viengungis, o už pažintį su žmona esu dėkingas būtent veiklai reabilitacijos centre.

Vieną dieną lydėjau sveikimo programoje dalyvaujantį vyrą išvykoje į Marijampolę. Mums bevaikščiojant po miestą, pasigirdo muzika. Taip ir nusekėme paskui garsą, pasirodo jis sklido iš bažnyčios. Skambėjo giesmės, o viena iš muzikavusiųjų bažnyčioje, kaip tik ir buvo mano būsimoji žmona. Dabar mes šeima, gyvename blaiviai, palaikome sveiką gyvenseną.

– Jūsų veikla neapsiriboja centru, kartu dirbate ir Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) mobiliojoje komandoje priklausomybių specialistu. Kaip vertinate šią savo veiklą?

– Niekada negalėčiau dirbti beprasmio darbo, kuris neduoda naudos kitiems žmonėms. Į pasiūlymą dirbti VTAS, iš pradžių, žiūrėjau labai atsargiai. Bandžiau įvertinti, kiek aš būsiu naudingas šioje vietoje. Tačiau pradėjus dirbti greitai supratau, kokia svarbi ši veikla. Mes su kolegėmis (socialine darbuotoja ir psichologe) važiuodavome pas šeimas, išgyvenančias krizes, kenčiančias nuo priklausomybių, netekusias vaikų, bendraudavome su jomis, motyvuodavome, o svarbiausia pamatydavome savo darbo rezultatus – namo pas tėvus grįžtančius vaikus.

– Kaip vertinate darbą VTAS ir veiklą centre: ar šios abi veiklos viena kitai turi įtakos, o gal papildo viena kitą?

– Savo indelį lengviausia įvertinti pamačius rezultatus. „Alfa centras“ per metus po reabilitacijos į blaivų gyvenimą išleidžia maždaug apie 7 žmones, maždaug 75 procentai išėjusių iš centro bendruomenės ir toliau gyvena blaiviai, kuria šeimas, augina vaikus.

Būtent darbas VTAS pastūmėjo pokyčiams ir centrą. Bebendraujant su sunkumus išgyvenančiomis šeimomis susidūriau su vienišais tėvais, kuriems buvo būtina gydytis nuo priklausomybių ligų, tačiau jie to daryti negalėjo, nes neturėjo kam palikti savo vaikų. Taip ir atėjo idėja leisti reabilitacijos bendruomenėje gyventi tėvams kartu su vaikais, kad nebūtų nutrauktas jų tarpusavio ryšys.

– Andrejau, kokios gyvenimo vertybės jums svarbiausios?

– Šeima ir blaivus gyvenimo būdas. Kai neturėjau šeimos pirmoje vietoje buvo darbas, dabar darbas liko antroje.

– Dirbate su žmonėmis, kurie gyvenime stipriai paslydo. Koks jūsų santykis su jais? Ar nesmerkiate jų?

– Niekada nesmerkiu žmonių, bent jau kol kas neteko to daryti. Nežinau, kaip bus ateityje, tačiau dabar aš labiau gilinuosi į sunkumus, kuriuos jie išgyvena.

Psichoaktyvias medžiagas vartojantis žmogus yra toks žmogus, kuris svajojo būti laimingu, bet laimės ieškojo ne toje vietoje ir buvo apgautas. Visi turi galimybę atsistoti ant kojų ir eiti pirmyn.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Su narkomanais sunkiau

Su narkomanais sunkiau portretas
Alkoholikai gali pasveikti, bet narkomanai niekada nepasveiksta. Maža to žmonės, kurie gyvena kai kuriose Azijos vietovėse narkotikus vartoja taip, kaip mes duoną, ten ir vaikai gauna narkotikų, panašių į žolę,be jų jie neišgyventų, jų organizmai kitokie nei mūsų Beje, jie nevartoja alkoholio, tik narkotikus. Viskas būtų lyg ir gerai, bet kai kurie tie žmonės išvyksta gyventi į Europą, kitur. Su savimi vežasi ir narkotikus, paskui jų atsisiunčia. Kad apsimokėtų siųstis, reikia didesnės rinkos, vienam ar keliem žmonėm juk neapsimoka gabentis tuos narkotikus. Štai, ir įtraukia ir mūsų vaikus, anūkus. Ir juokingi yra visi tie pažadai išgydyti narkomanus, tai neįmanoma, jie tik vienus narkotikus pakeičia kitais ir taip visą gyvenimą priklausomai nuo turimų pinigų yra perkami ir brangesni ar pigesni narkotikai. Reikia suvokt, kad narkomanai yra labai daug kas, ir iš politikų, ir iš teisininkų, valdininkų, prasigyvenę verslininkai daug kas vartoja kokainą. Praturtėjusiųjų vaikai narkomanai.

RG

RG portretas
puiku.labai reikia nutikus bėdai tokio žmogaus...
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių