Perspėja apie dažnai nutylimus vaikų iššūkius mokykloje: kaip jiems padėti?

Edukologų teigimu, reikia kuo anksčiau pradėti ugdyti vaikų socialinius ir emocinių sunkumų įveikimo gebėjimus. Kaip pastebėti, kad vaikas turi sunkumų, kuo gali padėti pedagogas, o kuo – tėvai – specialistų patarimai.

Kritinis laikotarpis

Adaptacija vaikui pereinant iš darželio į mokyklą sukelia daug stresinių situacijų: nauja aplinka, kitoks dienos režimas, nepažįstami žmonės – tiek vaikai, tiek suaugusieji (mokytojai), o dalis vaikų dar ir daug vyresni. Vytauto Didžiojo universiteto Mokytojų rengimo instituto profesorė, tarptautinės programos „Zipio draugai“ ekspertė Ona Monkevičienė pabrėžia, kad nesėkmės ar sunkumai mokantis jau patys savaime kelią vaikui stresą, o tai, kad vaikas jaučiasi kaltas nuvylęs mokytojus ar tėvus, dar labiau apsunkina vaiko savijautą. Be to, vaikas labai skaudžiai išgyvena atstūmimą, kai yra nepriimamas vieno ar kelių bendraklasių ar net visos klasės. Nepagarba, patyčios ar net smurtas, deja, bet vis dar yra gana neretas reiškinys mokyklose. 

Profesorės nuomone, vaikai į mokyklą atsineša ir už jos ribų patiriamas emocijas. Nesutarimai su šeimos nariais, draugysčių kieme problemos tampa kasdieniais vaikų sunkumais. Neretas vaikas išgyvena ir daug emociškai sunkesnes situacijas – broliuko ar sesutės gimimą, tėvų skyrybas, emigraciją, gyvenamosios vietos pakeitimą, o kartais artimųjų mirtį ar mylimo gyvūnėlio praradimą.

„Juk vaikas, kuris išmoksta atpažinti iškilusias problemas, jas lydinčius jausmus bei žino, kaip padėti sau pasijusti geriau, labiau pasitiki savimi, yra optimistiškesnis, netampa priklausomu nuo žalingų įpročių, stengiasi nepakenkti nei sau, nei kitiems, siekia pozityvių gyvenimo tikslų“, – teigia O. Monkevičienė.

Programą „Zipio draugai“ įgyvendinančios VšĮ „Vaiko labui“ direktorė Aurelija Okunauskienė teigia, kad tarptautinės programos tikslas – padėti 5–7 metų vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų. 

„Tiesiog ugdyti vaikų socialinius ir emocinių sunkumų įveikimo gebėjimus reikia pradėti kaip galima anksčiau. 5–erių metų vaikai geba ilgesnį laiko tarpą išlaikyti dėmesį, susikoncentruoti į vieną veiklą. Penkiamečiai jau nusiteikę mokytis, sugeba vis geriau atpažinti ir įvardinti savo jausmus, tampa jautresni kitų jausmams ir dažnai supranta, kaip jaučiasi kiti vaikai ar net suaugusieji. Taigi, tai tinkamas amžius įtraukti vaikus į pastovias, ilgalaikes veiklas“, – aiškino ji.

Ankstyvame amžiuje (iki paauglystės) įgyti gebėjimai įveikti nerimą, įtampą, stresą, rasti išeitį kritinėse situacijose, išmokti pačiam ieškoti pagalbos, gerina vaiko šiandienos emocinę savijautą ir didina galimybę bei nuostatą atsispirti įvairioms priklausomybėms ir žalingam elgesiui ateityje. Jau daugiau nei 10 metų programos „Zipio draugai“ generalinio rėmėjo Lietuvoje – prekybos tinklo IKI – komunikacijos vadovės Bertos Čaikauskaitės teigimu, programoje dalyvaujantys vaikai užauga sąmoningesniais mūsų visuomenės nariais.

„Nemažai programų yra labiau orientuotos į vaikų socialinių gebėjimų ugdymą, tuo tarpu programa „Zipio draugai“ – į emocinių ir elgesio sunkumų įveikimo gebėjimų įgijimą. Tai yra šios programos išskirtinumas ir dėl to džiaugiamės, galėdami prisidėti. Juk kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas mokykloje jaustųsi saugus, jam sektųsi mokslai, būtų apsuptas draugų. Tik skatindami tokių programų veiklą mūsų šalyje galime tikėtis, kad vis daugiau vaikų bus emociškai stipresni, nebijos kalbėtis apie psichologines problemas, o su jomis susidūrus –  žinos kaip padėti ne tik sau, bet ir draugui“, – kalbėjo B. Čaikauskaitė.

Užduokite teisingą klausimą

Tėvai neretai skundžiasi, kad apie vaiko patiriamus sunkumus jie sužino per vėlai. Kaip atpažinti, kad mažajam šeimos nariui reikia pagalbos?

„Stebėkite savo vaiką – ar jis linksmas, ar tapo paniuręs, liūdnas, prislėgtas. Atkreipkite dėmesį, ar jis noriai eina į darželį arba mokyklą, ar neieško dingsčių pasilikti namie –nesikelia, ilgai ruošiasi, skundžiasi, kad skauda pilvą, galvą... O kaip atrodo jo daiktai? Ar nesuplėšyti, nesugadinti. Įsiklausykite, ką vaikas kalba, kaip jis kalba. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į vaiko elgseną, jei ji pasikeitė staiga – energingas vaikas tapo labai tylus, baikštus, daug bendraujantis – užsidaręs, nekalbus, o gal, priešingai, įvairiausiais būdais, pavyzdžiui, agresyviu elgesiu, vaikas stengiasi atkreipti į save dėmesį – pabandykite išsiaiškinti, kas su juo vyksta“, – patarė prof. Ona Monkevičienė.

Specialisčių teigimu, nereikėtų apsiriboti formaliu klausimu „Kaip šiandien sekėsi mokykloje?“, paprašykite papasakoti, ką veikė mokykloje, užduokite vaikui atvirus klausimus, į kuriuos neįmanoma atsakyti vienu žodžiu. Pavyzdžiui: kas įdomaus šiandien nutiko mokykloje?, kas šiandien tave pradžiugino, o kas nuliūdino, išgąsdino, supykdė?, ką žaidėte su vaikais per pertraukas?, kuris tavo bendraklasis draugiškiausias?, ką pakeistum, jei vienai dienai taptum savo klasės mokytoju? Jei vaikas kalba mažai, jo nepavyksta prakalbinti, naudinga apsilankyti mokykloje ir pabendrauti su klasės mokytoja. Gali paaiškėti pakitusio vaiko elgesio priežastys. 

Pirmasis suaugusiųjų žingsnis, norint padėti sunkumus išgyvenančiam vaikui – kalbėtis su juo apie tai, kas vyksta jo viduje. Kaip pastebi A. Okunauskienė, dažnai vaikas pats nedrįsta pradėti tokio pokalbio arba tiesiog nežino, kaip pasakyti, ką jis jaučia, todėl suaugusiojo pagalba čia labai svarbi.

„Padėkite vaikui pradėti pokalbį, tiesiog paklausdami vaiko: „Gal kažkas atsitiko?“, „Kaip tu jautiesi?“. Tokio pokalbio metu labai svarbu vaikui parodyti, kad jo išgyvenami jausmai – būdingi kiekvienam žmogui ir nėra nė kiek gėdingi. Svarbu nepamiršti, kad kai kurias vaiko problemas suaugusieji gali padėti pašalinti (pvz., jei vaikas nuliūdo susipykęs su draugu, – padėti jam rasti būdą susitaikyti), o kai kada situacijos pakeisti tiesiog negalima (pvz., jei vaikas  neteko mylimo naminio gyvūnėlio), tačiau tada galima padėti vaikui rasti būdų, kaip pasijusti geriau“, - kalbėjo specialistė.

Pašnekovė akcentavo, kad tiek tėvams, tiek mokytojams derėtų pasidomėti, kokias išeitis iš susidariusios padėties mato pats vaikas, ir tik tada, jei jis pats nieko nesugalvoja, pasiūlyti savo variantų.

Mokytojų liudijimai teikia vilties

Nuo 2000–ųjų metų programoje „Zipio draugai“ jau dalyvavo 211348 vaikai, o programos pedagogo kvalifikaciją įgijo 5021 pedagogas. Kaip pastebi A. Okunauskienė, susidarė jau nemenkas būrys pedagogų, kurie šią programą taiko visus 18 metų, kasmet dirbdami vis su kita vaikų klase ar grupe.

„Pedagogai mato prasmę įgyvendinti šią programą, nes mato jos poveikį vaikui ir net sau patiems (ir kaip asmeniui, ir kaip pedagogui). Jų teigimu, programa naudinga ne tik vaikui, ne tik klasės mikroklimatui, bet ir visos ugdymo įstaigos atmosferai. Socialinius ir emocinius gebėjimus ugdančių programų yra daug, bet jos labiau orientuotos į vyresnio amžiaus vaikus, paauglius“, – pasakojo A. Okunauskienė.

Programos poveikį puikiai atspindi ir 2017 – 2018 mokslo metais palikti konkretūs mokytojų atsiliepimai: „Dauguma prisimindavo Zipi ir stengėsi valdyti emocijas, vietoje to, kad įskaudintų draugą prisimindavo, kad tai nėra gerai. Išmoko pažinti savo bei kitų jausmus, į juos reaguoti, padėti kitam. Turintiems elgesio problemų buvo pravartu, kadangi dažnai prisimindavo, kas gerai, o kas nėra tinkama“.

Minėtame pedagogų nuomonės tyrime pažymėta, kad net 64,9 proc. pedagogų teigė, kad jų ugdymo įstaigoje programa „Zipio draugai“ yra vienintelė įgyvendinama emocinių ir elgesio problemų prevencijos programa. Dar daugiau – nuo praeitų mokslo metų sudarytos sąlygos į „Zipio draugų“ programą labiau įsitraukti vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP). Nei viena LR įgyvendinama šiai vaikų amžiaus grupei skirta ir analogiškus tikslus kelianti programa negali suteikti išskirtinių galimybių SUP turintiems vaikams.