Namuose savo vaikus ugdanti A. Kundrotienė: esi priverstas rasti bendradarbiavimo raktą

Kintant gyvenimo būdui ir plečiantis technologijų galimybėms, pasaulyje vis daugiau žmonių pasiryžta mokyti savo vaikus namuose. Ar toks ugdymo būdas populiarėja ir tarp lietuvių? "Jį renkasi tėvai, kurie nori individualizuoti mokymą pagal vaiko poreikius", – teigia Mokymo šeimoje asociacijos vadovė Agnė Kundrotienė. Architektės išsilavinimą turinti dviejų vaikų mama apsisprendė juos mokyti namuose.

– Nuo 2020 m. rugsėjo 1-osios Lietuvoje vėl leidžiamas ugdymasis šeimoje, kai vaikų mokymo procesą organizuoja tėvai, o mokykla tik vertina jų pažangą. Ką reiškia žodelis "vėl"?

– Tai, kad Lietuvoje ugdymas šeimoje (angl. homeschooling) – nenauja praktika. Ji egzistavo iki 2012 m., bet ją rinkosi labai nedaug šeimų. 2012 m., kai, keičiant švietimo įstatymą, savarankiškas vaikų mokymas buvo dingęs iš akiračio, o jį pakeitė siauram ratui tuo metu prieinama pavienio nuotolinio mokymosi forma, šeimos liko be galimybės rinktis šį pasaulyje vis populiarėjantį vaikų ugdymo būdą. Tai, kad po septynerių metų pertraukos ugdymo šeimoje forma Lietuvoje grįžo į švietimo sistemą, lėmė tiek vis sparčiau besivystančios technologijos, greitėjantis, platėjantis informacijos pasiekiamumas, tiek ir didesnės lankstaus bei nuotolinio darbo galimybės. Tėvai atgavo galimybę patys organizuoti vaikų mokymosi procesą, individualizuoti jį pagal vaiko poreikius. Be abejo, prisidėjo ir mokyklų reorganizacija, kai atokiau gyvenančių šeimų ėmė netenkinti esamos mokyklos, jų ugdymo kokybė, įvairūs kiti, labai individualūs kiekvienai šeimai veiksniai. Pandemija, karantino metu leidusi daugeliui šeimų iš arti pamatyti ugdymo procesą, iškėlė į paviršių iki šiol egzistavusias mokymosi problemas, dėl kurių šiemet ugdymosi šeimoje formą pasirinko 187 vaikai; pernai jų tebuvo 64.

– Esate dviejų vaikų – antrokės Magdės ir ketvirtoko Liutauro – mama, pati jau keletą metų ugdanti juos šeimoje. Kodėl taip nusprendėte?

– Mūsų šeimos patirtis – daugialypė. Su ugdymu šeimoje susidūrėme dar negimus vaikams, gyvendami už Atlanto. Turėjome draugų, kurie buvo ugdyti šeimoje. Šie žmonės, vystę savus verslus, žavėjo sąmoningumu, energingumu ir kitomis teigiamomis savybėmis. Grįžus į Lietuvą ir susilaukus vaikų, minčių ugdyti juos šeimoje nebuvo. Tačiau, intravertiškam pirmagimiui pradėjus lankyti mokyklą, pamatėme, kad kolektyvinis ugdymas jam netinka. Pastebėjome, kad didžiausias jo ūgties šuolis įvyksta vasarą, kai vaikas yra atsipalaidavęs, ramus, gali pasinerti į jam rūpimus dalykus ir turėti tiek laiko, kiek jam reikia. Daug kas klausia, ar planuojame ugdyti vaikus šeimoje iki pat dvyliktos klasės pabaigos. Atsakymo į šį klausimą šiuo metu neturime: nei mes, nei vaikai. Tai priklausys nuo daugelio kintamųjų. Mūsų, tėvų, uždavinys – išmokyti vaikus mokytis, kad vyresnėse klasėse, kai jau ne kiekvienas iš tėvų gali padėti susigaudyti fizikos, chemijos moksluose, algebros lygtyse ar muzikoje, vaikas pats gebėtų susirasti informaciją, atsirinkti ją, suprasti, įsisavinti ir pritaikyti praktikoje. Mes visada esame pasiruošę būti šalia, jei vaikui reikės pagalbos organizuojant mokymosi procesą, ištiesiant pagalbos ranką atsidūrus aklavietėje ir pan.

– Išsitarėte, kad sunkiausia ugdyti šeimoje pradinių klasių vaikus. Gal paaiškintumėte, kodėl?

– Todėl, kad pradinėse klasėse yra dedami mokymosi pagrindai. Vaikams reikia skirti pakankamai daug dėmesio ir laiko, kad jie išmoktų patys savarankiškai mokytis. Beje, mūsų bendruomenėje yra jau ir trečiokų, ir ketvirtokų, puikiai gebančių mokytis savarankiškai, tad tėveliams telieka jiems padėti organizuojant ugdymo procesą, planuojant laiką ir pan., o ne perteikiant pačią informaciją.

Viltis: A.Kundrotienė tikisi, kad netoli ta diena, kai kuriant ar keičiant švietimo įstatymus bus galvojama, kaip geriau, o ne daroma taip, kaip iki šiol.

– Ar visi tėvai, pasirinkę ugdymą šeimoje, moko savo vaikus patys? Gal kiti kooperuojasi į grupes ir samdo korepetitorius?

– Šeimos, kurios ugdymą šeimoje pasirinko dar prieš prasidedant pandemijai, iš esmės moko savo vaikus pačios. Tai ir yra visa ugdymo šeimoje esmė – tu geriausiai pažįsti savo vaiką, šalia tėvų jis jaučiasi saugus ir atviras. Beje, šis procesas kaip diena nuo nakties skiriasi nuo mokykloje esamo modelio, kuriame mokytojas turi suvaldyti didelę vieno amžiaus mokinių, turinčių skirtingus poreikius, klasę. Vis dėlto šeimos, kurias ugdymą šeimoje paskatino pasirinkti nesėkminga praėjusių metų nuotolinio mokymosi patirtis ar kiti karantino veiksniai, dažnai kooperuojasi ir samdo korepetitorius nedidelei vaikų grupei. Lygiai taip, kaip ir šeimos, kurios turi sunkumų dėl vienų ar kitų dalykų arba nori skirti daugiau dėmesio dalykams, kuriems jų vaikai imlūs.

Čia nėra taip, kad išvažiavau į darbą, tai galėsiu nuo vaikų pailsėti. Mes visi esame tas vienas didelis darbas-katilas, kuriame visi kartu verdame, kiekvienas priduodamas savitą prieskonį.

– Su kokiais sunkumais susiduriama?

– Skirtingų šeimų patirtys labai skirtingos. Vienų vaikai ramūs ir paklusnūs, labai savarankiški ir motyvuoti. Kitų, atvirkščiai, labai aktyvūs, išsiblaškę, nesavarankiški ir nemotyvuoti. Todėl sunkumai, su kuriais susiduria šeimos, taip pat labai skiriasi. Vienose šeimose iššūkių kelia disciplinos ir motyvacijos trūkumas, kitose, atvirkščiai, susiduriama su per dideliais vaiko norais lankyti visus įmanomus būrelius. O ir patys tėvai labai skiriasi savo charakteriais, temperamentais, tai natūraliai diktuoja ir visos šeimos ugdymosi profilį – vieni mėgsta gilintis į knygas, jas aptarti ir taip aiškintis nežinomus dalykus, kiti mieliau pasižiūrės filmą, pasiieškos informacijos enciklopedijoje ar išnaršys visą internetą ieškodami atsakymo į jiems rūpimą klausimą.

– O kaip savo vaikus mokote jūs? Turite architektės išsilavinimą, bet šiuo metu dirbate dizaino srityje.

– Mūsų pačių vaikai nėra iš tų mažųjų genijų, kuriems netrūksta motyvacijos patiems mokytis ar kurie turėtų kažkokių išskirtinių gebėjimų. Todėl iš tiesų turime įdėti daug pastangų, kad galėtume bendromis jėgomis perkrimsti vieną ar kitą temą. Vis dėlto progresas yra, o vaikai, paklausti, ar norėtų lankyti tradicinę mokyklą, atsako: oi, tikrai ne. Džiugu, kad ir mokyklos, su kuria bendradarbiaujame, vertinimai mūsų vaikų atžvilgiu yra palankūs, tad manome, jog mūsų šeimai toks ugdymo būdas šiuo metu yra tinkamiausias.

– Turbūt dažnai girdite klausimą, kaip, vaikams nelankant mokyklos,  išsprendžiate socializacijos problemą – gal jiems lankant būrelius?

– Socializacija – turbūt vienas dažniausiai linksniuojamų klausimų, kalbant apie ugdymą šeimoje. Žinoma, šeimoje besiugdantis vaikas nesėdi visą dieną tarp bendraamžių, tačiau bendrauja jis tikrai ne mažiau nei standartinę mokyklą lankantys vaikai. Kartais net daugiau. Nuolat bendraudami su suaugusiais šeimos nariais, broliais ir seserimis, draugais kieme, su kitais ugdymosi šeimoje bendruomenės nariais, bent jau mano vaikai dažniau prašo pabūti namuose ir pailsėti nuo visų tų bendravimų, nei kad kur nors vykti socializuotis. Tiek Liutauras, tiek Magdė lanko individualias ir grupines smuiko pamokas, vyresnėlis – dar ir robotikos būrelį. Bent kartą per savaitę vykstame su vaikais į muziejų, parodą ar kokią edukaciją, svečiuojamės pas draugus, gimines, kaimynus. To pakanka patenkinti vaikų ir savo bendravimo poreikius. Maža to, gyvename XXI a., kur šiuolaikinės technologijos leidžia jiems turėti draugų net ir kituose miestuose, bendrauti.

– Sunku patikėti, kad dirbantys tėvai gali rasti tiek laiko ir fantazijos pažvelgti į mokyklines temas kitu kampu. Kaip tai atrodo kasdienybėje?

– Pasitelkęs fantaziją prigalvoti gali labai daug. Todėl mes šeimoje stengiamės su vaikais kas mėnesį ar du atrasti po jiems įdomią temą, per kurios prizmę galėtume mokytis ir kitų dalykų. Ne visada, žinoma, pavyksta, kartais pakeliui entuziazmas nuslūgsta, kartais vieną temą netikėtai pakeičia kita, o fantazijai išsekus į pagalbą ateina tradiciniai lietuvių ir matematikos pratybų sąsiuviniai. Visko pasitaiko. Bet tuo ir žavus ugdymas šeimoje, kad jis nuolat kinta, yra įdomus ir neatsibostantis. O kaip mėgstama bendruomenėje sakyti, kad ir mes, tėvai, kartu su vaikais sužinome tai, ko mokykloje savo laiku nežinojome.

– Gal pasidalytumėte, kokius įdomesnius priėjimo prie mokomųjų dalykų būdus naudojate savo pamokose?

– Pastebėjau, kad mano vaikai noriai įsitraukia į projektinę veiklą, todėl daug ką stengiuosi pateikti jiems per konkretaus projekto prizmę. Tarkime, pernai pasiūliau surengti draugų apklausą, kas ko mokosi, kas kam patinka ir ką draugai daro, kad mokytis būtų smagu. Atradusi keletą vaikiškų knygų apie smegenų darbą, kurių viena buvo nepaprastai įdomi, tačiau anglų kalba, net išverčiau ją į lietuvių kalbą. Tuomet su vaikais ją nagrinėjome. Naršydama internete, kokiais būdais vaikai gali pristatyti išmoktą temą, užkliuvau už punkto apie stalo žaidimo kūrimą. Atrodė gana netikėta mintis: mes iš tiesų nežinojome, kaip kuriami stalo žaidimai. Ėmėme žiūrėti įvairius videofilmus, kaip tai daro kiti. Paskui išnagrinėjome savo pačių turimus žaidimus. Vaikai analizavo, kas kiekviename žaidime jiems patinka ir kodėl, o tada tuos jiems patinkančius elementus perkėlėme į savo žaidimo eskizą. Visi kartu jį piešėme, rašėme pavadinimus, galiausiai teliko man jį sumaketuoti ir atspausdinti spaustuvėje ant drobės. Visi keliavome į lazeriu medžio plokštes pjaustančią įmonę ir žiūrėjome, kaip gimsta mūsų žaidimui reikalingos detalės. Skaičiavome, kiek visa tai mums kainavo, net bandėme kurti verslo planą, ko reikėtų, jei norėtume išleisti žaidimą. Pakeliui daug sužinojome ne tik apie smegenis, jų darbą, atminties vingrybes, bet ir tai, kad gali išmokti visko, ko tik nori. Ir kad tai, jog kažko nežinai, nėra kliūtis imti ir sužinoti. O dar mokėmės dirbti komandoje, panaudoti savo sugebėjimus, dalytis idėjomis, sudėti ir dauginti skaičius, rašyti ir mokytis iš klaidų. Žaidimas daug kartų žaistas, dabar jau atsibodęs, guli lentynoje, tačiau vaikai vis prisimena ir klausia, gal kada jį išleisime iš tiesų.

Padalijimas: namai suskirstyti darbo ir poilsio zonomis, kur vaikai gali mokytis ir pramogauti.

– Į bendrojo lavinimo programą žvelgiate kūrybiškai ir laisvai, o į vieną temą integruojate šimtus mokomųjų dalykų...

– Jei kuriame žaidimą, tai ir rašinėlius rašome apie žaidimo kūrimą. Jei pratybose atrandame vaikui visai neaktualią tuo metu temą, kalbamės, kaip galėtume pakeisti tekstą, kad jis atrodytų priimtinesnis. Jei matau, kad kuriam nors sunkiai sekasi daugyba, gal verčiau mėnesiui kitam ją atidėsiu į šoną, o tuo tarpu nagrinėsime kitas temas. Prie daugybos grįšime tuomet, kai natūraliai kils gyvenimiška situacija, kuriai prireiks daugybos. Štai tuomet bus galima pasakyti: "Puiku, kad paklausei. Eime, aš tau papasakosiu." Ir, žiūrėk, tuomet be didesnių pastangų vaikas ims ir supras tai, kas dar prieš mėnesį atrodė aukštoji matematika.

– Ugdymas šeimoje tinka ne visiems vaikams. Kas jį renkasi?

– Šeimų ir vaikų bendruomenėje yra įvairių. Nuo labai kūrybingų iki save laikančių visai nekūrybingais. Nuo labai disciplinuotų iki gana eklektiškai savo laiką planuojančių. Ir kiekviena šeima randa sau priimtiniausią būdą mokytis. Vis dėlto manyčiau, kad ugdymas šeimoje yra išsigelbėjimas ugdant tokius vaikus, kuriuos standartinė mokykla nurašė kaip niekam tikusius. Bendruomenėje turime ir disleksijos kamuojamų vaikų, kurie mokykloje taptų patyčių objektu ir užsisklęstų nepasitikėjimo savimi skraistėje; ir mokykloje per kelerius metus neišmokytų skaityti vaikų. Ugdymo šeimoje forma tokiems vaikams dažnai tampa vieninteliu išsigelbėjimu ir galimybe netrukdomai mokytis savo tempu, o ateityje pasivyti bendraamžius. Lygiai taip pat tai yra puiki galimybė gabiems vaikams, nelaukiant kitų ir nešvaistant laiko veltui, neprarandant motyvacijos, siekti mokslo aukštumų, nuskubėti į priekį ir pasiimti iš gyvenimo maksimumą.

– Sakoma, kad ugdymas šeimoje stiprina tėvų ir vaikų, brolių ir seserų tarpusavio ryšius. Ar jaučiate tai savo šeimoje?

– Nuolat trinantis vieniems su kitais natūraliai esi priverstas rasti tą bendradarbiavimo, sugyvenimo raktą. Čia nėra taip, kad išvažiavau į darbą, tai galėsiu nuo vaikų pailsėti. Mes visi esame tas vienas didelis darbas-katilas, kuriame visi kartu verdame, kiekvienas priduodamas savitą prieskonį. Kiekvienas su savomis silpnybėmis, su savomis stiprybėmis, vaikuose matydami savo atspindį, jiems besimokant iš mūsų, o mums patiems dar dažniau besimokant iš jų. Jei yra problema, tu nuo jos nebėgi, bet esi priverstas ją spręsti. Bandai vienaip, bandai kitaip. Čia ir yra visas šio proceso saldumas. Įveikęs kiekvieną iššūkį tampi stipresnis. Net jei prireiktų 100 kartų, kurių prireikė Edisonui, išrandant elektros lemputę.

– Jei jūsų šeimoje pamokos vyksta laisvu ritmu, tai ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip laisvadieniai?

– Tradicinio laisvadienio mūsų šeimoje, galima sakyti, nėra. Aš pati esu meno žmogus, dirbu daugiausia vakarais ir savaitgaliais. Vyro darbo grafikas taip pat lankstus. Laisvadieniai mums yra tos dienos, kai keliaujame į kokią edukaciją, muziejų, susitikimą su draugais ir pan. O tai gali būti (ir dažniausiai būna) eilinė savaitės diena. Mums tai yra poilsis. Mėgavimasis bendraminčių draugija, vaikams – nauji įspūdžiai, naujos idėjos, diena be tradicinių užduočių, būrelių. Atokvėpis, gurkšnis oro, kurio įkvėpęs vėl grįžti namo prie įprasto darbo ritmo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

zyle

zyle portretas
Siūlai suorganizuoti ir operacijų darymo draugiją. O ką? Architektė moko pradinukus, bandelių kepėja bendradarbiaudama su kolegėmis atliks širdies operacijas. Vargšai vaikai. Juk jiems reikės gyventi ir atsiskyrus nuo priplaukusių tėvų. Nepavydžiu

Manau

Manau portretas
labai šaunu! Galima atrinkti, kas svarbiausia, įdomiausia, individualiai paaiškinti nesuprantamus dalykus, negaištamas laikas, kol klasėje atsakinėja kiti mokiniai. O tuo labiau - jeigu mokyklose bus mažylių prievartinis skiepijimas kasmet.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių