- Vaida Milkova
- Teksto dydis:
- Spausdinti
– Neretai, kai vaikas gali veikti bet ką, jis imasi išmaniojo telefono, planšetės, kompiuterio. Kaip jį atplėšti nuo visų mobiliųjų įrenginių?
– Čia reikėtų atkreipti dėmesį ir į savo interneto naudojimo įpročius. Kartais ir suaugusieji pernelyg pasineria į virtualų gyvenimą, todėl nenuostabu, kad vaikas, matydamas tėtį ar mamą nuolatos maigančius telefoną, planšetinį kompiuterį ar kitą prietaisą, išmoksta, kad tai yra normalus, tinkamas ir kartu labai linksmas laiko leidimo būdas, kuriame tiek daug nematytų dalykų.
Jei vaikui nelabai sekasi socialinėje aplinkoje, jis nemoka tęsti draugystės, sunkiai geba draugiškai žaisti su kitais vaikais, jis gali dar labiau norėti panirti į virtualų pasaulį, kur gali būti tuo, kuo nori, gauti palaikymą ir apdovanojimus už gerą žaidimą, pasidalytą nuotrauką ir kur nereikia prie nieko taikstytis. Ir tai kaip užburtas ratas. Kuo daugiau vaikas laiko praleidžia internete, tuo jam sunkiau sekasi realiai bendrauti, ir kuo jam prasčiau sekasi socialinėje aplinkoje, tuo labiau norisi į virtualią erdvę, kur daug lengviau sulaukti pripažinimo, dėmesio.
Todėl, būdami tėvai, turime būti budrūs ir nutraukti šį užburtą ratą. Mano nuomone, vaikams būtina nustatyti žaidimų ir interneto naudojimosi limitą, nes galime nepajausti, kaip vaikas tapo priklausomas, kai niekas nebedomina, tik žaidimai, „YouTube“ ir pan. Žinoma, pradėkime nuo savęs. Jei patys naršydami feisbuke liepiame vaikui padėti telefoną, jam siunčiame klaidingą informaciją: aš galiu naudotis telefonu, nes man tai patinka, o tu negali, nes man tai nepatinka. Tokia informacija vaikui gali sukelti pyktį ir norą priešintis, todėl nebūtų keista, kad vaikas tada žaistų pasislėpęs ir tiesiog nesuprastų, kodėl reikia jūsų klausyti, kai rodote priešingą pavyzdį.
Taip pat savo pavyzdžiu turėtume rodyti, kokios kitos veiklos yra ne mažiau įdomios už žaidimus telefone. Vaikai mokosi iš to, ką mato, o ne iš to, ką mes jiems sakome. Veskimės vaikus į gamtą, žaiskime stalo žaidimus, leiskime vakarus ar sekmadienius be interneto ir kurkime ritualus, kur galime pabūti kartu.
– Kaip apskritai auginti laimingus vaikus?
– Nėra vieno teisingo atsakymo, kaip užauginti laimingus vaikus. Galbūt tokio tikslo ir nereikėtų kelti, nes jis per daug nerealus. Manau, gyvenime mums reikalingi visi jausmai. Verčiau galvokime, kaip užauginti vaikus, kurie būtų psichologiškai atsparūs ir, susidūrę su sunkumais, gebėtų juos įveikti.
Vertėtų suprasti, kad vaikai – mūsų veidrodžiai. Jei mes rūpinsimės savimi, vaikai irgi to išmoks. Jei mokėsime džiaugtis pasauliu, vaikai irgi džiaugsis. Jei išmoksime nusiraminti patekę į sudėtingas situacijas, vaikai irgi išmoks. Jei parodysime, kaip suklumpame ir atsistojame, vaikai irgi suklupę atsistos. Nereikalaukime iš vaikų daugiau, nei galime patys. O mes tikrai nesame visą parą laimingi.
Vis dėlto jie yra atskiros asmenybės ir savo gyvenimą nugyventi turės patys, tik pasitikėkime jais ir leiskime mokytis iš savo klaidų, suklupti ir vėl atsistoti. Kai žinai, kad gali įveikti viską, gyventi nėra taip baisu, ir tikrai neprivalai vaikytis idėjos „turiu būti laimingas“.
– Kaip mes, suaugusieji, galime sumažinti stresą, nerimą, kuris neišvengiamai kyla susiklosčius kai kurioms situacijoms?
– Manau, kad, patiriant stresą, reikėtų savęs paklausti: ar aš galiu šiuo metu kažką padaryti, kad situaciją pakeisčiau, ar ne? Nuo atsakymo priklausys, ką daryti toliau. Jei atsakymas „taip“, reikėtų orientuotis į problemų sprendimą: planuoti veiklas, svarstyti apie geriausius problemų sprendimo būdus, jiems pasiruošti. Jei situaciją galiu pakeisti, tačiau jaučiu, kad vienam per sunku, vertėtų kreiptis pagalbos į tuos, kurie gali padėti. Taigi, galint situaciją pakeisti, streso energiją vertėtų nukreipti tinkama problemų sprendimo linkme.
Vis dėlto, jei stresą keliančios situacijos pakeisti negalime, reikia elgtis kitaip. Padėti gali emocinė iškrova, pavyzdžiui, sportas, kūryba, tačiau ne išsiliejimas ant vaikų ar sutuoktinio. Taip pat reikėtų klausti, jei situacijos dabar negaliu pakeisti, galbūt galiu pakeisti savo emocinę būseną, sąmoningai užsiimant dėmesį nukreipiančia veikla, pomėgiu, stengiantis atidėti problemos sprendimą iki tada, kai galėsiu tai padaryti.
Nedidelio streso bijoti nereikia, jis padeda susikoncentruoti į tai, kas mums svarbu. Na, o apibendrinus viskas gyvenime yra laikina, tad, jei dėl kažko nerimaujate, atsiminkite, kad ir tai praeis.
Svarbus amžiaus tarpsnis
7–11 metų periodas lemia, ar vaikas bus pasitikintis savimi, ar stengsis, kad kažko pasiektų. Tokio amžiaus vaikas eina į mokyklą. Jei vaikui sudaromos galimybės kiek įmanoma dažniau išgyventi sėkmę, jis patiki – jam pavyks. Svarbu, kad vaikas gautų įvertinimą ne tik už galutinį rezultatą, bet ir už pastangas. Nuo to priklauso, ar jis patikės, kad gali daug. Su tuo susijęs ir aukštas savęs vertinimas arba nepasitikėjimas savimi. Jei vaikas nuolat kritikuojamas, nesusiformuoja jo motyvacija mokytis, dėti pastangas. Jei gauna teigiamą įvertinimą iš tėvų ir mokytojų, patiki, kad jis gali.
Pradinukų tėvų pagrindinė užduotis – sudaryti galimybes, kad vaikas atskleistų savo polinkius, interesus, gebėjimus. Kad tėvai už jį negalvotų, bet sudarytų galimybes atsiskleisti.
Psichologai pastebi, kad kartais vaiko gebėjimai būna dideli, bet pasitikėjimas savimi – menkas, dėl to prastesni tampa ir mokymosi rezultatai. Jei vaikas nepasitiki savimi, jis bijo, nerizikuoja. Dėl to nekelia rankos net ir žinodamas atsakymą. Pasitikėjimas savimi priklauso ir nuo pradinių klasių mokytojo, ir nuo tėvų. Jei šie sako: gali, moki, tau pavyks; suklydai – nieko tokio, pasitaisysi; šiandien padarei geriau nei vakar, ir vaikas patiki: moku, galiu, man pavyks. Kiti vaikai girdi: nelįsk, nemoki, sugadinsi; palik, aš padarysiu geriau. Tada jie galvoja: nemoku, negaliu, man nepavyks; kiti tai gali. Jie nerizikuoja, nebando, neleidžia sau suklysti. Labai svarbu, kad vaikas leistų sau klysti, kad žinotų: jei pasisekė – puiku; jei nepasisekė – analizuotų priežastis, galvotų, kodėl taip atsitiko. Apmąsčius priežastis, reikėtų bandyti siekti užsibrėžto rezultato dar kartą.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Specialistė apie lytiškumo suvokimo problemas: lietuviai nori, bet nežino, kaip tai pasakyti13
Lytiškumo ugdymo ekspertai pastebi, kad apie nuogą kūną ir lytinius santykius suaugę lietuviai vis dar nemoka kalbėti be drovumo ar baimės. Ypač nejauku tada, kai reikia atsakyti į savo atžalų nepatogius klausimus. Pasak ekspertų, vieni klaus...
-
Klaiki situacija: apie savižudybes galvoja ir 9-mečiai21
Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vaikų, susiduriančių su sunkiomis mintimis apie baimę, vienatvę, savižalą ar net savižudybę, amžius jaunėja. Kasdien šiomis temomis įvyksta per 30 jaunuolių pokalbių su „Vaikų linijos&l...
-
Kas dešimtas vaikas Lietuvoje turi polinkį į anoreksiją: taip sprendžia problemas?
Kas dešimtas vaikas Lietuvoje turi polinkį į anoreksiją. Tokius skaičius atskleidė kasmetė vaikų sveikatos patikra. Ekspertai aiškina, kad taip dalis vaikų elgiasi sąmoningai – badu ir kitaip žalodami save sprendžia įvairias pro...
-
Vilniuje – dėmesys žmonėms su negalia: finansuos socialines dirbtuves1
Plėtodama kompleksinę asmenų su negalia integraciją, Vilniaus miesto savivaldybė finansuos socialinių dirbtuvių veiklą. ...
-
Kodėl rėkiame ant savo vaikų?3
Vaikas prašo jau penkto saldainio per vakarą ir, išgirdęs neigiamą atsakymą, krenta ant grindų, rėkia, kad esate patys blogiausi tėvai pasaulyje. Susivaldysite ir ramiai paaiškinsite, kad suprantate vaiko jausmus, tačiau saldainio ...
-
Specialistai laužo galvas dėl darželinukų: paprastas gyvenimas – nebeįdomus6
Mama Nora su ketverių sūnumi Mariumi renkasi, kokią knygutę paskaityti. Po skaitymo vaikai eis į kiemą žaisti, tačiau mamos neslepia, esą vaikai mažai laiko leidžia lauke ir mieliau renkasi veiklas namuose, nei lauke, todėl vaikų žaidimų aik&sca...
-
Karo pabėgėliai iš Ukrainos pradėjo dažniau kreiptis psichologinės pagalbos
Karo pabėgėliai iš Ukrainos ėmė dažniau kreiptis psichologinės pagalbos, tai daryti daugiau linkusios moterys, sako Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (IOM Lietuva) psichologas Mantas Jeršovas. ...
-
Psichologė – apie šventes su artimaisiais: susitikimai bus jaukesni, jei pavyks padėti telefonus3
Velykos – puikus laikas pailsėti ir atsipalaiduoti šeimos narių apsuptyje. Vis dėlto po švenčių jaučiamės ne sustiprėję, o dar labiau pavargę. Kodėl taip nutinka? Kaip kokybiškai pailsėti ir kokių klaidų nedaryti? ...
-
Egzaminų fiasko: kaip nuraminti vaiką6
Egzaminai tampa dideliu išbandymu ir moksleiviams, ir jų tėvams. Pasak psichologės, nuoširdus tėvų rūpestis kartais gali sukelti dar didesnį stresą. Kaip nusiraminti, padrąsinti abiturientus bei ką daryti, jei egzaminų rezultatai ne to...
-
Skambina pavojaus varpais dėl vaikų: kalba apie savižudybes, save žaloja37
Daugėja nerimo, streso, įvairių baimių, pokalbių apie savižudybes. Apie vaikų ir paauglių psichinę sveikatą kalbėjo vaikų linijos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė. ...