Penkių vaikų mama: motinystė augina mane

Neringa Jūrelienė – internetinio dienoraščio "Mama su šypsena kišenėje" autorė. Smalsu kyštelėti nosį į tą kišenę: kas ten taip linksma? Juk sunku su būriu vaiku, valdžios nepadeda... "Nesieju motinystės su sunkumais. Visi mūsų vaikai – išlaukti, prisikviesti, tad su didžiule atsakomybe juos ir auginame", – sako penkių vaikų mama.

Pokalbiui skirta valanda – pirmoje dienos pusėje. Ko gero, Neringai kiekviena minutė dilgčioja atidėtais darbais, tačiau man teikia atgaivą. Ši jauna moteris sustiprina žinojimu, kad tokių šeimų turinti Lietuva – apdovanota. Taip Neringa mėgsta sakyti apie savo penkiolika metų trunkančią mamos karjerą.

– Kas jums yra motinystė?

– Tai patirčių visuma, pilnas puodas visko: šeiminių patyrimų, atradimų, džiaugsmingų ir nelabai emocijų, nusivylimų savimi kaip mama ir, žinoma, pasididžiavimų savimi, įveikus kažkokius kasdienius sunkumus. Man motinystė – kaip upė, nuolat tekanti, vieną dieną ramesnė, o kitą, žiūrėk, srauni iki išprotėjimo. Gyvybingiausias – jos vidurys, čia tėkmė stipri, gili, bet kartu rami, nesidaužanti į seklius krantus.

Visuomenė nelabai gailestinga daugiavaikėms – lyg ir netenki teisės pasakyti, kad tau sunku, nes tai tavo pasirinkimas. Taigi ir nesiskundžiu.

Kai tiek metų šioje upėje plaukioji, gimsta poreikis ir kitokios vagos, į kurią galėtų išsilieti galvoje besikaupiančios mintys. Taip mane ištiko dienoraštis "Mama su šypsena kišenėje". Jis tapo savotišku iššūkiu, nes nesinorėjo, kad tame žodžių potvynyje paskęstų mano motiniškas ir moteriškas orumas arba, dar blogiau, nuoširdumas. Nesinorėjo vaizduoti motinystės, įsuptos į dramos ir tragedijos skraistę, bet taip pat nesinorėjo jos piešti su iš saldumo tįstančia seile.

Man motinystė – tokia, kokią ją susikuri. Ir aš save sukūriau kaip mamą su šypsena kišenėje. Kai jau tą šypseną turi, tai gali kada panorėjusi ją išsitraukti. Ypač tuomet, kai sunki diena, atėmusi jėgas, įsodina į kasdienybės karuselę, nukreipia buką žvilgsnį į lubas ar visiškai išjungia ausis... Tuomet gali arba pasijusti visiška bejėge arba išsitraukti iš kišenės šypseną. Savo dienoraštyje norėjau tiesiog dalytis atradimais be jokių pamokymų ar pamokslavimų. Kaip gera, kai tos įžvalgos naudingos kitoms mamoms. 2,5 tūkst. sekėjų didiesiems influenceriams – juokingas skaičius, tačiau man tai džiaugsmas ir atsakomybė.

– Ar labai didelis atstumas tarp jūsų – dar vieno vaiko mamos ir tarp jūsų – jau penkių vaikų mamos?

– Žinoma, didelis. Vien pirmo vaiko laukimas iki smulkmenų sureikšmintas – ruoši save, namus. Laukiantis penkto labiau reikšminga tampa ateinanti būtybė, o ne tai, į kokį vežimėlį ar lovytę ją guldysi, kokiais drabužėliais aprengsi. Kuo daugiau vaikų, tuo paprastesni materialūs rūpesčiai. Imi suprasti, dėl ko nereikia pernelyg daug jaudintis, kokiais daiktais neverta apsikrauti, sumažėja nerimo dėl kiekvieno mažmožio.

Atsimenu, kaip suslogavus pirmagimei puoliau skambinti mūsų daktarei: "Ką daryti? Neuždus?!" Kai nėra patirties, viskas gąsdina, o kur dar noras vaikui po kojomis sudėti visa, kas geriausia. Štai pirmagimė, būdama vos dvejų metukų, jau vaidino spektaklyje, buvo vežiojama po būrelius. Vėliau atėjo suvokimas, kad kur kas svarbiau leisti vaikams tiesiog laisvai žaisti ar patirti paprasčiausią nuobodulį. Augdami kartu jie turi apsčiai galimybių susigalvoti įvairiausių veiklų, mokytis bendrauti, spręsti konfliktus, derėtis dėl vienam ar kitam palankių sprendimų. Su kiekvienu vaiku ima garsiau skambėti vidinis balsas, motiniška intuicija, kuria, manau, galima pasikliauti.

– O ką sufleruoja jūsų intuicija saugant šeimos sveikatą?

– Nesu pamišusi dėl sveiko gyvenimo būdo, tačiau, žvelgdama į visumą, stengiuosi pasirūpinti sveikesnėmis alternatyvomis. Saugodama savo ir šeimos sveikatą negaliu pabėgti nuo holistinio požiūrio. Sveika siela turėtų gyventi sveikuose namuose. S.Freudas yra pasakęs, kad žmogaus gyvenime svarbiausia – meilė ir darbas. Turbūt niekam nekyla abejonių dėl meilės tveriamų stebuklų, o štai dėl darbo... Savaip jį traktuoju. Juk tam, kad kūnas išliktų sveikas, jam reikalingas fizinis krūvis, kad protas išliktų aštrus, jis turi dalyvauti mąstymo treniruotėse, o štai kad dvasia neužkietėtų, ji turi būti įdarbinta pačiomis įvairiausiomis emocijomis, jausmais. O kur dar praktikos, nuraminančios sielos audras.

– Jau seniai krūpčiojame nuo koronaviruso pavojų, baugina ir kitos užkrečiamos ligos. Ar, saugodami nuo jų, skiepijate savo vaikus?

– Kai prasidėjo vajus prieš skiepus, labai atsakingai bandžiau įsigilinti į situaciją, ieškojau patikimos informacijos. Priimtas sprendimas buvo vienareikšmis: mes skiepijame vaikus. Didelę įtaką šiam sprendimui padarė garbaus amžiaus mūsų vaikų gydytoja, kuri papasakojo apie sudėtingus per savo praktiką atvejus, kai žmonių gyvenimai buvo suluošinti dėl to, kad jie neturėjo galimybės pasiskiepyti. Gyvenimas eina į priekį, medicina eina į priekį, ir jei galime suvaldyti ligas, turime tai padaryti. Neabejoju, šiandien daug kas norėtų, kad kuo greičiau būtų išrasti skiepai nuo koronaviruso.

Pirmo vaiko laukimas iki smulkmenų sureikšmintas – ruoši save, namus. Laukiantis penkto labiau reikšminga tampa ateinanti būtybė, o ne tai, į kokį vežimėlį ar lovytę ją guldysi, kokiais drabužėliais aprengsi.

– Ar esate turėję rimtų sveikatos išbandymų? Turiu mintyje visą jūsų septynių asmenų šeimą.

– Aš, kaip didelės šeimos mama (taip turbūt pasakytų daugelis daugiavaikių mamų), ilgą laiką neleidau sau pasinaudoti teise sirgti, nes kas gi visais pasirūpins?! Tos jėgos būdavo taip mobilizuojamos, kad užtekdavo vienos dienos susirgus vėl atsistoti ant kojų. Ir taip tęsėsi labai ilgai, kol prieš porą metų manęs neištiko rimta liga. Prireikė net porą savaičių pasigydyti ligoninėje. Tada supratau, kad nėra geležinių žmonių, reikia įsiklausyti į organizmo siunčiamus signalus ir leisti sau pailsėti. O dėl šeimos džiaugiuosi – rimtų sveikatos iššūkių neteko atlaikyti. Kai manęs kas nors paklausia, kaip laikomės, visada atsakau: kol sveiki, tai ir gerai!

– O kur mama su šypsena kišenėje randa atgaivos sielai?

– Man labai svarbu palaikyti vidinę ramybę ir neišsitaškyti po įvairias gyvenimo situacijas. Žinoma, būna, kad krentu nosimi į žemę – iš nuovargio ar įvairiausių emocijų antplūdžio. Tokiais atvejais labai svarbu nuraminti dvasią. Man padeda kasdienė malda. Tai mano ritualas pradedant dieną, nugyvenus ją. Ne veltui vaikai mane pravardžiuoja davatkėle (juokiasi). Labai mėgstu pasinerti į knygų pasaulį. Šiuo metu tai mokslinė literatūra, nes studijuoju.

– Ką dar studijuojate, nes jau turite ekonomistės išsilavinimą, anksčiau dirbote vadybininke?

– Sakoma, kad motinystė moteryje atveria pokyčių versmes, inicijuoja transformacijas, ir, jei leidiesi tos stebuklingos bangos nešamas, gali patirti įvairiausių nutikimų. Leidau sau būti šiek tiek tos srovės nunešta. Supratau, kad į savo senus darbus (esu baigusi ekonomikos ir vadybos studijas) nebenoriu grįžti.

Auginant vaikus išsigrynino naujas pašaukimas, į kurį panirau, – jau trečius metus studijuoju psichologijos mokslus Vilniaus universitete. Pati neatsistebiu vidine motyvacija ir užsidegimu mokytis iš naujo. Suprantu, kad nemažai žmonių apie ilgą motinystės pertrauką karjeroje kalba kaip apie grėsmę, aš stengiuosi čia įžvelgti naujų galimybių.

Pasibaigus oficialioms motinystės atostogoms, su vyru turėjome priimti sprendimą, kaip mūsų šeimos gyvenimas tekės toliau. Rimtai pasikalbėję nutarėme, kad man būtų per daug sudėtinga derinti rūpinimąsi gausia šeima ir visą darbo dieną. Sutarėme, kad atėjo metas laiko ir finansinei investicijai į mano profesinę ateitį. Taigi, šiuo metu derinu studijas ir šeimą, labai intensyviai ruošiuosi tapti psichologe. Labiausiai mane domina vaiko ir šeimos psichologija.

– Ar jau praverčia įgytos žinios?

– Labai stengiuosi teorines žinias persijoti per praktikos sietą, o įgytą praktiką pasitikrinti per teorines įžvalgas. Ateina metas, kai supranti, kad absoliučių tiesų nėra, yra tik kažkieno atradimai, ne 100 proc. veikiantys dėsniai ir gausybė kelių, iš kurių gali rinktis. Tai man padeda.

– Visas šeimas ištinka konfliktai: sutuoktinių, tėvų ir vaikų, vaikų. Kokios yra ginčų reguliavimo taisyklės jūsų namuose?

– Taip, konfliktai neišvengiami. Jokia šeima neturėtų puoselėti tikslo, kad jų nebūtų. Tyrimai rodo, kad mažyliai iki ketverių metų geba įsivelti į vidutiniškai į šešis septynis konfliktus per valandą! Bandydami eliminuoti konfliktus iš vaikų gyvenimo, savotiškai juos apvogtume – neleistume įgyti labai svarbių ir naudingų patirčių. Tokios patirtys moko susitarti, išspręsti skirtumus, suderinti interesus. Beje, tėvams svarbu neužimti visažinio teisėjo vaidmens, o veikiau – prižiūrėtojo, tarpininko, padedančio abiem pusėms rasti sau palankų sprendimą. Kai vaikai tikisi iš manęs, kad aš įvardysiu ir nubausiu kaltuosius, paprastai liepiu jiems patiems išsispręsti konfliktą. Kuo toliau, tuo labiau stengiuosi išlikti rami ir neutrali tose karo zonose (juokiasi). Nors, žinoma, slystu ir klystu esant šioms situacijoms.

Na, o su vyru konfliktai dažniausiai kyla dėl dviejų dalykų – buities ir vaikų auklėjimo. Nurimti padeda nuomonių išsakymas. Kalbamės ir stengiamės suderinti savo pozicijas, nes, akivaizdu, auklėjant vaikus, tėvų pozicija turėtų būti vienoda.

– Darnus tandemas neišvengiamas prisiimant atsakomybę už tokią gausią šeimą. Kada pajutote, kad Andrius – TAS žmogus? Ar užplaukėte kada ant krizių seklumos?

– Iki santuokos mes su Andriumi buvome neblogi bičiuliai. Susipažinome antrame kurse, jis studijavo tame pačiame ekonomikos fakultete. Gyvenome tame pačiame bendrabutyje, susitikdavome per vakarėlius, šokiuose. O šeštaisiais studijų metais, kai įsiplieskė meilės kibirkštis, jokių abejonių neliko, kad tai man skirtas žmogus. Nuo 2002-ųjų skaičiuojame jau aštuoniolika santuokos metų.

Tiesa, kai kūrėme šeimą, tokio gausaus vaikų būrio neplanavome. Aš esu kilusi iš trijų vaikų šeimos, Andrius – iš dviejų. Tas troškimas turėti daugiau vaikų atėjo natūraliai. Didelis vaikų skaičius sąmoningam žmogui užaugina atsakomybės jausmą. Tai matau ir savyje, ir savo žmoguje. Gal todėl ir ryškių savo santykių krizių nepastebėjome, nes labiau susitelkėme į vaikų krizes: 2–3 metų, 6–7, paauglystės...

– Jau laikas susipažinti ir su jūsų vaikais, kuriuos internetiniame dienoraštyje pakrikštijote pravardėmis.

– Emilijai – vasarą sueis šešiolika, ji Vyresnėlė, tai kaip ir savaime suprantama, iš kur tokia pravardė. Liucija – trylikos, ji Emancipuotoji – nuo mažų dienų mus stebina savo nepriklausoma ir labai spalvinga asmenybe. Vienuolikos Kristijonas dėl savo ramaus, santūraus būdo – Ramuliukas. Devynerių Jokūbas – Nerealusis. Taip jį vadinu dėl jo nenuspėjamo, išdykėliško būdo, neįtikimų fantazijų ir nesuskaičiuojamų išdaigų. O štai penkerių Aloyza – Mažoji, irgi aišku, kodėl.

– Esate prisipažinusi, kad su kiekvienu vaiku jumyse įvyko vienokių ar kitokių permainų. Ko jus išmokė jūsų vaikai?

– Motinystė visą laiką keitė ir keičia mane, augino ir augina kaip žmogų. Kiekvienas vaikas – kaip upės intakas, jis praplatina krantus, pripildo vandens, suteikia sraunesnę tėkmę, gilesnę vagą. Kuo daugiau vaikų augini, tuo labiau mažėja tavo susireikšminimas. Vaikai moko išminties, kantrybės, susivaldymo, leidžia save pamatyti nepagražintą, leidžia būti tokiai, kokia esi, bet sykiu suteikia galimybę tobulėti. Visoms mamoms linkėčiau mėgautis unikalia patirtimi ir vertinti šį gyvenimo etapą kaip dovaną.

– Ar mūsų visuomenėje pasikeitė požiūris į daugiavaikes šeimas, nes neseniai buvo manoma, kad daugiavaikė mama tarsi laidoja save?

– Didelė šeima – didelis džiaugsmas, bet negalėčiau teigti, kad ši emocija – vienintelė pakeleivė. Turiu pripažinti, kad turėti daugiau nei tris vaikus – savotiškas išėjimas į paribius, ir ne todėl, kad tu kažkaip esi išmestas iš visuomenės ar į tave kažkaip kreivai žiūri.

Didžiuojuosi savo didele šeima ir net minties neturiu bandyti dėl to kažkaip gūžtis. Nesu susidūrusi su aplinkos priešiškumu mūsų šeimos atžvilgiu, vis dėlto savotišką tylos skafandrą apsivelku – ta prasme, kad, iškilus sunkumų, nelabai kam, išskyrus tokias pat gausias šeimas, pasiguosi. Visuomenė šiuo atžvilgiu nelabai gailestinga daugiavaikėms – lyg ir netenki teisės pasakyti, kad tau sunku, nes tai tavo pasirinkimas. Taigi ir nesiskundžiu.

Man labai patinka posakis "yra kaip yra". Kai suvoki ir pripažįsti realią situaciją, gali imtis veiksmų. Tai ir darau – kai užklumpa sunkesnė diena, tiesiog stengiuosi išgyventi, o po to retrospektyviai su šypsena lūpose ją apžiūriu iš visų pusių. Patirtys tampa pamokomis.

– Nepaisant didelio savo užimtumo, radote galimybių savanoriauti?

– Tai buvo vienkartinis patyrimas. Vyro darbovietė šventė įmonės 20-metį ir įsipareigojo padaryti 20 gerų darbų. Aš mielai prisijungiau prie savanoriškos veiklos Betanijos vargšų ir benamių valgykloje. Nuolatinės savanoriškos mudviejų su vyru veiklos daugiau – bažnyčioje. Esame aktyvūs Vilniaus Šventų Jonų bažnyčios bendruomenės nariai – giedame, skaitome skaitinius, prisijungiame prie kasmetinės šeimų vasaros stovyklos organizavimo. Visada galima rasti priežasčių kažko nedaryti, ištarti "ne", man kur kas svarbiau pasakyti sąmoningą "taip", kuris atveria duris į naujas, prasmingas patirtis.


Iš dienoraščio "Mama su šypsena kišenėje"

Koks tavo veidas, Motinyste?

Švelniai glostomas brandinančių šventumo spindulių? Tokį norėčiau užsidėti kuo dažniau, bet jis nuo manęs nuolat pabėga...

O gal perkreiptas pykčio grimasos, kai mano mažas nenuorama atkakliai nepasiduoda gero linkinčiai tironijai?

O gal juo rieda krištolinė skausmo ašara, kai, įsikniaubusi pagalvėn, raudu žodžius "pavargau", "nebegaliu"...

O gal jį dengia voratinklio plonumo ramybės šydas? Toks trapus, kad išdryksta į skutelius nuo lengvučio vaikiškos ligos pabučiavimo...

O gal jame tviska šypsenos pašvaistė iki tolimiausių ausų ir akių kampučių, kai mažytės rankos kutena pačią mano širdies bedugnę?

Ir kokia raštuota, Motinyste, tavo kakta... Ją vagoja tankiausias rūpesčių upių tinklas, į save sugeriantis visus budrių dienų ir bemiegių naktų upokšnius.

Ar matau skausmo šešėlius, žaidžiančius tavo paakiuose?

Ar tikrai nepasitikėjimas ir abejonės, apmaudas ir nusivylimas, bičiuliškai sunėrę smilius, supasi ant tavo grakščiai virpančių blakstienų?

Ar tik ten ne pati ponia palaima, plačiai išskleidusi savo galingus sparnus, sklendžia iš skruostų duobučių į tavo akių saules?

Ar ten už ausies gintarinė pasididžiavimo smilga, ritmingai linguojanti, mano įsčių vaisiui žengiant virpančiai jautrius žingsnius į gyvenimo kelionę?

Kaip nupiešti tavąjį veidą, Motinyste, kai jis toks dosnus metamorfozių: pirmadienį – giedras lyg žvaigždėmis nutaškuotas rugpjūčio nakties dangus, o antradienį – apsiblausęs lyg darganotas rudeniškas rytas, trečiadienį – vos gaudantis kvapą po kasdienybės takais prabėgto maratono, o ketvirtadienį – karingai ryžtingas lyg pats dievas Arėjas... Bebaimis ir kartu pabarstytas nevilties dulksna...

Kas tu per laumė, Motinyste, nekaltai suviliojanti slėpiningais apžavais ir paliekanti skęsti permaininguose iliuzijų vandenynuose?

* * *

– Trauk kortą! – sušunka Mažoji.

– Ir kas tuomet bus?

– Jeigu ištrauksi raudoną širdelę arba būgną, tai bus sėkminga diena.

Ištraukiu, deja, juodą vynų damą. Dievaži, ar tai reiškia, kad laukia blogiausia diena pasaulyje?

– Trauk dar kartą! – Mažoji supratingai ir paslaugiai įteikia į delnus dar vieną galimybę.

Vėl rankose atsiduria korta su juoda apversta širdimi, bet Mažoji, akivaizdu, ne iš tų, kurios pasiduoda.

– Mama, tu gali. Trauk dar vieną.

Ir aš traukiu. Ir vėl ne ta. Traukiu dar. Tol, kol rankose raudonuoja ji, sėkmė.

– Taigi sakiau, kad pavyks.

Žinoma, kad pavyks. Tik iš kur ji žino? Iš kur penkiametė gali žinoti, kad kortų kaladėje – lygiai pusė juodų ir raudonų galimybių, ir net jei kelis kartus iš eilės krinta tamsa, tik mūsų sprendimas lemia, kada nustosime bandyti? Vaikai taip gerai įsisavinę paprasčiausią sėkmės receptą – "Bandyk dar kartą!"

Žiūrime su Mažąja į tas raudonas sėkmingų dienų pranašes ir pasižadame viena kitai, kad neleisime nei pirmai, nei antrai, nei kažkelintai nesėkmei įsigalioti kaip negailestingam nuosprendžiui.

Jei nepavyko, jei suklupai, jei ištraukei ne tą kortą ar tiesiog ne taip iš lovos išlipai, Dievaži, nesustok – trauk už kojos dar vieną galimybę! Juk niekas nežadėjo, kad viskas turi pavykti iš pirmo karto.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunietisp

Kaunietisp portretas
Pagarba sitai seimai!Linkiu Jums dideles sekmes,Jusu vaikams Laimes!

...,nieko KONKRETAUS paSAKYTI neGALIU,nes...

...,nieko KONKRETAUS paSAKYTI neGALIU,nes... portretas
daugiavaikyste NIEKUOMET neBUVO MANO!!! STICHIJA... TASKAS

Blaine

Blaine portretas
Dabbar „Google“ moka nuo 6285 iki 7392 USD per savaitę už darbą internete iš namų. Įstojau į šį darbą prieš du mėnesius ir per pirmąją šio sandorio savaitę uždirbau 6457 USD. Šis darbas yra tikrai neįtikėtinas ir kiekvieną dieną man suteikia didelę pajamų dalį. Esu tikras, kad pasieksite geriausią rezultatą. Apie tai skaitykite čia.. ...............>>>>>>>>  cutt.ly/yyvKV2u
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių