Kai linksma – tai linksma

Diedukas tik mintimis lakiojo po nuosavą būstą su nedideliu žemės lopinėliu, kur galėtų senatvėje, kaip dabar madinga sakyti, įsižeminti ar kokią ekologišką daržovę anūkų džiaugsmui pasisodinti.

Neturėjo jie ir vištytės – na, tos, kuriai gaidelis, beskindamas riešutėlius lazdyne, abi akeles išmušė. Neaugino jie ir katinėlio, kuriam vieną dieną dangus ant uodegytės užgriuvo, – tik be proto mylimą kovinę jorkšyrę Mėtą su juokinga antenėle ant pakaušio.

Mato bobutė – stengiasi dėl jos diedukas. Nebežino, nė kaip elgtis, vargšelis, – ką daryti, kaip kalbėti, kad tik jai – caraitei nuo geldos – įtiktų.

Užtai turėjo jiedu vienas kitą, dar porą mielų dukrelių užvadėlių, ir tuo labai džiaugėsi. Kai dirbo – dirbo, kai linksma buvo – linksminosi, kai liūdna – liūdėjo.

Visai nesenas tas diedukas buvo – tik pusę šimto teturėjo – betgi visur ir viską painiodavo. Žiū – vieną dieną svetainės kambario durų rankeną atvirkščiai prisuks. Bando bobutė į savo oranžeriją patekti, savo vešliąsias dracenas ir monsteras palaistyti, – neįeina. Kitąsyk sugedusį čiaupą kažkaip keistai pataisys. Vietoje šalto vandens tiesiai ant žilos galvos kliokia verdantis – kaip iš kokių jaunystės laikų El Tatijo geizerių Čilėje.

O sykį užsimano senoliai dviračiais pasivažinėti – pavasarine gamta savo pamėgtoje Kuršių nerijoje pasigrožėti. Diedukas nori iš pradžių žmonelei dviratį paremontuoti, per metus balkone subliūškusias padangas pripūsti, kad, riedant neasfaltuotais Pervalkos pušyno takais, pačiutė nuo didžio kratesio dantų nepamestų. Dantų, tiesa, nepameta, betgi kalbėjimo dovaną ilgam praranda. Ir kur nepraras, jei gerasis diedukas, žinia, nieko blogo nenorėdamas – vis per tą išsiblaškymą, o gal senatvinį neprofesionalumą – bobutės dviračiui stabdžius atjungia.

Rieda bobutė kvepiančiais Pervalkos pušynais, šilojais. Gintarinius sakus į miesto smogu užterštus plautelius traukia. Klausosi, ar kur šunys pikti neloja, legendinės "Nerijos" dainas dainuoja, o prieš akis – didžiulė pakalnė. Kad pasileis nuo jos senoji. O jausmas toks, lyg pagrindine personaže TV laidoj "Be stabdžių" būtų. Vos spėja moteriškos intuicijos vedama sumoti, kurioje pakelėje – kairėje ar dešinėje – samanos minkštesnės…

Stebuklingas burtažodis

O kokius širdingus siurprizus diedukas esant progai, o ir visai be progos mėgdavo daryti! Nupirks, būdavo, savo numylėtajai bobutei gimtadienio dovaną – naujas padangas automobiliui (bobutė mat ne iš kelmo spirta buvo – dar aštuoniolikos, vos teises gavusi, pirmąją avariją padarė!)

Taigi, vaikšto diedukas siurprizu patenkintas, iš smagumo delnus trina, bobutės džiaugsmo simfonijos laukia. Tuo tarpu toji – iš piktumo vos naujų ratų yla nepradūrusi – žilus plaukus nuo galvos raunasi, draugėms išmaniaisiais skambučiais skundžiasi: "Tai kvailelis... Galėjo bent kvepalus kokius nupirkti... Į teatrą nusivesti – vis kokia romantika. O jis – ratus man, matote, įtaisė, benzino pilną baką pripylė..."

Arba, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to, pareina diedukas paslaptinga dėžute nešinas. O joje – skrybėlė plačiakraštė, grynos vilnos, baltut baltutėlė. Tik perdažyk juodai ir gali kino filme "Zoro" filmuotis! "Čia tau, – išdidžiai sako. – Pasimatuok..." "Na kam man tokia, – už galvos susiėmus rypuoja bobutė. – Ir kur aš su ja eisiu? Kur nešiosiu?.. Nebent tik savo laiptinės kaimynes, per dienų dienas prie langų prilipusias, ir jų nutukusius katinus juokinsiu?"

Nieko nesakydavo jai diedukas. Tik giliai giliai atsidusdavo. Rytais į savo kambarėlį užsidarydavo, maldeles kalbėdavo, atsispaudimus darydavo – tiek dvasiškai, tiek fiziškai dar gilesnei senatvei santuokoje kaupėsi.

Ir vėl, žiūrėk, kur buvęs, kur nebuvęs, tai puokštę gėlių – su byrančiomis skruzdėmis ir kandančiomis dilgėmis – iš rasotų rytinių pievų surinkęs atneš, tai mėšliuku atsiduodančios – užtai ekologiškos! – grietinės iš ūkininkų turgelio savaitgalį parveš. Ar kokį penklitrinį bambalį tyro vandens su žvyriuku iš beveik užakusio miško šaltinio privarvins, krištoliniame ąsotyje ant stalo pastatys.

Mato bobutė – stengiasi dėl jos diedukas. Nebežino, nė kaip elgtis, vargšelis, – ką daryti, kaip kalbėti, kad tik jai – caraitei nuo geldos – įtiktų.

Pagailo bobutei dieduko. Panaršė ji kelias dienas feisbuke, pasėdėjo internete, virtualiųjų saviugdos paskaitų paklausė. Ir nusprendė ji per mėnesį įprotį išsiugdyti – nustoti, po šimts, gerais dieduko norais, darbais, ketinimais piktintis. Kaip tarė, taip ir padarė. Užkeikė save. Ir sukūrė bobutė tokį slaptažodį – šimtąsyk už savo feisbuko paskyros kietesnį. Ir garsiai ištarė užkeikimo žodžius, kažkokioje pasakoje dar dukrų vaikystės laikų girdėtus: KĄ DIEDUKAS PADARYS – VISKAS BUS GERAI!

Priesaika duota

Mielosios, jei norite ir sau tokio dieduko, kartokite mantrelę. Nes turbūt dėl jos bobutei – tikrai senatvei artėjant – nebesopa galvelės.

Bėgo dienos. Saulėtekiai ir mėnesienos. Gražiai jiedu gyveno, nedaug tepaseno. Būdavo, ima ir nulekia diedukas į sodą, pirtelę savaitgalį užkuria – atvažiuok, bobute, vaiberio žinute tuksena, juokingas piktogramėles siunčia.

"Atlėk bent valandėlei, – rašo, – pakaitinsim senus kaulelius, bičių medaus pilingu kūną pamaitinsime! Jau norėtų bobutė atšauti, kad toji pirtelė seniai avarinės būklės ir kad jiems ten besikaitinant koks koklis pavargęs ant nuogų petelių užkristi gali… Betgi priesaika duota. "Ką diedukas padarys – viskas bus gerai…" – prieš pradėdama bartis ar bambėti, turi iš pradžių bobutė savo stebuklingąją mantrelę sukalbėti.

Norėtų senoji verčiau kokią knygą paskaityti ar į televizorių apie peštynes dėl skiepų nuo Šventosios Dievo koronės pavėpsoti, – negali. Sukandusi dantis, sučiaupusi lūpas, pilvakalbiškai stebuklingą mantrelę kartoja – ką diedukas padarys, viskas bus gerai! – ir atbulomis kojomis į sodą rėplioja.

Na, o diedukas toliau stebint nepaliauja. Po geros pirties bobutę į priepirtį atsipūsti kviečia, o pats virtuvėje triūsia – puodais bliūdais kalena, lėkštėmis trinksi, kepsniais čirškina. Na, – mano sau bobutė, – tikrai kažką skanaus ruošia. "Vaišinkis, ragauk, – rodo kažkokį marmalą, – iš sveikuoliško žurnalo bandytą, vegetarišku troškiniu pakrikštytą..." O akys taip švyti, bent menkiausio pagiriamojo žodelio laukia. Jau nori bobulytė senu papratimu šūktelėti: "Betgi žinai, kad aš tų troškintų daržovių pakęst negaliu..." Lyg kažkas liežuvį už dantų užspaudžia ir vargšelės stygos nė vienos piktos natelės apie dieduko kulinarinius eksperimentus nebeišspaudžia. "Na, gerai... Paragausiu truputį. Spėju, visai skanu turėtų būti?" – saldžiomis lakštingalos trelėmis suokia nosį suraukusi bobutė.

Epilogas

Vieną rytą nustebusi žiūri senoji – ogi nė josios mantrelės nereikia: kaip tie puikūs įpročio formavimo burtai jų senatvę ir santarvę "kai tau virš penkiasdešimt" gerai veikia. Ir kaip tas jos diedukas viską gerai daro: ir skanų maistą gamina, ir staigmenomis palepina, ir mašiną, kai reikia ir kur reikia, atvaro, nuvaro, išvaro...

Taigi, mielosios, jei norite ir sau tokio dieduko, kartokite mantrelę. Nes turbūt dėl jos bobutei – tikrai senatvei artėjant – nebesopa galvelės.

P.S. Visi įtartini asmeniškumai ir pavienių faktų sutapimai šioje pasakoje yra tik grynas atsitiktinumas. O teisės į šį šaunų dieduką yra griežtai saugomos!