Mamos dienoraštis: Vienos Galvos istorija

Kadaise rašytoja Erika Umbrasaitė, tikrų gyvenimo įvykių įkvėpta, parašė vienos krūties istoriją. Na, o aš, visai netrokšdama užlipti ant jos šlovės pjedestalo, noriu su jumis pasidalyti "Vienos Galvos istorija". Jau ima šiurpas? O turėtų. Mat krūtų moterys turi net dvi, o galvą viso labo vieną...

Ir dar, įsivaizduokite, kad ta galva yra ne kažkieno, o paties mylimiausio žmogaus – mamos. Kuri jus pagimdė, maitino, augino, išmokslino, ištekino, padėjo užauginti vaikus. Ir štai tada, o Dieve, tik tada jūs suprantate, kad Galvai, visada buvusiai tokiai stipriai ir nepajudinamai tarsi betono monumentas Grūto parke, reikia jūsų pagalbos.

Apie liūdną šventę

Vienos Galvos istoriją man kilo noras užrašyti artėjant Motinos dienai. Kaip šaunu, kad šiais laikais jau galime šlovinti ne tik moteris, bet ir madonas su kūdikiais ant rankų – savo mamas.

Šios istorijos pradžia siekia gūdų sovietmetį, kuriame mums tebuvo skirta viena vienintelė diena, Kovo 8-ąja vadinama.

Ta proga Galva, kaip ir kitos sovietinių laikų moterys, pirmiausia būdavo pasveikinama savo bendradarbių, partijos draugų, o tik paskui, vėlai vakare, priimdavo šlitinėjančio vyro sveikinimus – veblenimus apie amžiną meilę ir drebančia ranka įteiktą nulūžusio gvazdiko galvą ar kotą.

Tik dabar suprantu, kodėl Galva šios šventės niekada nelaukdavo. Prieš ją ji jausdavosi bejėgė, kaip ir prieš tą kvailą anų laikų ideologiją – žūtbūt kurti iš visų savo plačiosios tėvynės piliečių didvyrius. Net ir iš moterų… Galvos laikais jos negalėjo būti gležnos, trapios, silpnos būtybės, kurioms reikėtų vyrų pagalbos. Moterys turėjo būti stiprios, tvirtos, plieninės, sovietinės sistemos išmokytos saugoti ne tik valstybės paslaptis, bet ir savąsias.

Kas yra meilė sau, Galva tikrai negalėjo žinoti. Niekas jos to nemokė. Nes visą meilę reikėjo atiduoti kitiems – vyrui, vaikams, darbui, tėvynei.

Tai buvo metai, kai olimpinis meškutis Miša kilo į orą, o moterys, vyrai, vaikai, spoksodami į vienodus pilkai juodų dėžučių ekranus, verkė iš džiaugsmo (nors Maskva ir netikėjo jų ašaromis). Nes iš esmės jų ir nebuvo. Rodomų viešai. Kaip ir krikštynų, Pirmosios Komunijos, bažnyčioje imamo šliūbo. Kalėdų ar Velykų. Vasario 16-osios.

Apie meilę visiems, tik ne sau

Todėl ir Galvai reikėjo būti stipriai. Netgi tada, kai vieną gražią dieną užčiuopė pakaušyje mažą šlapiuojančią pūslelę.

Betgi socialistinio lenktyniavimo įkarštyje sirgti buvo gėda. Nevalia. Reikėjo dirbti, maitinti šeimą, kurti geresnę buitį, pelnyti nusipelniusių LSSR liaudies mokytojų ir švietimo žymūnų vardus. Ir tik paskui rūpintis savimi. Nes moterys ir vyrai toje visuomenėje turėjo būti žmonėmis tik iš didžiosios raidės.

Kas yra meilė sau, Galva tikrai negalėjo žinoti. Niekas jos to nemokė. Nes visą meilę reikėjo atiduoti kitiems – vyrui, vaikams, darbui, tėvynei. Kaip rašė viena Galvos amžininkė: to meto moterys tik troško būti mylimos, bet nešulinių arklių juk niekas nemyli. Jais naudojasi ir krauna tiek, kiek paneša. O tada, bac ir…

Apie nupeštus plaukus

Betgi užteks graudentis. Grįžkime į dar gilesnius laikus, kai Galva dar buvo visai mažytė ir su savo tėveliais gyveno atokiame Rytų Aukštaitijos vienkiemyje.

Sykį į kaimo mokyklą iš miesto atbildėjusi gydytojų komanda griežtai pareiškė: "Galva turi mažų pilkų padarėlių, kuriuos reikia išnaikinti..." Taip Galva atsidūrė miesto ligoninėje, kur jos plaukai buvo negailestingai nupešti. Karštu vašku! Vargšelė liko plikut plikutėlė ir nuo tada draugų akyse tapo Tarzaniuku.

Galva užaugo. Įgyvendino savo seną svajonę – atvyko gyventi ir dirbti į Kauną. Ištekėjo. Gimiau aš... O vieną dieną gimė ir ta neaiškios kilmės pūslelė ant garbiniuoto pakaušio. Galva išsyk nutarė ją pašalinti, nes juk plikas pakaušis buvo brrr, kaip baisu. Ji greitai išsioperavo kliuvinį, užsivožė stilingą skrybėlaitę ir stačia galva įpuolė į kasdienį šeimos, buities ir profesinės karjeros sūkurį. Sovietiniai mokytojai sirgti negalėjo.

Tuo metu buvau dar per maža, kad kažką suprasčiau. O ir pati Galva dar nežinojo daugybės dalykų, kuriems turėjome subręsti mes abi. Kaip antai – kad pasidalytas nerimas palengvėja, kad moteris turi teisę jaustis silpna, kad jai leistina mylėti ne tik kitus, bet ir save...

Tada aš tik smalsiai stebėjau, kokiomis saulėlydžio gaisų spalvomis žaižaruoja mamos Galva. Tuomet man dar visai nerūpėjo, kad kartais granatų raudonumo, o kartais šaltalankių ryškumo kaltūne (tais laikais moterys mėgo šiaušti plaukus ir statyti iš jų tokias juokingas palapines) nuolat pulsavo negyjanti žaizda.

Prisipažinsiu, labiau troškau, kad tėvų dažniau nebūtų namie, nes tuomet galėjau iki transinio širdies ir apatinių kūno detalių apsalimo vartyti Jono Zalyčio "Meilės vardu" puslapius. Arba nutaikiusi momentą tyliai virstelėti svetainės duris, kur sekcijoje, po raktu, suvynioti į laikraščius, bandė prinokti žalieji Maroko bananai.

Apie "nerūpėjo"

Man, išgyvenančiai nerūpestingas vaikystės, vėliau ir nuostabias jaunystės dienas, Galvos problemos ir paslaptys visiškai nerūpėjo. Nerūpėjo jos ir daug metų paskui, kai vis kažkur trumpam dingdavo, o grįžusi puldavo siūdintis gražiausių apdarų, prie kurių būtinai priderindavo ir ekstravagantiškus galvos apdangalus – skaras, skrybėlaites, tiurbanus. Taip... Savo siuviniais ir stiliaus pojūčiu Galva mokėjo stebinti pagal vieną kurpalių sukirptą anų laikų visuomenę.

Kai pagaliau tapau subrendusia mergina, Galva pasirūpino, kad ištekėčiau už gero žmogaus. Vestuvių dieną neverkė, tik pasakė: "Su juo tikrai būsi laiminga..." Taip ir buvo. O kai atsirado vaikų, Galvos problemos ir visai pasimiršo. Kam rūpi po gėlių kekėmis dekoruota skrybėle ir žvalia kasdiene šypsena paslėptos bėdos? Juk visiems užtenka savųjų. Nes pieno daug, o kūdikis nežinda; nes paskaitos ilgos, o norisi miego; nes jaunas esi, o stipendijos mažoka...

Tik tuomet, kai Galva paprašė važiuoti drauge ir padėti jai išsirinkti pirmąjį peruką, tarsi kažkas sudrebėjo galugerklyje. Tarsi kokia skaudi nuojauta pervėrė krūtinę, kad kažką pražiopsojau. Bet tik vieną akimirką, nes jau kitą Galva tikino, kad ja rūpinsis geriausi Kauno medikai ir kad viskas, kaip visada, be abejo, bus gerai.

Apie angelą bobos veidu

Taip ir norėdavosi į tas skarotas galvas bežiopsant gailiu šuns balsu staugti – savo šeimininko gailėti.

Gerai nebuvo. Ir kai pagaliau tapau pakankamai drąsi suprasti, kad Galvai reikia mano pagalbos, elektroninis jos sveikatos dienynas jau mirgėte mirgėjo blogais pažymiais. Ir visokiais man nesuprantamais įrašais po besikartojančių operacijų, švitinimų, chemijų.

Dabar reikėjo laukti stebuklo arba angelo plunksnos iš Lornos Byrne, moters, reginčios angelus, knygos. Jo ir meldžiau.

Vieną rytą, man dirbant, pro parduotuvės duris įvarlojo boba. Kitaip jos nė nepavadinsi. Nežiūrėjo į mano prekes, tik kažką pliauškė su vienintele čia buvusia pirkėja. Kažką apie onkologiją, gimdymo namus, kur ji prieš pensiją dirbo, ir vaistažolių galią. Įsiklausiusi į pokalbį bandžiau išpešti informacijos Galvai. Kažkodėl atrodė, kad toji velniška boba ir yra tas per naktį išmaldautas Dievo angelas.

Tarsi pajutusi lengvą grobį, boba klestelėjo ant odinės sofutės ir atsipūtusi ėmė dėlioti vaistažolių maišelius. "Šituos Galva turėtų vartoti lyginėmis savaitės dienomis, anuos – nelyginėmis… Visos ligos nuo nervų ir nuo nešvaraus žarnyno", – tarsi poterius bėrė, priskaičiuodama man žolynų už beveik 80 eurų. "O jeigu Galva jų nenorės? Juk čia nėra nei dozių, nei vaistažolių pavadinimų? – vis dar dvejojau, spausdama delne reikiamą pinigų sumą. – Duokite savo telefono numerį. Pasitarsiu su namiškiais ir būtinai jums paskambinsiu", – bandžiau laimėti laiko.

"Jūs dar pasigailėsite, kad manęs nepaklausėte!" – iš burnos paleidusi aitrų acetono debesį subliuvo boba ir, mikliai sukaišiojusi žolių maišelius į nešvarius medžiaginius krepšius, išvirto pro duris.

Man beliko koneveikti save už kvailumą, kad ką tik pro duris paleidau savąjį angelą. Bobos veidu?

Apie močiutę Stefaniją

Betgi angelai nė nemanė su manimi juokauti, kai tuo metu vienintelė parduotuvėje buvusi pirkėja man rašė telefono numerį: "Paskambinkite močiutei Stefanijai. Ji gydo maldelėmis užkalbėtais kiaulės taukeliais!"

Močiutės Stefanijos namuose mūsų laukė gyva pasieniais susėdusių žmonių eilė. Klausėmės jų istorijų, paskui jie klausėsi mūsiškių. Tik kažkodėl, nors ir labai dievobaiminga, senoji vis pratrūkdavo keiksmais tiems, kurie Šventąją Komuniją iš kunigo rankų ima neatsiklaupę.

Prieblandoje paskendę šventųjų paveikslai, rodos, klausėsi žmonių išpažinčių ir pagarbiai tylėjo. Tylėjome ir mes, kol Stefanija varė iš Galvos velnius ir kitus baisius, anot senolės, ją apsėdusius padarus.

Pagaliau liepė mums šviežios maudos sultis spausti ir sumaišytas su kiaulės taukeliais ant galvos dėti. O iš vidaus piktąją ligą spiritiniu nuodingosios žolės gėralu nuodyti. Tik štai kur tos stebuklingosios maudos gauti, nepasakė.

Apie mokėjimą paprašyti

Ir šovė strėle mintis, kad VDU Botanikos sode dar ne tokių keistų žolynų nuvykusios rasime. Tad suvis nešventiniais tikslais aplankiusios gražųjį vestuvininkų prieglobstį, ėmėme Galvai stebuklingos (o drauge ir labai nuodingos) žolės ieškoti. Beieškodamos – vis į "Google" vaizdus žvilgčioti – žoles po kojomis su žolynais iš telefono ekrano lyginti.

"O jei ne tą nuskinsime?" – šnibždamės patyliukais ir iš baimės suklysti ekskursiją užsisakome, kurios pabaigoje prašome, kad gidas mus prie nuodingosios maudos palydėtų...

Planas suveikia puikiai. Belieka tik vaisto slapta prisiraškyti. Vogti?! "Neee… – sako mūsų angelas sargas. – Prašyti!" Ir mes prašome. Ilgai pasakojame Galvos istoriją ir kvapą sulaikiusios laukiame. Ogi žmonės visur žmoniški – duoda.

Ir tuomet Galvai prasideda visai neblogos dienos. Iki mudvi abidvi suprantame, kad atėjo metas ištarti sudie pamaldžiajai senutei. Ligonių jai ir be mūsų užtenka. O prakeiksmų bedieviams jau koktu klausytis.

Apie keistas skonio išdaigas

Reikia pasakyti, kad ir tradicinių daktarų mudvi nepalikome ramybėje. Nuolat pas juos lankėmės, savo linksmas istorijas apie botanikos sodus ir keistas močiutes pasakojome. Betgi negerėjo Galvos popieriai, ir gana.

Maža to, nuo ilgametės draugystės su tokia juokinga terapija (taikinių, atrodo, vadinama) kažin kur skonis iš Galvos išgaravo. Dingte pradingo. Laižo, būdavo, Galva medų ir atsistebėti negali – rūgštu... Ragauja spanguolę – brrr… kaip saldu! Gaila būdavo, kai skanius pietus padariusi ir Galvą į svečius pasikvietusi turėdavau jai žodžiais gražiausiais tikrąjį patiekalo gardumą nupasakoti.

Betgi, sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta. O Galvos juk niekas nė nesiruošė karti… Tiesa, man pačiai mintys kartuolės kartais galvą pramušdavo. Nuo liūdnų veidų ir vaizdų ligoninės koridoriuose. Taip ir norėdavosi į tas skarotas galvas bežiopsant gailiu šuns balsu staugti – savo šeimininko gailėti.

Betgi ne viskas buvo taip liūdna, kaip atrodė. Mat ir Galva pagaliau išmoko savo skausmu ir rūpesčiu su artimu dalytis. Tuomet ir aš – ištikimoji jos kryžiaus kelių Sanča Pansa – ėmiausi Galvai padėti. Visokių išeičių ieškoti. Knygas skaityti, po interneto platybes naršyti ir vėžio marinimo praktikas ant vargšės Galvos bandyti. Nereceptiniais vaistais, anglų medikų ištyrinėtais, ligą galabyti. Kurkuminais, kvercetinais, berberinais ir kitokiais juokingai skambančiais papildais organizmą stiprinti.

Ir tada aš staiga suprantu. Kad ir kaip pasibaigtų Galvos istorija – BUS GERAI. Ir mes abi ramios.

Būdavo, smaguriauja Galva lydekaite iš ūkininkų turgelio, o vietoj deserto – spalvotomis piliulėmis lyg kokiais barškučiais prie stalo groja. Pilna burna juokauja, kad ir vėl į kūdikystės laikus grįžta.

Apie tai, kad BUS GERAI

Linksma ir man, kai Galvai smagu. O linksmiausia, kad gavau supratimą, jog ne Galvai, o labiau man šitos istorijos reikėjo. Kad rūpindamasi ja pagaliau išaugau savo egoizmą, kad išmokau padėti kitam (kol kas dar tik pačiam artimiausiam, betgi nežadu sustoti...), kad nusprendžiau bent sykį ne tik kalbėti, bet ir tikėti Dievo malone iki galo.

Kad tarp manęs ir Galvos išaugo tarsi nematoma bambagyslė. Kurią kadaise (kad mane apsaugotų!) ji pati sąmoningai nukirpo. Viena savo naštą nešė. Stipria moterimi būti norėjo.

Kasdien vis skambiname viena kitai. Kalbamės, ar pavalgei, ar buvai pasivaikščioti, ar mezgei, ar televizorių žiūrėjai? Paprasti klausimai. Dar paprastesni atsakymai. "Paskambink man rytoj, lauksiu..." – sako Galva, kartais svaigstanti, kartais paskaudanti, bet niekada neprarandanti vilties. Kada tik paskambini – visuomet žvaliabalsė. "Kodėl?" – klausiu, statydama save į jos vietą.

"Todėl, kad niekam nepatinka liūdnos Galvos. Net ir man pačiai. Ir dar todėl, kad dabar galiu būti silpna. Kai skauda – kentėti, kai liūdna – verkti, o jei ima juokas – džiaugtis, kvatotis. Ir dar todėl, kad turiu tave, tavo brolį, krūvą anūkų. Turiu Jėzų, Mariją... "

Ir tada aš staiga suprantu. Kad ir kaip pasibaigtų Galvos istorija – BUS GERAI. Ir mes abi ramios. Nes tą ramybę palaiko ne tik mylimi žmonės, bet ir kur kas Aukštesnė Jėga, kurią atrasti gali tik silpni ir mažutėliai. Ieškantys pagalbos. Pripažįstantys savo netobulumą. Ribotumą. Bet norintys keistis. Išmokti savo pamokas ir iš visažinių mokytojų virsti mokiniais. Nes gal dėl to ir atkeliavo į šitą Žemę?!

"Et, sunku iš naujo sėstis į pirmoko suolą... – šmaikštauja Galva, traukdama iš spintos naują skrybėlaitę. – Tik pažiūrėk! Kol dar nebuvo karantino, pirkau ją "dolerinėje" už eurą. Turėsiu kuo pasipuošti pavasarį!"



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių