Galima rasti privalumų

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas, psichologijos dėstytojas dr. Antanas Kairys pripažįsta – bendraudami virtualiai esame labiau pavargę, turime mažiau laisvalaikio, yra ir dar daugiau trūkumų.

Tačiau galime rasti ir tam tikrų pranašumų. Psichologas siūlo pagalvoti apie alternatyvą. Kas būtų, jei būtų karantinas, bet neturėtume nuotolinio bendravimo? Kaip mes gyventume tada? Tad, pašnekovo manymu, į nuotolinį bendravimą reikėtų žiūrėti ne kaip į kažkokį pasmerkimą ir prakeiksmą, o kaip į išsigelbėjimą esamoje situacijoje – esame potencialiai daug laimingesni, nei galėtume būti esant kažkokioms kitoms aplinkybėms. Turime būdą išlaikyti ryšius, susisiekti su artimais žmonėmis, ir ne tik balsu ar tekstu, bet ir pamatyti juos realiai. Negana to, nuotolinis bendravimas leidžia mums vykdyti, kad ir su apribojimais, didžiąją dalį veiklų, kurios nesusijusios su fiziniais dalykais: mokytis, daliai žmonių – dirbti, ir net kai kurios laisvalaikio pramogos sugebėjo persikelti į nuotolį. Visa tai yra daug geriau, negu galima alternatyva.

"Paminėčiau dar vieną dalyką: mes šioje situacijoje mokomės naujų įgūdžių, kuriame naujas taisykles, kurios galbūt padarys mūsų gyvenimą patogesnį tada, kai jau galėsime bendrauti gyvai, – sako A.Kairys. – Jeigu dabar esame priversti viską daryti nuotoliniu būdu, kai nebeliks apribojimų – galėsime rinktis. Pavyzdžiui, nelabai svarbius, greitus susitikimus rengti nuotoliniu būdu ir taip sutaupyti laiko, galbūt dieną ar dvi dirbti iš namų ir turėti kažkokį laisvesnį darbo grafiką. Kitaip sakant, ta patirtis mums ateityje gali suteikti didelį pranašumą."

Pandemija, pasak pašnekovo, privertė ne tik išmokti ar įprasti naudotis technologijomis, bet ir įmones jas labai greitai įsidiegti, normalizuoti. Ką tai reiškia? Tai, kad tampa norma jas naudoti, norma rengti virtualiuosius susitikimus ir pan. Docento manymu, dalis šių normų išliks ir popandeminiu laikotarpiu, nes, kai kuriais atvejais, tai tiesiog yra patogu. Anksčiau tokių normų nebuvo, dabar jos, susiklosčius aplinkybėms, atsirado.

Bus liekamųjų reiškinių

Neigiamo susiklosčiusios situacijos poveikio žmonių gyvenimui, A.Kairio manymu, – daug. Yra žmonių, kurie išgyvena nerimo ar streso laikotarpį dėl baimės užsikrėsti ar dėl darbinių problemų – turi būti prastovose ar apskritai yra atleisti. Yra žmonių, kuriems tenka įveikti artimųjų ligas ar netektis. Yra žmonių, kurie jaučia stiprų vienišumą ir izoliaciją. Yra žmonių, kurie negali gyventi jiems įprasto gyvenimo ir tai labai juos trikdo – jauni žmonės, paaugliai, kurie negali būti grupėje.

Antanas Kairys: šioje situacijoje mokomės naujų įgūdžių, kuriame naujas taisykles, kurios galbūt padarys mūsų gyvenimą patogesnį tada, kai jau galėsime bendrauti gyvai.

Kiekvieną iš tų žmonių susiklosčiusi situacija kitaip veikia. Juk vienas dalykas, jei mes išgyvename ilgalaikį nepatogumą dėl to, kad pasikeitė darbo sąlygos, padidėjo darbo krūvis, tačiau susisiekiame su draugais ar greta yra artimų žmonių, ir visai kas kita, jei žmogus neteko artimųjų, pats buvo atleistas iš darbo. Poveikis vienam ir kitam bus labai skirtingas, ir liekamieji reiškiniai bus kitokie.

Nors galima pagalvoti, kad karantino sąlygas ir nuotolinį bendravimą lengviau priimti žmonėms, kurie nebuvo linkę artimai bendrauti, vis dėlto, A.Kairio teigimu, čia yra tam tikros ribos.

"Taip, kai kurie žmonės lengviau ištveria tokias sąlygas, pavyzdžiui, intravertai, kuriems reikia mažesnio bendravimo kiekio ir mažesnio jo intensyvumo. Vis dėlto kiekvienam žmogui, išskyrus labai ekstremalias išimtis, reikia gyvo kontakto – tai yra mūsų prigimtis. Tad net ir intravertui ilgą laiką būti tik nuotolyje yra sunku", – paaiškina pašnekovas.

Specialisto teigimu, kiekvienas žmogus turi savo tolerancijos ribas, visi mes kiekvienoje situacijoje skirtingai prisitaikome. Tyrimai rodo, kad nuotolinis mokymas ne vienodai probleminis – yra mokinių ir studentų, kurie gana gerai prisitaiko ir jiems kai kurios užduotys netgi palankesnės, nes nereikia kalbėti ar rodytis viešai, tad jie išvengia savų baimių ir savų ribotumų.

"Tačiau faktas – kadangi turime ilgalaikę situaciją: ilgalaikį santykių apribojimą, ilgalaikį streso, nerimo laikotarpį, tai gali palikti ilgalaikių padarinių", – konstatuoja A.Kairys.

Jo manymu, psichologo ar psichoterapeuto pagalbos gali prireikti ne vienam. Specialisto teigimu, reikia kreiptis pagalbos, jeigu mes jaučiame, kad patys sunkiai pakeliame tai, kas vyksta. Tam ir yra specialistai, kurie gali padėti. Tai nereiškia, kad žmogus nesveikas, – tai reiškia, kad žmogus susidūrė su sunkia situacija. Daugelis žmonių per gyvenimą patiria tokių aplinkybių. Tad kreiptis pagalbos – ne gėdingas, o sveikintinas žingsnis.

Darbas įsiveržė į namus

Nuotolinis darbas, A.Kairio įsitikinimu, taip pat daro savo juodą darbą. "Pirma, jis daug labiau mus apkrauna. Išnykę skirtumai tarp darbo ir namų erdvės, tarp darbo ir laisvalaikio. Darbas fiziškai ateina į mūsų gyvenamą erdvę – jis dažnai vyksta toje pačioje erdvėje, net prie to paties stalo, kur valgoma. Ir taip darbinės problemos tyliai ramiai atšliaužia į poilsio laiką, visa diena gali tapti toks bendras kamuoliukas, suvytas iš darbo ir kažkokių kitų reikalų", – paaiškina specialistas.

Tačiau tai – ne vienintelė problema. Nuotolinis bendravimas gali labai apkrauti šeimą. Vaikų nuotolinis mokymasis, laisvalaikis reikalauja didesnio tėvų įsitraukimo nei anksčiau. Ši našta smarkiai užgriuvo tėvus. Kaip rodo tyrimai, labiausiai – moteris, jeigu joms reikia dar ir dirbti nuotoliniu būdu.

Ar reikia stengtis darbą ir asmeninį laiką atriboti? "Manyčiau, taip, – sako A.Kairys. – Ir atriboti galima labai paprastais dalykais, pavyzdžiui, susikurti ritualus: mano darbas prasideda nuo šio ženklo, o baigiasi šiuo ženklu – kompiuterio išnešimu iš kambario ar tiesiog perkėlimu į kitą stalo pusę. Tai padės pajausti, kad darbas baigėsi. Mūsų psichika prisitaiko prie tokių stabilių signalų ir paleidžia tam tikrą būseną, tam tikrą nuotaiką. Galime prisiminti iš praeities, kaip darbe išgerdavome kavos ir nusiteikdavome dirbti. Tereikia nuolatinio ritualinio signalo, po kurio pradedame ar baigiame dirbti, ir mūsų psichika tam pasiruošia."

Lūžio laikotarpis

Psichologas ragina atkreipti dėmesį ir į dar vieną dalyką: esama situacija yra savotiškas lūžio laikotarpis, o per lūžio laikotarpius paprastai mes nubarstome dalį draugų, nes sunku palaikyti su jais ryšį. Galbūt esame prispausti darbo ir nesugebame atsipalaiduoti, laisvalaikiu nebenorime su niekuo bendrauti. O kai ateis laikas ir norėsime bendrauti – nebeturėsime su kuo.

Ar daug ko reikės mokytis iš naujo, kai galėsime įkvėpti lengvai? A.Kairio manymu, daugelis dalykų grįš labai greitai – savaitė, dvi, trys, mėnuo, ir mes grįšime prie senų įpročių, ritualų. Tik nereikia tikėtis, kad tai bus stebuklingas mostelėjimas burtų lazdele. Bus iš pradžių ir keista, ir sunku.

"Mano patarimas: pripažinti, kad situacija yra nenormali, bet ji tokia, kokia yra, – sako psichologas. – Labai svarbu sau įvardyti, kad nėra nieko blogo, jei nesugebame joje tobulai funkcionuoti, išspręsti visų problemų, pasiekti pačių geriausių rezultatų, jaustis taip pat gerai, kaip anksčiau. Vien šis pripažinimas gali padėti susivokti, kas vyksta, ir nespausti savęs."