Mamos dienoraštis: kai atslinks devyngalvis baimės slibinas…

Kažkada patikėjau, kad su visomis savo baimėmis reikia kovoti. Taip ir vaikiausi tą grėsmingą baimių slibiną visą gyvenimą, o nukirtusi vieną jo galvą netrukus pamatydavau, kaip vietoj jos išsyk ataugdavo kita. Metai po metų mano baimių slibinas vis augo, kol ilgainiui pavirto baisiu devyngalviu monstru.

Pirmoji galva: baimė miegoti vienai. Neseniai, kai po dvidešimties suvirš metų 9 kv. m kambarėlyje ir vėl miegojome visa šeima drauge, mano vyresnėlė Kornelija prisipažino vieną dalyką. Toji jos išpažintis tėškė mano mamiškajai pedagogikai skaudų antausį. "Mama, – džiaugėsi jau ne pirmus metus savarankiškai gyvenanti didžioji, – kaip gera ir vėl visiems miegoti drauge. O pameni, kai jūs su tėčiu manęs neleisdavote į savo kambarį? Aš slankiodavau pirmyn atgal ir verkdavau prie jūsų durų. O pavargusi eidavau į lovą ir belsdama į ploną gipskartonio sieną neleisdavau jums užmigti pirmiems. Kad tu žinotum, kaip aš tada bijojau visokių raganų, pabaisų, vaiduoklių…" Nepamenu, ar gąsdinimas buvo viena iš mano auklėjimo priemonių, bet po šitų žodžių pasijutau tokia nesąmoninga mama, kurios net faktas – kad ja tapau sulaukusi vos dvidešimties! – neįstengė nuraminti. Tąnakt labai aiškiai supratau, kad ne visada reikia vadovautis stereotipinėmis nuostatomis (tuo metu vyravo nuomonė, kad ydinga leisti vaikams miegoti drauge su tėvais), o geriau dažniau pasikliauti savo širdies balsu. Nes vaikystėje patirtas stresas niekur nedingsta, o nuodingais nerimo čiuptuvais apraizgo visą augančio žmogaus kūną.

Antroji galva: baimė eiti į darželį. Kitas baisus dalykas, kuris kaip Damoklo kardas nuolat kabojo virš mano ir mano dukrų galvų, buvo darželis. Gal telepatiškai šią baimę perdaviau iš savo vaikystės?! "Ta Jūratė – tikra piratė…" – bambėjo keturmetė Saulėja, skųsdamasi tuo, ką savo kailiu buvau patyrusi dar sovietmečio ikimokyklinėje įstaigoje. Faktas: valytojos ir šeimininkutės yra didžiausias darželinukų siaubas. Iš kur tada Astrida Lindgren sugalvojo komiškai griežtą "Mažylio ir Karlsono" auklę Freken Bok?

Pamenu savo pačios patirtą psichologinį smurtą ir pietų miegelio egzekucijas darželyje. Nenorinčius miegoti pokaičio vaikus šeimininkutės gąsdindavo uždarysiančios į tamsų kambarį ar sukišiančios į maišus vaikų patalynei laikyti. O baisiausia, kad su vienu neklaužada taip ir padarė… Matyt, suprato, kad be šou programos nebus reikiamo baimės efekto. Klykė vargšelis it skerdžiamas nekošerinis veršelis. Tikiu, kad ne man vienai nuo to karto pietų miegas įgijo šeimininkutės baisia demono galva išvaizdą. Dabar darželių pasirinkimas didžiulis. Privatūs, valdiški, pusės ir visos darbo dienos. Vis dėlto… jei jūsų vaikui ėjimas ikimokyklinėn įstaigon kelia daugiau neigiamų emocijų (prasidėjo nerviniai tikai, šlapinimasis į lovą, mamos saugojimas ir pan.) – neauginkite baimės slibino. Jūsų pareiga daryti viską, kad mažylis jaustųsi saugiai.

Trečioji galva: baimė sutikti blogiukus. Lietuvių liaudies pasakose nuo seno gyvena daug blogiukių. Ten liejasi kraujo upės, vaikai paverčiami juodvarniais ar medžiais. Turint omeny, kad mažamečiai vaikai fantastiką priima už gryną pinigą – jas skaityti tikrai pavojinga. Ypač jautresnės psichikos mažyliams. Maniškė Kornelija nuolat susitapatindavo su pasakų veikėjais ir, matyt, patirdavo tai, ką patiria jie. Galų gale tos neigiamos emocijos prasiveržė nevalingais tikais, kurie, man, jaunai mamai, buvo naujiena. Pamenu, vos tik mano sekamoje istorijoje atsirasdavo lapė ar vilkas, mergaitė kaipmat imdavo nevalingai mirksėti akutėmis ir jau nebepaliaudavo iki pat pasakos pabaigos. Kadangi tikai tęsėsi, nebegalėjau skaityti pažodžiui.

Šauniausia baimių profilaktika – kalbėjimasis su vaiku jam nerimą keliančiomis temomis. Kuo daugiau vaikas žinos apie tai, kas jam kelia nerimą, tuo mažiau baimių jis patirs.

Tekdavo ekspromtu adaptuoti pasakas jautriai Kornelijos širdelei, visiškai išmetant iš jų siužeto bloguosius personažus. Psichologai teigia, kad mamas šiurpinančios kai kurios lietuvių liaudies pasakos viso labo yra tik… pamokančios, jos leidžia vaikams nuo mažens suprasti, kad pasaulyje egzistuoja ne vien gėris ir kad jame taip pat visko gali nutikti. Anot jų, adaptuotos, pagražintos pasakos praranda dalį savo vertės. Tuomet vaikas nebegali susitapatinti ir išgyventi savo baimės drauge su pasakos veikėjais. Mano galva, yra ir daug kitų tokių pagražintų pasakų pranašumų. Emocinis mažylio saugumas. Turtinga literatūrinė kalba. Naujų žodžių bagažas. Ir kas vakarą besikartojantis mamos ir vaiko ritualas, stiprinantis tarpusavio ryšį: "O dabar atėjo pasakėlės metas…"

Ketvirtoji galva: baimė neturėti draugų. Žmogus – socialinė būtybė. Ar būtų vaikas, ar suaugęs – jam reikia draugų. Viena mano giminaitė vos gimus dukrelei išsikraustė į Vokietiją. Mergytė augo lietuviškoje aplinkoje su mama ir močiute. Atėjus laikui eiti į darželį, Abazelė (taip ji save vadino, juokingai sušveplindama Izabelės vardą) neprotestavo, bet jautėsi labai vieniša. Grupės draugai galėjo susišnekėti vokiškai, o ji temokėjo vos kelis žodžius. Todėl susigalvojo jai vienai matomą draugą. Iš pradžių mama nerimavo. Auklėtojos pasakojo, kad kai visi vaikai žaisdavo grupelėse, Abazelė tai darydavo viena. Anot mergaitės, ji nebuvo viena. Sunerimusiai mamai ji aiškino, kaip smagiai visą dieną leido su naujuoju savo draugu Fridriku. "Kur jis? Supažindink mane su juo", – ne kartą prašė mama, sužinojusi, kad jokio berniuko tokiu vardu dukrelės grupėje nėra. Laimei, protinga mama įtarė, kur čia bus šuo pakastas. Todėl apsišarvavo kantrybe ir laukė. Nematomas vaizduotės draugas egzistavo tik tol, kol Abazelei reikėjo saugumo ir kompanijos. Vos mergaitė pramoko vokiečių kalbos ir galėjo prisijungti prie bendrų žaidimų, vaiduokliukas Fridrikas iškart dingo. "Mano draugas išvažiavo labai labai toli", – kartą pranešė mergaitė mamai.

Penktoji galva: baimė, kai tėvai pykstasi. Viena pažįstama ikimokyklinukų auklėtoja, dirbanti privačiame darželyje, man pripasakoja juokingiausių dalykų. "Kai mokomės B raidelę, visuomet kalbamės apie visokias baimes ir žaidžiame žaidimą "Ne aš vienas toks". Visi žaidėjai turi sustoti į vieną liniją ir po kiekvieno auklėtojos klausimo, į kurį atsakys teigiamai, žengti žingsnį į priekį. Ar tu bijai baubo? Ar bijai žaibo? Ar bijai tamsos? Ar bijai tėčio diržo?.. Štai čia žaidimas ir baigiasi, – juokiasi ji, – nes tėčio diržo bijo visi." Netgi tie, kurie, anot nustėrusių tėvų, nė karto jo nėra ragavę.

Vos išgirdę auklėtojos pasakojimą šie ima dievagotis, kad gyvenime nėra prieš vaiką rankos pakėlę. Ir aš jais tikiu. Maniškė Saulėja iki dabar man prikiša: "O pameni, mama, kaip tu tada mane mušei?.." Kurgi neprisiminsiu, juk tą vieną vienintelį pliaukštelėjimą per storus mutono kailinius mušimu gali vadinti tik tas, kas išvis nėra ragavęs beržinės košės. Tai kodėl gi Saulėjai vis dar skauda? Todėl, bandau rasti atsakymą, kad vaikas – maža asmenybė. Galbūt jį žeidžia ir žemina ne pats mušimas, o daugiau faktas, kad artimiausias žmogus išdrįso pakelti prieš jį ranką. "O dar, – pasakoja toji auklėtoja, – vaikai be galo bijo, kai jų tėvai pykstasi. Galbūt mažiesiems atrodo, kad po barnio tėvai išsiskirs, nebebus kartu. Todėl prašau visų tėvelių aiškintis santykius tik tuomet, kai jų vaikų nėra šalia", – pataria ji.

Šeštoji galva: baimė būti blogam. Vieną vakarą sulaukiau netikėto draugės skambučio. Puolusi į neviltį mama prašė patarimo. "Nežinau, – sakė ji, – kodėl aštuonmetė dukra nuolat manęs klausinėja, ar ji nėra paimta iš vaikų namų. Ar mes jos nežadame grąžinti ten pat, jei elgsis blogai." Mano galva, draugė paprasčiausiai prisikalbėjo. Tiesiog leptelėjo kažkada kažką panašaus: "Jei taip blogai elgsies, atiduosiu į vaikų namus", ir pamiršo. O jautrios dukrytės pasąmonėje šie žodžiai užsifiksavo. Pati žinau, kaip sunku atsispirti kartais pagundai, kai vaikas ožiuojasi, jį pagąsdinti. Nes gąsdinimas veikia greičiausiai. Deja, gyja lėčiausiai. Kažkodėl niekas nepagalvoja, kad ilgainiui tie gąsdinimai (jei dažnai girdimi) atšoks nuo jūsų neklaužados kaip žirniai nuo sienos, bet visiems laikams pasiliks imlioje vaiko pasąmonėje.

Ir tiksės kaip uždelsto veikimo bomba, kol driokstelės visu galingumu suaugus, išnešdama į paviršių visas vaikystės šiurpes… Ir gerai, kad driokstelės. O jei ne? Kaip dažnai mes, tėvai, žaidžiame tą vaiko emocinei sveikatai pavojingą žaidimą pavadinimu: "Geras ir negeras", "Jei būsi geras – nupirksiu…", "Jei būsi negeras – eisi į darželį…", "Jei būsi geras – Kalėdų Senelis atneš tau dovanų", "Jei neklausysi – ateis ragana ir tave išsineš…" O vaikui pradėjus lankyti mokyklą dar prilipdome: "Pažiūrėk į Gintarę, kokia gera mergaitė! Va ji tai gali puikiai mokytis, o kodėl tu negali?" Ir verčiasi vargšas vaikas per galvą, stengdamasis pateisinti tėvų lūkesčius, nes juk jie – didžiausias autoritetas. Atsisako savo individualybės ir gyvena jausdamas nuolatinį stresą, kad tik mums, gimdytojams, įtiktų. Nes baimė neįtikti – baisiausia, kas tokio amžiaus vaikui gali nutikti. Todėl mano pirmagimė ir šiandien nekenčia vargšelės Gintarės, kuri iš tikrųjų visai nekalta, kad per klaidą tapo vienų kvailų tėvų gero vaiko įvaizdžiu.

Septintoji galva: baimė, kad nebūtų karo. Jei namuose šalia visų šeimos narių lygiomis teisėmis gyvena ir televizorius (nes palengva jau atsiranda šviesuolių, gyvenančių be jo), tada vaikai nuolat girdi, kad Lietuvoje ir pasaulyje kasdien atsitinka daug blogų dalykų. Nes geri dalykai per televizorių rodomi retai. Taip jiems kalama į galvas, kad aplink mus vyksta karai, gamtos kataklizmai, terorizmo aktai, pedofilijos skandalai ir t.t. Jautresnės psichikos ir lakesnės fantazijos vaikai nuo to labai kenčia. Pamenu, kai pasaulį drebino 2007–2008 m. finansų krizė ir per visas žinias buvo garsiai šaukiama SOS, mano dešimtmetė Saulėja irgi neliko nuošaly. Kaupė viską jautrioje vaikiškoje širdelėje, kol vieną dieną nebeapsikentusi užspaudė tėtį į kampą: "Sakyk, tik teisybę, ar jau ir tau visiška kryyyyzė?" Kažkodėl tą "y" ji nutęsė taip ilgai, tarsi norėdama pabrėžti to nesibaigiančio (ir jau spėjusio dukrą užknisti) ekonominio nuosmukio ilgumą.

Turiu ir pavyzdį iš savo sovietinės vaikystės. Tuomet visomis masinės informacijos priemonėmis buvo afišuojama… TAIKA. O rezultatas ore tvyrojo priešingas – visi bijojome karo! Ypač aš. (Dabar žinau, kad vaikai labiausiai bijo to, ką sunku iš anksto nuspėti ir kontroliuoti.) Taigi vieną vasaros naktį, pro atvirą orlaidę išgirdusi kažin kokį kurtinantį tratėjimą, ne juokais pamaniau, kad viskas: pyška kulkosvaidžių serijos, vadinasi, prasidėjo karas! Puoliau po lova, užsikimšau ausis ir taip pralindėjau iki ryto. Tokią mane ir rado mama – nei gyvą, nei mirusią. O dar, kaip tąkart jai prisipažinau, labai bijojau, kad atėję vokiečiai manęs neišsivestų. Mat prisiminiau jos pasakotą istoriją, kaip mamos – tuomet dar trimetės kaimietukės – vos nepasiėmė su savimi vokiečių karininkas, pamanęs (vargšeliui frontas visai protelį buvo susukęs), kad ji – palikta Vokietijoje jo dukrelė. Žinia, mano pasąmonėje tie pasakojimai susidėliojo savaip: jei bus karas, ateis vokiečiai ir mane išsives… Tad mamai teko gerokai padirbėti: praleisti daug vakarų kalbantis ir pasakojant man kur kas gražesnes istorijas iš jos vaikystės.

Mielos mamos, kai TAI vyks, jūsų pareiga stebėti ir būti šalia. Daug kalbėtis. Aiškintis.

Aštuntoji galva: baimė būti bebaimei. Psichologai sako, kad paauglystė – bebaimių metas, kai jauni žmonės linkę kvailai rizikuoti, išbandyti savo galimybių ribas. Ir mano dukros (ne tik mama) ligi šiol nežino, ką darydavome būdami trylikos keturiolikos pas močiutę per vasaros atostogas. Ogi žaisdavome slėpynių su mirtimi! Tik tada tai neatrodė labai rimta. Prie senelių namų buvo judri gatvė. Jei norėjai išsikovoti padėtį kiemo bendruomenėje (bendraamžių paauglių šutvėje), turėjai laikyti drąsos egzaminą.

Pamenu, skuosdavome per gatvę lyg pabaidyti kiškiai, iššokdami tiesiai prieš atlekiančios mašinos nosį. Kas išdrįsdavo – įgydavo pranašumą, kas ne – visai vasarai tapdavo draugų atstumtuoju. Tą patį darydavome ir namuose, su draugėmis, kai labai norėjome būti kietos panelės. Ogi įkaitindavome žvakės liepsnoje storą adatą ir… durdavome į ausies spenelį. Kartais tokios savamokslės operacijos baigdavosi blogai. Tekdavo gydytis močiutės alijošiumi ar net eiti pas gydytoją. O kartais sėkmė ir storas siūlas ausyje tik dar kartą patvirtindavo, kad paauglystė buvo metas, kai visi gyvendavome be stabdžių.

Devintoji galva: baimė sutikti blogą dėdę. Sykį feisbuke pamačiau mamų pokalbį, kur viena aiškino, kad neleidžia savo dukrai nei eiti į svečius, nei – juo labiau – nakvoti pas savo klasės drauges. "Kodėl?" – klausinėjo kitos ir protino griežtąją. "Leisk, – sakė, – tegul plečia akiratį, pasižiūri, kaip gyvena jos bendraamžės, kokie jų santykiai su tėvais." "O jei mano dukra patirs tai, ką ketvirtoje klasėje patyriau aš?!" – sakė toji. Pasirodo, vaikystėje moters tėvai buvo be galo užsiėmę.

Tad mergaitė mėgdavo eiti pas savo suolo draugę, gyvenusią netoli mokyklos, į svečius. Kartais namuose būdavo ir jos tėtis, kuris vis siūlydavo joms pažaisti slėpynių. "Man tos slėpynės labai patikdavo, bet nerimą kėlė viena – kad radęs mus su drauge kur nors spintoje jis taip smarkiai imdavo mus kutenti… Ir vis taikydavo ten… Na, į intymiąsias mergaičių kūno vietas. Dabar aš suprantu, bet tuomet (būdama tik dešimties) tikrai nesuvokiau, kodėl kaskart, eidama pas ją į svečius, jaučiau kažkokią nepaaiškinamą baimę. Kodėl nepasakiau mamai? Bijojau. Ji grįždavo po darbo pavargusi, tik vakare… Tikrai būtų ant manęs supykusi. Juk pas draugę eidavau nieko jai nesakiusi."

Kaip nugalėti visas baimės galvas? Mielos mamos, kai TAI vyks, jūsų pareiga stebėti ir būti šalia. Daug kalbėtis. Aiškintis. O gal net išmokyti vaiką ne kovoti su baimėmis, o jas prisijaukinti. Ne badyti aštriu Jono Bebaimio kalaviju į krauju pasruvusias baimės slibino akis, o rasti būdą, kaip su juo sukirsti delnais. Susidraugauti. Padėkime vaikui susigaudyti, ko jis bijo ir kodėl. Nes pamirštos baimės niekur nedingsta. Jos pradeda šešėlinį gyvenimą, nueidamos vis gilyn į pasąmonę ir tapdamos jau suaugusiųjų vaikystės traumomis. Šauniausia baimių profilaktika – kalbėjimasis su vaiku jam nerimą keliančiomis temomis. Kuo daugiau vaikas žinos apie tai, kas jam kelia nerimą, tuo mažiau baimių jis patirs.

Savaime suprantama, atsakymai privalo atitikti vaiko amžių. Todėl pokalbiams su mažaisiais naudokite terapines pasakas. Mano dukros auklėtoja tokiais atvejais dažnai seka pasaką apie bailią boružėlę, kuri keliavo pas burtininką ieškoti drąsos. Gudrus burtininkas jai davė stebuklingą sėklytę, iš kurios išdygo stebuklinga braškė, kurią suvalgiusi boružėlė patikėjo Burtininko žodžiais: "Kai ją suvalgysi – baimė dings visiems laikams!" O dar puiki priemonė ką nors pasiekti ar išmokti yra... žaidimas. Per žaidimą galima išsiaiškinti, kas baugina vaiką, o tada viską kruopščiai nupiešti ir suplėšyti, išmesti į šiukšlių dėžę arba dar geriau – užrišti tam baisiam baimių slibinui gražų raudoną kaspinėlį. Ir nusišypsoti jam tiesiai į veidą. Argi po to jis dar išdrįs spjaudytis ugnimi?!



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių