Pažinti ir nuraminti vaikus padeda pasakų pasaulis

Skaitydami pasakas vaikams norime suteikti jiems malonumą, leisti laiką kartu. Kažin ar kuris galvojome, kad pasaka paslaptingu būdu moko vaikus įveikti sunkumus, labiau stengtis pasiekti norimą rezultatą. Jose yra žinutė ir suaugusiesiems, tik, kol ji bus atskleista, kaip teigia sertifikuota dailės ir pasakų terapijos specialistė Irena Bulotienė, reikia užaugti.

– Ką jums reiškia pasakos?

– Man pasakos – tai stebuklinga šalis, kurioje vyksta paslaptingi, nenuspėjami įvykiai, veikia skirtingi personažai su savo paslaptimis ir užduotimis, rezgasi slapta intriga, sužadinanti smalsumą iki pat pabaigos. Dar man pasakos – jaukumas, vakaras, šeima, laikas kartu. Pasakos – tai malonūs, šilti, stebuklingi, netikėti, ne visada protu suvokiami nuotykiai. Man reikėjo nugyventi daug metų, kad pasakas atrasčiau iš naujo. Visai kitu aspektu – psichologiniu. Kuo daugiau gilinausi į pasakų skleidžiamą žinutę, vis labiau ir labiau supratau pasakų užkoduotą gelmę ir dažnai nesuvoktą naudą, pakankamai neišnaudotą psichoterapijoje. Turiu galvoje savęs ir kitų pažinime.

– Dabar, kai žinote apie pasakas daugiau, žiūrite į jas jau profesionalo akimis?

– Taip, dabar žiūriu kiek kitaip. Literatūra yra geriausias būdas perduoti sukauptą gyvenimo išmintį. Šimtmečiais perpasakojamos pasakos keitėsi, taikėsi prie besikeičiančio pasaulio ir žmonių pasakų suvokimo. Didelė laimė rasti ir perskaityti pradinį, seniausią pasakos variantą. Pasakos veikia mintis ir pasąmonę, tai, ko mes siekiame harmoningo jauno žmogaus raidoje. Dabar suprantu, kad vaikystėje mėgti personažai palieka daug didesnį įspaudą mūsų sąmonėje ir pasąmonėje, negu mes galime įsivaizduoti. Jeigu mes sulaukę, pavyzdžiui, 50 metų vis dar norime būti princesėmis ar princais, kyla klausimas, ar mes tikrai užaugome. Mėgstamiausia vaikystės pasaka mus lydi visą gyvenimą. Gali jos nepažinti, nebesusitikti, neigti pasakos padarytą įtaką dabartiniam realiam gyvenimui. Tačiau turėdami drąsos su ja susipažinti patiriame nuostabų atradimo džiaugsmą.

Pavyzdžiui, kai mokiausi pasakų terapijos, pasakų ir pinigų temą dėstė psichologas – bankininkas. Jis uždavė tokį klausimą: "Pinigai ir pasakos – koks personažas iškyla prieš akis?" Dabar žinau, kad prisimintas ryškiausias personažas gali lydėti per visą gyvenimą. Dabar žinau, kad pinigus vieni užkasame kaip pinokiai ir tikimės, kad pinigai užaugs, kitiems pinigų net nereikia, jiems svarbu sulaukti pripažinimo. Kiekvienoje pasakoje yra pinigų tema. Ar gali būti geresnė proga su vaikais kalbėtis apie pinigus, jų vertę ir įdėtas pastangas uždirbti?

Pasakos turi daug paslapties ir yra gudriai užkoduotos. Dažnu atveju iki pasakos gelmės atskleidimo reikia užaugti, kad pajėgtum atskleisti saugiai užkoduotą žinutę.

– Ar tai reiškia, kad skaitydami pasakas mes praplaukiame paviršiumi, o reikėtų kapstyti gerokai giliau?

– Ir taip, ir ne. Jeigu vaikas prašo skaityti vis tą pačią pasaką, vadinasi, toje pasakoje yra užkoduota jam labai svarbi žinutė, kurios jis negali atkoduoti. Būdami jautrūs ir atidūs galėtume numanyti, kokio atsakymo vaikas ieško pasakoje. Paklausę vaiko tiesiogiai, padarytume jam meškos paslaugą. Vieną dieną gavęs atsakymą jis paprašys skaityti kitą pasaką. Jeigu mes, suaugusieji, iš savo varpinės pradėtume interpretuoti pasakas vaikams, visiškai sugadintume pasakos svarbą. Vaikai patys susikuria savo interpretacijas, žymiai geresnes, negu galime įsivaizduoti. Ir nebūtina mums, suaugusiesiems, jas žinoti, klausti ar stengtis suprasti. Tai vaikų maža paslaptis. Jeigu pajėgtume į pasakas žiūrėti vaiko akimis, visai nustotume bijoti ir tų baisiųjų pasakų. Taip, kai kuriose užmušami blogiukai, arba, kaip pasakoje "Eglė žalčių karalienė", nužudomas Žilvinas. Tačiau jos žiaurokos suaugusiesiems – ne vaikams. Mes, suaugusieji, turime didelę gyvenimo patirtį ir nebūtinai pačią geriausią. Esame išgyvenę patys ar girdėję apie kitų patirtą prievartą, neteisybę, kančią, netektį, išsiskyrimą. Pasakos gali sužadinti asmeninius prisiminimus, kurių vaikas neturi ir į pasaką žiūri visai kitomis akimis.

Pasakoje "Sigutė" aprašoma pikta pamotė. Austrų psichologas Bruno Bettelheimas knygoje "Kodėl mums reikia stebuklo" apie pamotės personažą rašo: "Suaugusiajam, kuris vaikystėje nesusidūrė su pasakų fantazijomis arba šiuos atsiminimus išstūmė, pasakos gali atrodyti beprasmės, fantastinės, baisios ir visiškai neįtikėtinos." Vaikui mama gali virsti žiauria pamote, kuri nepildo visų jo užgaidų. Pasakos vaikui tarsi pasufleruoja, kad gyvenime galima susipykti, jaustis įskaudintam ir nelaimingam, tačiau ateina atleidimo ir susitaikymo metas. Pasakose aprašoma, kokių nuostabių pasekmių sulaukiama siekiant gėrio. Pavyzdžiui – dovanojama pusė karalystės. Ugnis,  sudeginimas pasakose simbolizuoja perėjimą iš vienos būsenos į kitą, sielos apvalymą. Pasakoje nėra kito būdo, kaip parodyti perėjimą iš vaikystės į paauglystę, iš paauglystės į brandą. Tai būdas pereiti iš vieno į kita, o ne sunaikinti.

Irena Bulotienė: jeigu vaikas prašo skaityti vis tą pačią pasaką, vadinasi, toje pasakoje užkoduota jam labai svarbi žinutė, kurios jis negali atkoduoti. Būdami jautrūs ir atidūs galėtume numanyti, kokio atsakymo vaikas ieško pasakoje.

– Ką jūs manote apie teiginį, kad pasakose yra užkoduotos tam tikros žinutės vaikams, jog pasaulis nėra vien tik geras?

– Tiesa. Pasaulis nėra vien tik geras. Svarbiausia, kad ir kas nutiktų, – tikėti ir pasitikėti savimi. Pasakose vienaip ar kitaip išvykstama iš gimtųjų namų: arba miršta tėvai, arba herojus iškeliauja kažko apginti, išsaugoti, parnešti kažkokio stebuklingo daikto ar išgelbėti sesę, brolį. Išeina iš namų įvykdyti prisiimtos ar paskirtos užduoties tikėdamas sėkme, siekia užsibrėžto tikslo, pasitiki savo jėgomis. Pasakose nėra herojaus, kuris, patyręs nesėkmę, apsisuktų ir skuostų namo. Tad vaikas nesąmoningai gauna žinutę, kad reikia tikėti ir nesiliauti siekti užsibrėžto tikslo. Tam reikia kantrybės, ištvermės, valios.

Kitas pasakose užkoduotas dalykas – rūpestis kitu. Juk visi nuotykiai patiriami norint padėti kitam. Tai atjautos pamokos. Pasakose aprašomas grįžimas namo ir šventimas. Šis momentas vaikui siunčia žinutę apie išlauktus malonumus. Mano manymu, pasakose svarbus ir vienatvės, atsiskyrimo momentas. Aprašoma, kad išbūti vienatvėje reikia kažkiek dienų, mėnesių ar metų, kaip pasakoje "Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių", arba nekalbėti kaip "Undinėlėje". Taip pasakos moko saugoti paslaptis ir kantrybės. Brolių ir seserų tema pasakose visada aktuali – tai moko bendrystės ir šeimos vertės supratimo.

Pasaka "Bjaurusis ančiukas" padeda pradėti kalbėti apie patyčias, ir kad paauglystėje užklumpantys spuogai nebūtinai yra gyvenimo tragedija – dar truputį ir pavirsite gulbėmis. Žiūrint iš suaugusiojo pozicijos – šioje pasakoje aprašytas mamos anties pasidavimas kiemo gyventojų, kitų paukščių, spaudimui išvaryti kitokį vaiką iš namų. Pamoka ir suaugusiajam ir vaikui, kad kitoks – nėra netinkamas ar nusipelnęs būti atstumtas.

– Kaip su trečiu broliu Jonu?

– Iš tiesų tai pats šauniausias personažas. Vaikai dažniausiai nori būti trečiu broliu Jonu, nes jis daro, ką nori, jis kalba nuoširdžiai, jis kūrybiškas, nebijo suklysti, drąsiai daro tai, ko dar nebandęs, po nesėkmių patiria sėkmę, pasiekia užsibrėžto tikslo, jam reikia mažiau materialių dalykų, o daugiau – dvasinių. Tai be galo kūrybiškas personažas, nuoširdus ir tikras. Jam nereikia tiesia nugara ir ištemptu kaklu nešti skrybėlės ant galvos – jis gali eiti visai be kepurės. Jis moko nebijoti būti kitokį, nebijoti savo kūrybiškumo, būti savimi. Tad pasakos teikia pirmenybę ateičiai, vaikui suprantamomis priemonėmis, personažai įkūnija vidinius išgyvenimus, abejones renkantis, ugdo drąsą klysti, bandyti, nesustoti siekiant savo tikslo.

– Tėvų rūpestis – saugoti vaikus nuo kompiuterių vien dėl to, kad įsijautę dažnai pradeda nebeskirti realybės nuo to netikro pasaulio. Pasakos tokio nerimo neturėtų kilti?

– Tikrai ne. Skaitant pasaką vaikas klausosi žodžio, balso tembro, intonacijos ir kuria vaizdinį. Jis kuria savo filmuką: savaip aprengia personažus, pastato savo pilis, sukuria savo medžius ir gėles, savaip mato kovas ir pergales. Kompiuteriniai žaidimai neskatina vaizduotės – juose sukurti tam tikri personažai, tam tikros spalvos, tam tikros situacijos. Vaiko vaizduotei vietos nebėra – tik faktas.

– Pasakos reikalingos, kad vaiko smegenys, vaizduotė lavėtų?

– Vienareikšmiškai taip. Pasakose gausu metaforų, sužadinančių lakią vaiko vaizduotę. Su vaiku galima kalbėtis apie jam iškilusias asociacijas, kalbant grupėje pamatyti, kad gali būti skirtingos asociacijos ir visos teisingos. Pasakas galima pasakoti, perkurti, vaidinti, piešti, lipdyti, siūti ar iš paprastų popierinių servetėlių pasidaryti personažus, tą pačią pasaką skaityti skirtingomis intonacijomis, aptarti veikėjų elgesio motyvus ir troškimus, įsivaizduoti, kaip personažas gyvena ir ko neparašyta pasakoje, ir dar daug kitokių dalykų, kurių sugalvoja pats klausytojas.

Šį kartą turiu galvoje ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Kartais pamirštame savyje gyvenantį vidinį vaiką, kuris yra kūrybiškas ir nebūtinai besielgiantis pagal kažkieno sugalvotas taisykles. Vaikas, taip pat ir suaugusysis, į pasaką įneša tai, kas yra jo viduje, ir sudeda savo troškimus. Taip gali gimti svajonė, kuri kada nors virs tikslu ir bus įgyvendinta.

– Pasakų terapija – kas tai yra ir kuo ji vaikams gali būti naudinga?

– Pasakų terapija padeda pažinti vaiko pasaulį. Skaitydami pasaką, ją nagrinėjame iš įvairių pusių. Pavyzdžiui, kaip pasijuto Pelenė pametusi kurpaitę? Vienas vaikas gali sakyti, kad jai spaudė kojas, kitas sakys, kad ji turbūt jau žinojo, jog pagal tą batelį ją suras princas. Vaikams galime kurti ar skaityti jau sukurtas pasakas norėdami kažko pamokyti ar atsakyti į konkrečius klausimus, padėti atkurti sugriautą vidinį pasaulį, palaikyti kriziniu laikotarpiu, akcentuojant vertybes ir emocijas. Pasakos padeda įveikti konkrečias baimes, relaksacinės pasakos padeda atsipalaiduoti ir nusiraminti.

Tai būdas praturtinti vaiko pasaulį, padedantis pažinti jausmus, pojūčius, ugdantis intuiciją ir drąsą mąstyti. Nagrinėjame pasakų personažus, tarkime, pasaką "Sigutė", klausdami vaiko, kaip Sigutė jautėsi, kai ją išvarė iš namų? – skatiname vaikus būti empatiškus, įsijausti į kito kailį. "Pabūk dabar pamotė, kuri Sigutę skriaudė. Kaip tu įsivaizduoji, dėl ko ji taip darė? Kas nutiko jos gyvenime, kad ji tapo tokia pikta?" Taip mokomės ieškoti priežasčių, o ne tik smerkti. Kiekvienas atsakymas – aukso vertės. Dirbdami su suaugusiaisiais per pasakų personažus pažįstame savo giliuosius sielos kampelius, kuriuos nukišome kuo toliau ir galvojame, kad jų nėra.

– Bet patys, be savotiško vedlio, to neatkapstysime?

– Ko gero, ne. Čia, žinote, kaip sau dantų nesusitaisysi. Tačiau pagalvoti apie vaikystėje mėgtą pasaką, mėgstamiausią personažą – verta. Įdomu paieškoti atsakymo, kodėl tas personažas taip patiko vaikystėje, kaip tai susiję su manim dabar. Su vedliu atskleistumėte gilesnių klodų. Ir čia nėra aiškiaregystė ar burtai. Tiesiog vedlys gali užduoti klausimų, kurie padėtų suvokti gilesnius, pasąmonėje glūdinčius, dalykus.

– Dabartinė situacija kelia įtampą, nežinomybės, nesaugumo jausmų ne tik suaugusiesiems – tokia būsena palieka ryškų pėdsaką ir vaikų psichikoje. Kiek ir kuo čia jiems gali padėti pasakų terapija? Būtinas specialistas ar gali padėti tėvai, pedagogai?

– Specialistas ne visada būtinas. Būtina stengtis vaiką pažinti ir pasikliauti savo nuojauta bei intuicija. Pavyzdžiui, jeigu vaikas ramesnis, uždaresnis, jam tiktų Astridos Lindgren pasakos, pavyzdžiui "Pepė Ilgakojinė", arba prisimenu vaikystėje turėtą smagią nuotykių knygutę "Danukas dunduliukas", arba "Karlsonas, kuris gyvena ant stogo". Jiems naudinga skaityti tokias pozityvias, linksmas, šmaikščias istorijas, kuriose daug veiksmo, kad vaikai neprarastų vidinio žinojimo, jog pasaulis pilnas nuotykių. Dabar – taip, apriboti, karantinas, bet net ir toje uždaroje erdvėje galima atrasti daug visokių smagių dalykų.

Tiems vaikams, kurių energija liejasi per kraštus, praverstų tokios istorijos, kur vyksta stebuklai, daug paslapčių. Puikiai tiktų stebuklinės pasakos, kurias skaitant norisi žinoti, kas bus toliau. Pasakos vaikams perteiktų žinią, kad tai, kas dabar vyksta, nesitęs amžinai, kažkada baigsis ir tikrai bus "ilgai ir laimingai".

Dar galima su vaikais sukurti savo pasakų pasaulį, savo istorijų. Tada mes sužinome, ko vaikams labiausiai trūksta. Vaikas, kurdamas savo pasaką, visada kalba apie save, apie savo poreikius. Jeigu jam norisi, kad pilyje būtų mama, vadinasi, vaikui trūksta mamos dėmesio. Jeigu jam norisi, kad į pilį ateitų daug draugų ir visi galėtų smagiai švęsti, vadinasi, jam trūksta bendravimo. Pasaka atitraukia nuo dabarties momento.

Tad pasakos gali pagelbėti tėvams, kurie jaučiasi nesuprantantys savo vaiko. Tiesiog kurkite su vaiku savo pasaką ir daug sužinosite apie jo norus, svajones.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių